Aminoji b?ties trauka

Versija spausdinimui

Kaskart laikas nuo laiko lankantis artim?j? amino poilsio vietoje, trumpam tampame kitokie. Pritylame. Susim?stome. Sustojame. Pamatome, kad n?ra kur skub?ti. Ir kiekvien? kart? i giliai giliai atplaukia vienas ir tas pats iki iol neatsakytas klausimas.
Kod?l mogui i pradi? viskas duodama, paskui viskas atimama? Kiekvienas m?s? tylos ir susim?stymo valand? panyrame ? savo b?ties gelmes. ? tikr?j? savo b?t?. ? amin?j? b?t?, i kurios laikinai ikil? ioje emel?je tik vienai akimirkai, vadinamai gyvenimu. Kaip vandens laas neapr?piamo okeano platyb?se, inir?s ? vandens paviri?, blyksteli ant ikilusios bangos. Pasis?puoja. Leidiasi, atsl?gsta atgal banga. Kartu su ja panyrame ? nepainias ir paslaptingas gelmes. Neami tos visa apiman?ios Galios, kurios buvim? visi ir kiekvienas akivaizdiai matome savo kasdieniniame gyvenime. Girdime ir jau?iame nuolatos J? esant vir m?s? ir mumyse ir kuriai bes?lygikai pakl?stame. Vediojami i vieno pasaulio ? kit?. Laike ir per laik?. Kiek j?? T? pasauli?? Kokie jie? Ir didiausi? nuostab? kelia tai, kad visi pasauliai sutelpa vienoje mikroskopin?je dalel?je!? moguje. Visa viename. Ir viena visuose. Tu ir a vienodai sutverti. Visi pasauliai prie akis mums plyti. Tik juos taip nevienodai matome. Ir vis kitaip renkam?s. Vis kitok? pasaul?. Kiekvienam m?s? jis vis kitonikai atsiveria. Nenusp?jamai. Tu, mogau, pamatai didesni? dalyk?, kurie vis? laik? skend?jo tavo paties b?ties gelm?se.
Aminoji b?tis. Visada jauna. Ir nuolat atsinaujinanti. Tikime tuo ar netikime, norime to ar nenorime, tai neturi jokios ?takos iam vyksmui. Jis toks pat buvo vakar, yra iandien, bus rytoj. Ir mes, mon?s, apgaubti io nuolatinio aminosios b?ties vyksmo, jame dalyvaujame. B?ties akis mus vis? laik? lydi. Globoja. Saugo. ?vertina. Sukasi ir sukasi laiko ratas, barstydamas smilteles. A tik smiltel?, besisukanti tame aminajame rate.

Alfonsas Vai?iulis

1 Komentaras

  1. Samanta

    2020-11-03 11:50

    A?i? u straipsn?, ?domus labai.