2019 lapkričio
19
Antradienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • 2lkės 2gne

    Siųsti Versija spausdinimui

    Arūnas DAMBRAUSKAS

       Biblijoje sakoma: dulke buvai, dulke ir virsi. Tačiau virtimo dulke procesas Lietuvoje labai įvairus ir nevienareikšmis.                     

      Vieni, vos tik gimę, iš karto tampa dulkėmis. Tai yra, eiliniais piliečiais, su kuriais niekas nenori skaitytis. Juos kaip kokius dulkes galima sutikti valstybinių įstaigų pakampėse. Tas dulkes aukšti valdininkai apeina net susiraukę ir pagalvoja: iš kur čia tiek dulkių, kodėl jų niekas neišvalo? Kad dulkių būtų mažiau, valstybinėse įstaigose pastatomi savotiški dulkių valytojai – apsaugininkai, kurie prižiūri, kad iš gatvės į valdžios koridorius neprieitų daug dulkių.                

      Saugotis nuo dulkių reikia todėl, kad jos kelia alergiją. Ypač valdžios atstovams. Jie turi saugoti savo sveikatą, todėl tarp dulkių ilgai būti negali. Vos tik pamatę dulkes, susiraukia, šoka į limuziną ir įjungtais švyturėliais lekia kuo tuoliau iš tos baisios vietos.

           Pustomi vėjo     

      Dulkėmis tapę piliečiai galėtų šiek tiek perfrazuoti Bibliją, pasakydami – dulke buvau, dulke esu, dulke virsiu. Ne kokios, brač, perspektyvos.         

      Tačiau tam tikra dalis žmonių, prieš tapdami dulkėmis, tai yra, sulaukę savo laidotuvių, puikiai pagyvena: ne kaip vėjo lengvai pustomos dulkės, bet kaip kokie brangakmeniai. Taip jie gali gyventi penkiasdešimt, šešiasdešimt, septyniasdešimt ir dar daugiau metų.

      Lietuva turi nemažai brangakmenių. Jie nuolat blizginami ir visaip puoselėjami.                    

      Nemažai brangakmenių galima aptikti Turniškėse, kurios yra kaip tam tikras rezervatas ir kur vyksta pažangūs, šalies ateitį lemiantys procesai. Neseniai paaiškėjo, kad šiame rezervate jau vyksta gyvenamųjų namų atnaujinimo procesas, nors kai kurie piktavaliai niurzga, kad renovacija mirė net neprasidėjusi. Bet tai – neteisybė.        

         Renovacijai – milijonai     

      Pirmieji ryžtingi renovacijos žingsniai žengti Turniškėse. Čia stovinčiai premjero rezidencijai renovuoti jau išleista beveik penki milijonai litų. Darbai dar nebaigti. Dar gali prireikti vieno kito milijono litų.            

      Tad pikti liežuviai visai be reikalo plaka, kad Lietuvoje namų renovacija nevyksta.                

      Ypač prasminga tai, kad ryžtingi renovacijos žingsniai padaryti socialinio būsto kvartale, nes kaip žinoma, kai kurie Turniškėse gyvenantys asmenys turi daugybę socialinių lengvatų.

      Rūpinimasis Vyriausybės atstovais, tais brangiai kainuojančiais deimantais – labai prasmingas. Tai juk ne kokie nors bendrabučiuose gyvenantys studentai ar daugiabučiuose tūnantys pensininkai.                   

           Dulkes – į dugną     

      Jau oficialiai paskelbta, kad bendrabučių renovacijai bus skirta keturiasdešimt milijonų litų. Tad nepatenkintieji turėtų užsičiaupti. Bet jie kažkodėl yra linkę bambėti.            

      Aišku, už premjero namo renovacijai skirtus pinigus būtų galima atnaujinti bent jau dvidešimt bendrabučių, kuriuose gyvena keletas ar keliolika tūkstančių žmonių. Bet ar galima sulyginti premjero svorį ir tris tūkstančius kažokių bendrabučiuose gyvenančių piliečių? Tai juk tas pats, kas sverti deimantus ir dulkes.                

      Gali būti, kad Lietuvoje prasidės ne daugiabučių namų, bet šiluminių trasų renovacija. Šiluminėse trasose gali apsigyventi labai daug dulkių. Sušluotos po žemėmis, jos nekels nemalonaus netvarkos pojūčio, aplinka atrodys kur kas gražiau ir jaukiau.          

      Šalis spindės kaip dulkėmis neapneštas deimantas.              

        Dulkės temdo horizontą   

      Tačiau dulkės turi bjaurią savybę – jos nuolat kyla į viršų ir temdo horizontą.                    

      Nors Vyriausybė teigia jau įžvelgianti gana gražią ateitį, tačiau ant to gražaus paveikslo dar yra labai daug dulkių.

      Pagal oficialius duomenis, Lietuvoje darbo šiuo metu neturi 326 tūkst. žmonių -  nedarbo lygis pasiekė 15 procentų.                   

      Pagal skelbiamos apklausos duomenis, 46,7 procentai bedarbių yra praradę bet kokią viltį susirasti ilgalaikį darbą. Ir tai visiškai suprantama, nes laisvų darbo vietų šalyje – tik 2498.

