Antano Medekšos – XX a. pradžios Lietuvos viešumos kūrėjo biblioteka

Siųsti Versija spausdinimui

Jonas Brigys,
Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininkas
Kai mums kyla klausimų apie praeitį, istorinių faktų ieškome knygose, einame į biblioteką. Aišku, kad knygose tikimės rasti ir pačių knygų, jas saugojusių bibliotekų istorijos smulkmenų. Gaila, tos viltys išsipildo ne visada – laiko tėkmėje nuskendo daugybė pamirštų istorijų, likimų ir toli gražu ne visada juos pavyksta atgaivinti. Šiandien pabandykime atkurti kai kuriuos faktus iš jau seniai išnykusio Surmantų dvaro, dingusios jo gausios bibliotekos istorijos.
Šis vietovardis minimas nuo XVI a.
vidurio, tačiau Lietuvos istorijos analuose jis dažniau aptinkamas nuo XIX a. vidurio. Surmantų pavadinimas dažniau pradėtas minėti dėl priešpaskutinio (1909 m. balandžio 25 d. jis Surmantų dvarą pardavė Marijonui Paškevičiui) savininko Antano Medekšos, jo dalyvavimo 1863 m. sukilime.
Raseinių apskrities Girkalnio parapijos Surmantų dvaras buvo Paliesio dvaro palivarkas ir savarankiška valda tapo tik XIX a.
II pusėje, kai 1876 m. lapkričio 18 d. Paliesio dvarą pasidalijo jo paveldėtojai Antanas Medekša, Stanislava Medekšaitė-Paškevičienė ir jų patėvis Andrius Jotautas bei jo sūnus, netikras Medekšų brolis Andrius Jotautas. A.Medekšai atiteko didžioji dvaro dalis – Surmantų palivarkas. Pats A.Medekša iki 1874 m. dvaro valdyme nedalyvavo, nes 1863 m.
aktyviai veikė Citavičiaus sukilėlių būryje ir sukilimui pralaimint pasitraukė į Prūsiją, vėliau gyveno Prancūzijoje, JAV.
Lietuvos kultūros istorijoje geriau žinoma A.Medekšos sesuo, aušrininkė S.Medekšaitė-Paškevičienė, o aktyvaus 1863 m. sukilimo dalyvio biografija ir rašytiniu palikimu Lietuvoje giliau pradėta domėtis tik pastarąjį dešimtmetį, prabėgus 100 m. po jo mirties. 2012 m. istorikė Ieva Šenavičienė parengė ir išleido A.Medekšos veikalą „Kunigas Mackevičius kaip istorinė asmenybė. Biografijos kontūrai“. 2013 m.
pasirodė šių eilučių autoriaus parengta ir Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos išleista knyga „1863 m. sukilimas Raseinių apskrityje. Biografijų žodynas“, joje pateikta vieno iš sukilėlių būrių vadų A.Medekšos biografija. 2015 m. atskira knyga išleisti I.Šenavičienės kartu su ambasadoriumi, Lietuvos fotografijos istoriku Dainiumi Junevičiumi parengti 1864–1865 m. Šveicarijoje, Bendlikone, dienraštyje „Ojczyzna“ išspausdinti A.Medekšos atsiminimai, pavadinti „Sukilėlių būrių Žemaitijoje monografija“. Naujausią ir išsamiausią A.Medekšos biografijos apžvalgą 2016 m. leidinyje „Archivum Lithuanicum“ (Nr. 18) paskelbė profesorė, hab. dr. Tamara Bairašauskaitė, aptarusi didžiąją jo rašytinio palikimo dalį. Anot jos, „Medekša liko mažai pastebėtas tarp visuomeniškai angažuotų mokslo ir kultūros žmonių, nors jo skelbtas ir neskelbtas rašytinis palikimas perteikia Lietuvos visuomenės kelią į modernėjimą. Medekša priklausė negausiai intelektualų grupei, leidusiai laiką dvare, iš provincijos mezgusiai ryšius su viešuoju gyvenimu. Šie žmonės patys buvo viešumos kūrėjai.“
Nors apie A.Medekšą rašyta, tačiau mįslių jo biografijoje vis dar netrūksta. Istorikė T.Bairašauskaitė nustatė, kad jis gimė 1844 m. rugsėjo 10 d. Paliesio dvare Antano Medekšos ir Liucinos Šveikauskaitės-Medekšienės šeimoje. Nežinia kodėl buvo delsiama, tačiau tik lapkričio 26 d. jis buvo pakrikštytas Girkalnio Šv. Jurgio bažnyčioje. 1912 m. M.Davainio-Silvestravičiaus rašytame nekrologe nurodyta, kad A.Medekša mirė 1912 m. spalio 1 d. Vilniuje, tačiau Girkalnio parapijos mirties metrikų knygoje rašoma, kad jis mirė rugsėjo 29 d. Tokia data iškalta ir antkapiniame paminkle (už jo nuotrauką dėkoju Stanislovui Feizai) Girkalnio kapinėse. Manome, kad šį paminklą, vienintelį primenantį neeilinę savo laikmečio ir Raseinių krašto asmenybę, reikėtų įtraukti į saugomų kultūros vertybių sąrašą.
