2018 sausio
17
Trečiadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • 956 gramai Raseinių

    Siųsti Versija spausdinimui

    Jonas BRIGYS,
    Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios
    bibliotekos bibliotekininkas

    Kuo pasverti padange vėjo genamo debesėlio lengvumą ar įvertinti dangaus skliauto žydrynės sodrumą, Dubysos bangos raibuliavimo žaismingumą, kaip išmatuoti tėviškės iškilmingai skambantį ar tyliai lopšinę niūniuojantį grožį? O gal to ir nereikia – tiesiog tai matykime, tuo džiaukimės, grožėkimės ir puoselėkime. Gaila – grožis visada trapus, net patys įspūdingiausi momentai trunka tik akimirką, o jai prabėgus palieka laiko tėkmėje ilgainiui vis labiau blankstantys įspūdžiai, prisiminimai. Kaip juos išsaugoti – gal sekant E.Sipavičiaus dainos „Antilopė“ žodžiais uždaryti į „eilėraščio narvą“? O gal nufotografuoti?
    Kasmet Lietuvos skaitytojai į rankas paima naujus fotoalbumus, kuriuose atskleidžiamas gamtos grožis, pristatomi kūrybingiausi šalies žmonės. Kol kas Raseinių kraštas tokių leidinių didele gausa pasigirti negali, nors vieną kitą albumą jau turime. Antai 2009 m. pluoštas Raseinių krašto vaizdų publikuota UAB „Saudrija“ išleistoje fotografo A.Norkaus knygoje „Pažinkime Raseinių žemę“ (dailininkė G.Norkienė, spaudai ruošė A.Gricius, J.Norvilaitė, R.Chmieliauskienė ir J.Bulotienė). 2010 m. pasirodė autorių kolektyvo parengtas leidinys „Raseinių kraštas šiandien. Gražiausios sodybos, geriausi ūkininkai“ (nuotraukos D.Sutkevičienės, A.Stakausko, J.Norvilaitės, A.Norkaus, L.Sirvidienės, E.Le­van­sevičiūtės ir A.Požeros). 2012 m. išleistas L.Pečkaitienės sudarytas Maironio 150-osioms gimimo metinėms ir Dubysos regioninio parko 20-mečiui skirtas albumėlis „Dubysos vingiai“ (nuotraukų autoriai R.Barauskas, V.Greičius, A.Juškevičius, G.Kauneckas, D.Li­nikienė, A.Norkus, G.Norkienė, L.Pečkaitienė, A.Šiukšteris). Tais pačiais metais pasirodė ir pirmas didelės apimties Raseinių kraštui skirtas albumas, tačiau apie jį šiek tiek vėliau. Beveik visų šių kompaktiškų leidinių apimtis neviršija 40–60 puslapių, tačiau juose publikuojamos kelių autorių (išimtis A.Norkaus knyga) nuotraukos. Tai nėra blogai, tačiau tokiems leidiniams šiek tiek trūksta erdvės, kūrybinio individualumo.
    Taigi darbo pradžia jau padaryta ir šio aruodo pildyme didelis indėlis priklauso aukščiau pateiktame sąraše neminėtam Jonui Danauskui. Fotomenininkas J.Danauskas gimė 1946 m. sausio 1 d. Raseinių rajono Pagojo kaime. Ilgą laiką gyveno Molėtų rajone, Juodėnuose. Molėtuose jis dirbo fizinio lavinimo mokytoju, įkūrė Molėtų sporto mokyklą, buvo pirmuoju jos direktoriumi. Tačiau pedagoginį darbą į šalį atidėti privertė į rankas paimtas fotoaparatas. 1980 m. J.Danauskas pradėjo dirbti fotografu Fotografijos meno draugijoje, o 1982 m. tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu. Fotografo darbų parodos surengtos Vilniuje, Molėtuose, Utenoje, Šiauliuose, Ukmergėje, Mosėdyje, Varšuvoje, Gdanske, Taline, Rygoje, Pekine, Raseiniuose ir kitur.
    J.Danauskas iliustravo dešimtis knygų ir kitų leidinių apie įvairias Lietuvos vietoves. Jo bibliografijoje daugiau kaip 100 pavadinimų leidinių. Tikrai netrumpame sąraše ne kartą minimi ir Raseiniai: fotomenininko nuotraukų yra 1994 m. lietuvių ir anglų kalbomis išleistame leidinyje „Raseinių kraštas“, 1997 m. kartu su kitais autoriais parengtame atvirukų komplekte „Raseiniai. Aplankykite“. 2003 m. išspausdintas bukletas „Raseinių miškų urėdija“, o 2016 m. sausio 15 d. visuomenei pristatytas kartu su Albinu Stakausku parengtas albumėlis „Raseiniai“. Tačiau šiame fotografo darbų sąraše trūko didesnės apimties Raseiniams skirto leidinio. Spragą užpildė pačioje 2017 m. pabaigoje pasirodęs albumas „Raseiniai. Čia mūsų takai“. Knygoje spausdinamas nuotraukas lydi lituanistės, ilgametės Nemakščių Martyno Mažvydo gimnazijos mokytojos metodininkės Živilės Lembutienės skaidrūs, meile Raseinių žemei ir pagarba jos žmonėms persmelkti tekstai.