      Daugiausiai laisvų darbo vietų yra Vilniaus apskrityje, o štai, pavyzdžiui, Kelmėje užregistruotos tik dvi laisvos darbo vietos.                    

    Paauksuotas dugnas   

      Pastaruoju metu nemažai kalbama ne tik apie socialinį, bet ir apie kainų dugną. Teigiama, kad dugną jau pasiekė nekilnojamojo turto kainos. Nepaisant to, nekilnojamojo turto dugnas išlieka paauksuotas.         

      Štai keletas pavyzdžių. Analitikų duomenimis, pastaruoju metu labiausiai atpigo 1990 – 1995 metais statyti individualūs namai. Prieš dvejus metus tokie namai kainavo nuo 1,5 iki 2 milijonų litų, dabar tokį namą galima nusipirkti už 800 tūkst. litų.              

      Kone milijoną litų kainuojantis dugnas atrodo kaip paauksuotas. Tūkstančiams, o gal net šimtams tūkstančių piliečių toks dugnas yra nepasiekiamas.                     

      Taigi gali būti jie gyvena visiškai net ne dugne, bet pragare. Kai kam gyvenimas dugne gali trodyti, kaip didelė prabanga.                

        Dugne ir „Sodra“     

      Į dugną, o gal ir į pragarą nepaliaujamai grimsta „Sodra“, nors iš šalies pažvelgus taip neatrodo: pastatai dailūs, viskas švyti prabanga ir gerove. Tačiau tikroji situacija gerove net nekvepia.                    

      „Sodra“ šiemet ir toliau didina deficitą. Pernykščius metus baigusi su 2,48 milijardus litų siekusiomis skolomis, šiemt per pirmus keturis mėnesius „Sodra“ savo dugną pagilino dar 1,2 milijardais litų.             

      Į finansinę duobę įkritusiai „Sodrai“ Vyriausybė pernai gruodį suteikė rekordinę 1,35 milijardų litų paskolą, kad fondas galėtų mokėti išmokas pirmąjį šių metų pusmetį.              

      Iš „Sodros“ nuolat plaukiant blogoms žinioms, šalies padangėje kyla tiršti dulkių debesys. Gegužę „Sodrai“ pradėjus centralizuotai mokėti pensijas, jų pervedimas į daugelio gavėjų sąskaitas vėlavo. Pensininkai buvo užgulę komercinių bankų poskyrius, nerimaudami skambino į „Sodrą“. Organizacija atsiprašė žmonių ir pranešė, kad sutrikimai yra susiję su naujos sistemos diegimu, bet visi pensininkai vėliau ar anksčiau gaus jiems priklausančią dalį. Deja, kaip ir visada, nepaaiškino, kaip gaunat, pavyzdžiui, 700 litų pensiją, išgyventi tas kelias dienas, kai išmokos vėluoja.               

             Baisus karstas       

      Kaip matome, į dugną grimstanti „Sodra“ slegia jau dugne atsidūrusius pensininkus ir grasina juos sutraiškyti.

      Tačiau tai labai neteisinga. Antai, viduramžiais žmogžudžiui buvo skiriama dabar labai keistai atrodanti bausmė: į kapo duobę buvo nuleidžiamas gyvas žmogžudys, o ant jo nuleidžiamas karstas su nužudytuoju, ir viskas užkasama.                

      Ant ko reikėtų nuleisti į dugną grimstantį „Sodros“ karstą? Aišku, kad tik ne ant pensininkų, nes jie tikrai visiškai nekalti.                  

    Galbūt reikėtų nuleisti ant Vyriausybės? Arba ant „Sodros“ vadovų? Tačiau jie galėtų pasiteisinti, kad dėl visko yra kalta pasaulinė krizė.      

      Taigi, kaltų kaip ir nėra, todėl nieko netikėto neįvyks – skęstanti „Sodra“ traiškys ne kaltuosius, bet pensininkus.

      Be to, pastaruoju metu pasigirdo svarstymų, kad „Sodrą“ reikėtų privatizuoti ir socialinės saugos sferoje palikti tik privačius pensijų fondus.

      Tai reikštų, kad labiausiai socialiai pažeidžiama gyventojų dalis būtų palikta tiesiog degraduoti.             

          Butelio dugnas     

      Pensininkams pabėgti iš dugno zonos labai sunku. Sprukti įstengia tik jauni ir energingi. Dažniausiai jie sprunka į kurią nors Vakarų Europos šalį.  

      Dalis sunkiai gyvenančių žmonių įsitaiso butelio dugne ir ten kurį laiką gana linksmai degraduoja.        

      Kaip paaiškėjo, labai dažnai tai būna kontrabandinių butelių dugnas, nes į tokių butelių dugną nugrimzti yra pigiau, nei į akcizais apmokestintų valstybinių. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, legalaus alkoholio pardavimas per pastaruosius metus gerokai smuko, nes tam tikra piliečių dalis ieško pigesnių susinaikinimo priemonių. Nes gyventi ant dugno labai nepatogu – žalinga sveikatai ir psichologinei savijautai.            

      Tačiau didelio pasirinkimo nėra – tik dugnas arba dar gilesnis dugnas. O auksiniai dugnai – visi užimti.            

    Komentarų nėra