Kaskart laikas nuo laiko lankantis artim?j? amžino poilsio vietoje, trumpam tampame kitokie. Pritylame. Susim?stome. Sustojame. Pamatome, kad n?ra kur skub?ti. Ir kiekvien? kart? iš giliai giliai atplaukia vienas ir tas pats iki šiol neatsakytas klausimas.
Kod?l žmogui iš pradži? viskas duodama, paskui viskas atimama? Kiekvienas m?s? tylos ir susim?stymo valand? panyrame ? savo b?ties gelmes. ? tikr?j? savo b?t?. ? amžin?j? b?t?, iš kurios laikinai iškil? šioje žemel?je tik vienai akimirkai, vadinamai gyvenimu. Kaip vandens lašas neapr?piamo okeano platyb?se, išnir?s ? vandens pavirši?, blyksteli ant iškilusios bangos. Pasis?puoja. Leidžiasi, atsl?gsta atgal banga. Kartu su ja panyrame ? nepažinias ir paslaptingas gelmes. Nešami tos visa apiman?ios Galios, kurios buvim? visi ir kiekvienas akivaizdžiai matome savo kasdieniniame gyvenime. Girdime ir jau?iame nuolatos J? esant virš m?s? ir mumyse ir kuriai bes?lygiškai pakl?stame. Vedžiojami iš vieno pasaulio ? kit?. Laike ir per laik?. Kiek j?? T? pasauli?? Kokie jie? Ir didžiausi? nuostab? kelia tai, kad visi pasauliai sutelpa vienoje mikroskopin?je dalel?je!? Žmoguje. Visa viename. Ir viena visuose. Tu ir aš vienodai sutverti. Visi pasauliai prieš akis mums plyti. Tik juos taip nevienodai matome. Ir vis kitaip renkam?s. Vis kitok? pasaul?. Kiekvienam m?s? jis vis kitoniškai atsiveria. Nenusp?jamai. Tu, žmogau, pamatai didesni? dalyk?, kurie vis? laik? skend?jo tavo paties b?ties gelm?se.
Amžinoji b?tis. Visada jauna. Ir nuolat atsinaujinanti. Tikime tuo ar netikime, norime to ar nenorime, tai neturi jokios ?takos šiam vyksmui. Jis toks pat buvo vakar, yra šiandien, bus rytoj. Ir mes, žmon?s, apgaubti šio nuolatinio amžinosios b?ties vyksmo, jame dalyvaujame. B?ties akis mus vis? laik? lydi. Globoja. Saugo. ?vertina. Sukasi ir sukasi laiko ratas, barstydamas smilteles. Aš tik smiltel?, besisukanti tame amžinajame rate.
Alfonsas Vai?iulis