1944–1960 m. Raseinių krašto partizaninio karo atmintis

Siųsti Versija spausdinimui

Jonas BRIGYS,
Raseinių Marcelijaus Martinaičio
viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkas
Lietuvos karybos istorija apima daugelį reikšmingų mūšių, kovų, lemtingų karų, mena tų kovų herojus. Paskutinio tokio karo šūviai Raseinių krašte nuskardėjo palyginti neseniai – tik prieš 60 metų.
Prabėgus 30 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pirmiausia prisimename 1988–1991 m. įvykius, Sąjūdį, Kovo 11-osios akto signatarus. Tačiau šių lemtingų pokyčių pagrindai buvo dedami pokaryje, partizaninio karo mūšiuose. Iki šiol nėra sudarytas išsamus tų atmintinų įvykių dalyvių sąvadas, jų kovos memorialas, nors šaltinių ir literatūros netrūksta.
Vykdant jau keletą metų besitęsiantį projektą „Raseinistikos enciklopedija“ parengtas pokario kovose dalyvavusių žmonių vardynas. Pristatomu elektroniniu leidiniu bandoma bent iš dalies užpildyti tam tikrą Raseinių krašto (jį suprantame kaip dabartinio Raseinių rajono teritoriją) laisvės kovų istorijos spragą, priminti žmones, kurie Lietuvos laisvei aukojo ne tik savo laisvę ir gyvybę, bet ir artimųjų žmonių gyvenimus, aktyviai ir sąmoningai patys dalyvavo kovose ar rėmė partizanus. Gali kilti klausimas, kodėl vardyno kraštutinės datos apima ne įprastą laikotarpį – 1944–1953, o 1944–1960 m. Nors pagrindinės laisvės kovos baigėsi 1953 m., tada pasibaigė ir masinių represijų laikotarpis, daugiau į Rytus nebedundėjo tremtinių ešelonai, tačiau Lietuvos miškuose dar buvo likę pavienių partizanų ar nedidelių jų būrių. 1959 m. rugpjūčio 2 d. Grajauskuose žuvo paskutinis Raseinių rajone kovojęs partizanas Zenonas Lenartavičius, iki tol buvo sekami jam prieglobstį teikę žmonės. 1960 m. rugpjūčio 13 d. Ariogaloje legalizavosi vienas iš paskutiniųjų laisvėje likusių partizanų Juozas Valantinas. Iš tikrųjų tai buvo tik tam tikra KGB „viešųjų ryšių akcija“ – J.Valantinas jau 1953 m. buvo KGB užverbuotas ir tapo agentu smogiku „Kaštanu“. Faktiškai paskutinį laisvėje likusį Raseinių krašto partizaną Juozą Dervinską KGB nuo 1955 m. buvo „pametę“ ir tik 1960 m. apie jį vėl gauta agentūrinių žinių. Gaila, šio partizano tolesnio likimo išaiškinti nepavyko. Taigi 1960 m. metus pagrįstai galima laikyti tam tikra istorine riba, ženklinančia partizaninio karo Raseinių krašte pabaigą.
Per pusantro dešimtmečio užtrukusį partizaninį karą jo kovose sąmoningai dalyvavo ar buvo įtraukti tūkstančiai žmonių ir surinkti bent minimalius biografinius duomenis apie visus juos praktiškai neįmanoma. Vis tik didelė dalis šių žmonių buvo užfiksuota represinių struktūrų dokumentuose, paliko pėdsakus žmonių atmintyje. Pirmiausia informacija vardynui rinkta iš leidinio „Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje“ (1998 m., 2-asis leidimas) (LKA). Toliau vardynas papildytas duomenimis iš Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro represuotų asmenų sąvadų (LGG), kurie aprėpia 1944–1953 m. Šis daugiatomis leidinys dar nebaigtas leisti – 2020 m. pradžioje pasirodė 1950–1953 m. laikotarpį apimančio tomo pirmoji dalis. Gaila, tačiau šiame leidinyje gana dažnai nenurodoma, dėl kokios „kaltės“ vienas ar kitas asmuo represuotas, todėl ne visada galima identifikuoti partizanus, rėmėjus, ryšininkus, pogrindinių organizacijų (OS – organizacinis sektorius) narius. Dar vienas šio šaltinio ypatumas – jame didžiausias dėmesys skirtas asmenų likimui po suėmimo, kalinimui, tačiau beveik nėra žinių apie jų veiklą iki arešto ar žūties.
Šią spragą padeda užpildyti Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus bylos (LYA), jose sukaupta daug informacijos apie partizaninio karo dalyvius, jų „nusikalstamą“ veiklą. Kita vertus, šiose bylose esantys duomenys toli gražu ne visada išsamūs ir teisingi, daugeliu atvejų iškraipytos pavardės, vardai, vietovardžiai. Dėl minėtų aplinkybių bandant iš įvairių šaltinių surinktą medžiagą susisteminti tikėtinos klaidos, galimi atvejai, kai tas pats asmuo į vardyną įtrauktas keletą kartų. Kita vertus, LKA aprašytus asmenis irgi ne visada galima patikimai identifikuoti; nemaža atvejų, kai nurodoma tik partizano pavardė, lieka neaišku, ar minimas asmuo sąmoningai dalyvavo ginkluotoje kovoje, ar nukentėjo arba žuvo dėl atsitiktinių, nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Be to, duomenys surinkti daugiausia iš liudininkų pasakojimų, o per keletą dešimtmečių, prabėgusių po audringų pokario metų, prisiminimai ne visada išliko pilni ir tikslūs.