    Paėmus į rankas naują, puošnią knygą nori nenori tenka prisiminti 2012 m. Raseinių rajono savivaldybės ir Raseinių krašto istorijos muziejaus išleistą albumą „Raseinių kraštas“, kuriame J.Danausko darbų nėra. Abu leidiniai panašios apimties ir formato, atrodo, ir vaizduojamas objektas tas pats, taigi galima juos palyginti. Nenoriu šių albumų „supriešinti“ ar kurį nors kritikuoti, tačiau daug ką geriausia pažinti sugretinant.
    J.Danausko ir Ž.Lembutienės knyga yra dviejų kūrėjų autorinis darbas, o tai reiškia, kad leidinys kurtas kaip vientisas kūrinys, albumo nereikėjo dėlioti iš kelių ar keliolikos skirtingo kūrybinio braižo autorių nuotraukų. Jei „Raseinių krašto“ sudarytojai (jų net šeši) knygoje publikuojamas nuotraukas sąlyginai suskirstė į tam tikrus teminius blokus (pvz., architektūros paminklams, Dubysos upei skirti fotografijų pluoštai), tačiau jų neįvardijo, tai naujos knygos autoriai aiškiau brėžė atskleidžiamas temas: „Takų pradžia“, „Laisvės vertė“, „Tarp gerų žmonių“ ir kt., stengėsi po supantį pasaulį dairytis menininko žvilgsniu. Kita vertus, kaip prisipažįsta pats fotografas, dėl to šį albumą „daryti“ buvo sunkiau, nes nuolat reikėjo įtemptai ieškoti ko nors naujo, nematyto. Apibendrinant šį sugretinimą 2012 m. išleistą knygą „Raseinių kraštas“ galima palyginti su novelių rinkiniu, o čia pristatomą leidinį pavadinti iš vaizdų ir jų literatūrinių komentarų sudėliotu romanu (tai būdinga ir ankstesniam J.Danausko bei A.Stakausko bendram darbui, kai nuotraukos ir tekstai tiesiog sulydomi į vientisą kūrinį).
    Tokį albumo apibūdinimą įgalina mūsų kraštui kol kas naujas bruožas – čia daug vietos skirta švenčių ir kasdienybės akimirkoms, Raseinių krašto žmonėms, jų darbams. Knygoje spausdinamos keliolikos žinomų rajono žmonių – ūkininkės Irmos Nagreckienės, įmonės „Danspin“ vadovo Rosvaldo Kunicko, kraštotyrininkų Marijonos Birutės Navakauskienės ir Antano Girčio, tautodailininko Dariaus Janušaičio ir kitų portretai. Tai leidiniui suteikia gyvumo, stiprina artimo bendravimo jausmą.
    Vartant knygą sunku pamiršti pratarmėje Ž.Lembutienės iškeltą klausimą – kokį žemės lopinį mes imam vadinti savo kraštu? Tikriausiai naujas albumas daugeliui padės tą atsakymą rasti ar sustiprins jau turimą požiūrį. Na o grįžtant prie rašinio pradžioje mūsų iškelto klausimo, kaip įvertinti tėviškės grožį, siūlome netikėtą variantą – tą grožio sankaupą pasverti. O sveria naujoji knyga 956 gramus. Manau, visi sutiks, kad tai pats neobjektyviausias meno kūrinio vertinimas. Tačiau jis galimas, nes šį leidinį galima palyginti su ypatingu, daug kam ypač stiprius prisiminimus  keliančiu  objektu – gimtinės žeme. Aišku, knyga nėra ir negali būti elementari žemės sauja – kažkada toli nuo gimtinės nublokštam lietuviui buvusiu tėviškės brangiausiu priminimu. Tačiau šis įspūdingas albumas tiek gyvenančiam Raseiniuose, tiek į tolimą užjūrį išvykusiam emigrantui, gerb. Ž.Lembutienės žodžiais tariant, primins, kur išmynėme savąjį taką, susiradome savąjį kelią. Primins namus.

    Komentarų nėra