Akligatvis

SKAITYTOJO LAIŠKAS [1]

Turi, žmogau, problemą, tai griebk ją už ragų ir nepaleisk iš rankų tol, kol nepasieksi savo, nes jei nors truputį suabejosi, atsipalaiduosi ar kitaip parodysi savo silpnumą, – esi žuvęs. Šito tik ir laukia klerkai, nuo kurių malonės priklauso tavo problemos sprendimas. Sakyčiau kitaip – jie patys tampa ne tik tavo, bet ir visų mūsų problema, nes, dangstydami savo nekompetenciją, ar nusikalstamą aplaidumą, randa šimtus pasiteisinimų, iš kurių pats populiariausias – nėra pinigų. Štai tokių pseudospecialistų dėka jau daugiau nei 40 metų jų darbo broko įkaitais tapo ne vienas ir ne du ariogaliečiai, o visi buvę ir esami Šlaitų gatvės gyventojai.Dar apie 1970-uosius Ariogala ėmė smarkiai plėstis. Nors jau nebuvo rajono centras, tačiau melioracijos dėka iš vienkiemių išvaryti ar iš visos Lietuvos suvažiavę, turtingesni bei apsukresni vietiniai, stengėsi pasistatyti savo būstą. Kadangi tuo metu visa žemė buvo valstybinė, todėl klerkai ją dosniai dalino lyg nuosavą, neatsižvelgdami į vietinių ariogaliečių senas valdas. Nukarpytų valdų vietoje ir atsirado Šlaitų gatvė, o tiksliau – būsimasis akligatvis.
Ariogalos generalinio plano tuometiniuose brėžiniuose ji puikuojasi kaip normali 6 m pločio gatvė, abiem galais išeinanti į P. Cvirkos gatvę, tačiau tik popieriuje.
Tuometiniai architektai išdalino sklypus, o kaip vyksta statybos ir kaip žmonės kankinasi į akligatvį veždami statybines medžiagas, jiems buvo ,,dzin“.
Apie savo vargus gali papasakoti tik tie, kurie juos patyrė. Kol nejudrūs pareigūnai pagaliau sujudo, jau buvo šaukštai po pietų, nes kitame būsimos gatvės gale P. Cvirkos gatvės gyventojai sugebėjo ne tik užsitverti tvorą, bet ir pastatyti garažą. Iš gatvės liko tik karikatūra, viename gale virtusi pėsčiųjų taku, o kitame – vos įmanomu prasilenkti dviems lengviesiems automobiliams keliuku (ir tai tik vasarą). Žiemos mėnesiai virsta tikru košmaru ne tik gyventojams, bet ir komunalininkams, nes šiukšliavežę tenka varyti atbulą kelis šimtus metrų. Gyventojai malkas priversti ruošti tiesiog gatvėje, nes kiemai – per maži ir užverčiami įvažiavimai į garažus. O ką daryti tiems, kurie gyvena ties siauriausia akligatvio vieta?
[2]Tokios žmonių problemos pasirodė neįveikiamos mūsų valdininkijai jau keturiasdešimt metų. Tiesiog neįtikėtinas aplaidumas sprendžiant gyventojų skundus.
Antras akligatvis, o tiksliau patinė situacija, susidarė kitame Ariogalos gale, J. Biliūno gatvėje. Dar esant Ariogalos rajonui, viena darbšti moteriškė Vytauto ir J. Biliūno gatvių kampe pasistatė nediduką mūrinį namą. Visas sklypas atsidūrė Biliūno gatvėje, kuri tuo metu buvo kreiva, siaura ir panašėjo į šunkelį, todėl niekas nekreipė dėmesio, kai moteriškei girtuoklėliai užtvėrė ir gerokai iškraipytą „girtą“ tvorą. Po savininkės mirties valda atiteko tolimiems giminaičiams, kuriems buvo liepta tvorą nukelti, nes gatvė turėjo būti platinama. Kitame sklype namą perstatęs A. Mamaitis tvorą patraukė pagal reikalavimus, o senukai vis delsė, kol vienas jų numirė, ir namas buvo parduotas jaunų mokytojų šeimai. Naujieji savininkai suskubo padaryti sklypo geodezinius matavimus, nors buvo įspėti apie gatvės platinimą, ribas nurodė pagal iškraipytą tvorą. Ariogaloje geodezinius matavimus atlikdavo toks ponas Špokas, kuriam buvo vienodai, ar gatvė siaura, ar kreiva, jis net sugebėjo viename Kalnų gatvės sklype ribas nutiesti per storo klevo vidurį. Taigi, visuomeninis interesas jo visai nedomino nei čia, nei Šlaitų gatvėje, todėl ramia sąžine pakišo planą suderinti tuometiniam seniūnui Albertui Valiušiui, o šis per žioplumą lengva būdiškai pasirašė.
Kilo skandalas – kitoje gatvės pusėje esančios valdos savininkė paprašė nukelti tvorą, nes neįvažiuoja į savo kiemą su traktorine priekaba atbulomis. Tada ir išaiškėjo, kad dalis gatvės privatizuota. A. Valiušis būdamas kaltas visaip suko uodegą ir bijojo spręsti šią problemą, todėl kaimynės skundai pasiekė net Vyriausybės kanclerį. Pagal netobulus Lietuvos įstatymus – kur geodezininkas, nors ir suklydęs, ,,brūkštelėjo“, ten jau šventa nuosavybė ir, norint ją paimti visuomeniniams poreikiams, reikia išpirkti. Kol vyksta derybos, gudrie ji mokytojai patvorį apsodino keružėmis pušaitėmis. Kuo jos didesnės, tuo patvorys brangesnis. Girdėjau, jog už jį buvo paprašyta net keliasdešimt tūkstančių, tačiau Savivaldybės iždas tuščias tokiems reikalams, tad pušelės auga toliau, o gatvės atkarpa vis labiau panašėja į pamiškės šunkelį.
Jei valdininkai būtų ne butaforiniai, o tikras galias turintys miesto šeimininkai, tai visi šios istorijos kaltininkai būtų atitinkamai įvertinti. Būtų mano valia, aš juos nubausčiau už tai, jog pušelės pasodintos per arti gatvės, kitą kartą – jog kreiva tvora gadina miesto vaizdą, trečią kartą – jog patvoryje auga piktžolės. Kai nupurkštų piktžoles (kaip padarė pernai) – bausčiau už žalą gamtai. Kai paaugtų pušelės – baudą padvigubinčiau. Taip būtų papildytas biudžetas, o jie patys atbėgtų prašyti, kad tas patvorys būtų nacionalizuotas.
Taigi, sėkmės ponai valdininkai!
Parodykite, ką sugebate, kiek galite ir kiek turite noro padėti nepatogumus patiriantiems Šlaitų ir J. Biliūno gatvių gyventojams.