Kultūros istorikė Meilė Lukšienė rašė, kad 1864 m. birželio 16 d. laiške tėvui Kauno gubernatorius M.Muravjovas pranešė liepęs vien Raseinių apskrityje konfiskuoti 16 privačių bibliotekų, tarp jų ir Jotautų Surmantų dvaro. Tokių sankcijų sulaukta, nes tuometinis dvaro savininkas A.Medekšos patėvis Andrius Jotautas 1863 m. liepos 9 d. papulkininkio Nazanskio suimtas įskundus, kad davė prieglobstį sukilėliams.
Nepaisant ryšių su sukilėliais, Paliesio dvaras su palivarkais konfiskuotas nebuvo, tačiau sulaukė sekvestro (laikino nuosavybės teisių suvaržymo), kuris panaikintas tik 1867 m. pradžioje. Gaila, tačiau nepavyko rasti išsamesnio dvaro ir jame buvusio kilnojamo inventoriaus aprašymo, todėl apie konfiskuotą (?) biblioteką jokių duomenų nėra. Vis tik galima prielaida, kad Muravjovo įsakymas konfiskuoti biblioteką nebuvo įvykdytas pažodžiui ir visa biblioteka ar bent jos dalis vėliau sugrąžinta savininkams.
Svarbiausias išlikęs bibliotekos istorijos šaltinis yra 1876 m. sudarytas (pradėtas rengti) ir vėliau keletą kartų papildytas katalogas antrašte „Katalog zbioru ksiag Antoniego Medekszy uczyniony 27 Lutego 1876 roku w Surmontach“. Spėjamai paties savininko ranka surašytas bibliotekos katalogas jau XXI a. naudotas kaip tam tikras etalonas, nustatant kitų A.Medekšos darbų autorystę, nors iš pirmo žvilgsnio jame suregistruotos knygos įrašytos ne viena ranka. Mūsų manymu, paties A.Medekšos ranka rašyta tik dalis katalogo, pavyzdžiui, 1893 m.
papildymas, taip pat pačioje katalogo pabaigoje (ne anksčiau kaip 1909 m.) įrašytos 11 knygų.
Nors katalogas negali atskleisti daugelio bibliotekos formavimo ir jos likimo mįslių, tačiau vis tik leidžia susidaryti bent dalinį jos vaizdą, atspindi ją komplektavusio asmens (asmenų?) prioritetus. Neabejotina, kad dalis knygų buvo įsigytos paties A.Medekšos gyvenant emigracijoje, tačiau didžioji dalis leidinių yra lenkų kalba ir išleisti XIX a. Vilniuje, taip pat Varšuvoje ir kituose Lenkijos miestuose, nors yra ir Rusijos miestuose išspausdintų knygų. Kita vertus, užsienyje, pavyzdžiui, Paryžiuje, leistos knygos biblioteką papildė ir po 1876 m. Bibliotekoje buvo palyginti nemažai senų, iki XIX a. išleistų knygų, o tai liudija bibliofilinius savininko polinkius.