Partizaninio karo kovoms (tarp jų ir Raseinių krašte) skirta ne viena knyga, tačiau vardynas buvo baigiamas sudaryti karantino sąlygomis ir dirbant nuotoliniu būdu daugelis tų leidinių liko nepanaudota (išimtis profesoriaus Alfonso Vaišvilos „Nenusilenkusi Šiluva“ ir M.Martinaičio „Mes gyvenome“). Tikimės, kad ateityje bus galimybių grįžti prie šio darbo, vardyną papildyti naujomis pavardėmis ir faktais, ištaisyti pastebėtas klaidas ir netikslumus.
Kovų dalyvių biogramos daugeliu atvejų yra labai trumpos, pateikia tik minimalią informaciją apie aprašomą asmenį. Viena vertus, tai lėmė panaudotų šaltinių specifika – anksčiau minėtuose žinynuose retai kada pateikiamos išsamesnės biografijos. Antra vertus, šiame straipsnyje pristatomas informacijos išteklius skirtas pirmiausia suregistruoti ir įvardyti kovose dalyvavusius asmenis, o detalesnis jų žygių ir veiklos tyrimas bei aprašymas peržengia darbo rėmus. Dar viena dėmesio verta aplinkybė – daug informacijos vis dar glūdi LYA agentūrinėse ir baudžiamosiose bylose, tačiau joms ištirti reikia daug laiko ir materialinių išteklių. Vienas iš tokių vertingų ir jau peržiūrėtų šaltinių – Raseinių KGB skyriuje pildytos vadinamosios literinės bylos „Sovietinės konstitucinės santvarkos apsauga“ (LYA f.K-11 ap.2 b.990, 991, 992, 993, 995), jose kaupta informacija apie represuotus asmenis. Didžiąją šių bylų dalį sudaro KGB darbuotojų parengtos pažymos – daugiau ar mažiau išsamios partizanų, rėmėjų, ryšininkų baudžiamųjų ir tremties bylų santraukos.
Šiose bylose taip pat sukaupta informacija (gaila, nedetali) apie po pirmo kovos pusmečio iš partizanų būrių pasitraukusius ir vadinamąją legalizaciją perėjusius kovotojus – 1945 m. vasario 9 d. LSSR vyriausybė paskelbė atsišaukimą į lietuvių tautą, žadantį „dovanoti“ pasipriešinimo dalyviams jų „kaltes“. Anot istoriko Kęstučio Kasparo, Raseinių–Kėdainių aps. ir šiaurės rytų Aukštaitijoje tokių kovotojų buvo, bet daugiausia iš jaunesnių, t. y. neseniai veikiančių, ir ne tokių aktyvių partizanų, kurie galėjo nesukeldami įtarimo užsiregistruoti kaip vengę mobilizacijos. Neretas tokių legalizaciją perėjusių partizanų vėliau tapo būrių rėmėjais, ryšininkais, OS nariais ir dėl to buvo persekiojami. Tačiau buvo ir kitokių atvejų, kai buvę partizanai tapo stribais.
Aptartos bylos apima tik nedidelę dalį LYA saugomo informacijos masyvo, nes didžiąją jo dalį – apie 200 000 tomų – sudaro partizanų, ryšininkų, rėmėjų baudžiamosios bylos (LYA f.K-1 ap.58). Neretai vieną tokią bylą sudaro keli ar net keliolika apie 300 lapų apimties tomų. Tikimės, kad ateityje bus galimybių šį darbą pratęsti ir vardyną papildyti ne tik naujais vardais, bet ir praplėsti istorinį pasakojimą.
Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos internetinėje svetainėje (Raseinistikos skyrelyje) paskelbtame elektroniniame leidinyje „Raseinių krašto partizaninio karo dalyvių vardynas. 1944–1960 m. Partizanai, rėmėjai, ryšininkai, pogrindinių organizacijų nariai“ pateiktos daugiau kaip 2 200 biografijų neapima visų Raseinių krašte vykusio partizaninio karo dalyvių ar į šias kovas įtrauktų asmenų – kažin ar toks absoliučiai tikslus ir išsamus sąvadas iš viso įmanomas. Kita vertus, kad būtų atskleista visa to meto įvykių paletė, nepakanka pateikti tik vienos kovojančios pusės dalyvių sąrašo (galima pagalvoti ir apie partizaninių kovų kronikos sudarymą). Juk partizanai su kažkuo kovojo ir jei mes pirmiausia prisimename herojus, tai teisybės dėlei nereikėtų pamiršti ir antiherojų. Negalutiniais duomenimis, 1944–1953 m. dabartinio Raseinių rajono teritorijos stribų, vadinamųjų liaudies gynėjų, būriuose tarnavo iki 800–900 asmenų. Tų įvykių dalyviai buvo etatiniai NKVD-MGB-KGB darbuotojai (apie 100 asmenų), taip pat sovietiniuose partiniuose-administraciniuose organuose dirbę žmonės.
Dar viena šio karo dalyvių grupė yra Raseinių rajone apie 600 nuo partizanų (gal ne vien nuo jų) kulkų žuvusių aktyvistų, sovietinės valdžios kolaborantų, jų šeimų narių. Tai dabar rečiau minimos pokario įvykių kronikos puslapis – žuvusiųjų artimiesiems šios partizaninio karo aukos (nežiūrint jų tikros ar tariamos kaltės) daugeliui metų liko sunkiai gyjančia žaizda. Propagandiniais tikslais šių asmenų sąrašai paskelbti dar 1967 m. („Kruvinos žudikų pėdos. Nacionalistų antiliaudinė veikla pietinėje Žemaitijos dalyje“), leidyklos „Gairės“ naujai išleisti prieš keletą metų.
Tikimės, kad pristatomas kovotojų vardynas ne tik papildys jau esamą informaciją, bet ir paskatins aktyviau ja domėtis, gilintis į palyginti nesenos Raseinių krašto istorijos puslapius, ieškoti ir atrasti.

Komentarų nėra