Kataloge minimi bent keturi XVI a. leidiniai, taip pat aštuonios XVII a. ir dvidešimt penkios XVIII a. išleistos knygos. T.Bairašauskaitė užsiminė apie bibliotekoje buvusias lietuviškas knygas: Motiejus Wołonczewskis, „Zemajtiu Wiskupiste“, Wilniuj, 1848, t. 1–2; D.A.Koropczewskij, K.Jokantas, „Urwinis žmogus“, Wilnius, 1905; J.Basanavičius, „Lenkai Lietuvoje“, Chicago, 1903; Dvi moteri, „Parduotoji laimė“, Vilnius, 1905; „Draugija. Literatūros, mokslo ir politikos mėnesinis laikraštis“, 1907 m. komplektas. Matyt, prie tokių leidinių reikia priskirti 1868 m. Jono Juškos Peterburge išleistą lietuvių liaudies dainų rinkinį (И.Юшкевичь, „Литовские народные песни“) bei spėjamą XVII a. K.Širvydo „Dictionarium trium linguarum“. Tikriausiai Surmantų dvaro bibliotekoje turėtas šios knygos egzempliorius buvo be titulinio puslapio, nes jis įrašytas be leidimo datos kaip „antikvarinis“ „lenkų–lotynų–lietuvių–žemaičių kalbų žodynas“. Tokių antikvarinių leidinių yra ir daugiau, kai kurių nurodytas tik spėjamas leidimo amžius.
Beveik pusę katalogo (faktiškai ir inventorinės knygos) sudaro į aštuonis skyrius išskirstytų knygų sąrašas. Kataloge išskirti aštuoni skyriai. Pirmiausia suregistruota grožinė literatūra (a. – proza (su 1893 m. papildymais 99 pavadinimai) ir b. – poezija bei dramaturgija (38 pavadinimai)), nors šis skyrius anaiptol nėra pats gausiausias. Toliau eina tęstiniai periodiniai leidiniai (19 pavadinimų). Po to rikiuojasi medicinai, higienai skirti leidiniai (15 pavadinimų) ir t. t. Komplektuojant biblioteką daug dėmesio skirta informaciniams leidiniams – enciklopedinio pobūdžio leidinių suregistruoti 42 pavadinimai (su papildymais), 32 pavadinimų knygos priskirtos teisės mokslams, heraldikai. Antrą katalogo dalį sudaro „nerūšiuotos“, tik suinventorintos knygos.
Biblioteka turėjo tam tikrą nuosavybės ženklą, jį 1984 m. aprašė Vincas Kisarauskas. Tai buvo ne vėliau kaip 1893 m. sukurtas spaudas – 21×36 mm skersmens ovalaus rėmelio viduje įrašas „№ / Ant. Medeksza / Surmonty gub. Kow.“, tuo metu buvęs V.Kisarausko asmeniniame rinkinyje. Iki tol, kaip liudija išlikę egzemplioriai, jis savo leidinius žymėjo rankraštiniu įrašu „Ze zbioru Ant. Medekszy“. Katalogo gale yra tam tikras baigiamasis įrašas, liudijantis kad bibliotekoje buvo 851 pavadinimo leidinys. Mūsų skaičiavimais, buvo 842 pavadinimų
1 172 tomai knygų ir periodinių leidinių komplektai. Bet kuriuo atveju, biblioteka tuo laiku buvo gana didelė ir tikslingai sukomplektuota, tą liudija įvairių mokslo šakų leidiniai, dominavę šiame knygų rinkinyje. Tai nebuvo provincijos dvarininko laisvalaikiui skirtų knygų rinkinys, o rimto mokslinio darbo instrumentas.
Gaila, bet katalogas negali atsakyti į klausimą, koks buvo tolesnis bibliotekos likimas. Kaip minėta, 1909 m. A.Medekša Surmantų dvarą pardavė M.Paškevičiui. 1915 m. per Pirmąjį pasaulinį karą dvaras labai nukentėjo – sudegė penki gyvenamieji namai, penki tvartai, keturios daržinės. Nežinia, kur tuo metu buvo dvaro biblioteka – gal ji buvo perkelta į Paliesį pas S.Paškevičienę? Neatmestina, kad persikėlęs (?) į Vilnių A.Medekša pats išsivežė biblioteką. Pažymėtina, kad 1876 m. turto dalybų akte įrašyta, kad dvaro nuosavybės dokumentai (matyt, dvaro archyvas) turėjo būti saugojamas pas A.Medekšą.
Padedant knygotyrininkui, Vilniaus universiteto docentui dr. Tomui Petreikiui, pavyko nustatyti, kad išliko bent keletas Surmantų dvaro bibliotekos knygų ir jos dabar saugojamos Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje bei Lietuvių katalikų mokslo akademijos bibliotekoje. Taigi yra vilties, kad ateityje apie biblioteką ir jos likimą sužinosime daugiau.

Komentarų nėra