Apie mišką, atiduodantį duoklę žmogui

Siųsti Versija spausdinimui

Pranas LAURINAVIČIUS

Tokia jau miško priedermė,
Kad augtų medžiai – jo esmė.
Miške tarp medžių, samanų
Yra žvėriukų įvairių.
Miškas duoklę atiduoda
Žmogui nuolatos.
Griūva medžiai nukirsti,
Krinta žvėrys nušauti.
(Pranas Laurinavičius)

Lapkričio 3 d. – šv. Huberto, medžiotojų globėjo diena. Lietuvoje nuo senų laikų buvo medžiojama. Anksčiau, pagonybės laikais, medžiotojų globėja buvo deivė Medeina, kurios diena sutampa su šv. Huberto diena. Nuo tos dienos prasidėdavo medžioklės sezonas. Pagonybės laikais medžioklė buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

Dabar jau daug kas sako, kad tai -žiauri pramoga, kad netobuli medžioklės įstatymai, kad atsiradus privačiai nuosavybei pažeidžiami žemės ir miškų savininkų interesai
pagal Lietuvos Konstituciją. Dėl medžioklės įstatymo nuolat kuriami įvairūs projektai, pakeitimai. LR Seime tebeverda medžiotojų ir miško savininkų aistros. Įstatymai lieka įstatymais, vieniem būna geri, kitiems nesuprantami arba visai nereikalingi. Palikime įstatymus įstatymų leidėjams, geriau pasigrožėkime rudenėjančia gamta, kai toks nuostabus ruduo ir miško lapuočiai dar dega vario židiniais, kol spalis nesuspėjo surinkti nuo medžių visų vario pinigėlių.     

Paskutinėmis spalio dienomis lankiausi VĮ Raseinių urėdijos Viduklės girininkijos miškuose, kalbėjausi su šios girininkijos eiguliu Eduardu Šneideriu. Jis -  profesionalios medžioklės priežiūros specialistas, medžiotojas, prižiūrintis apie 1000 ha medžioklės plotų, o taip pat Blinstrubiškių miške aptvarą, kuriame auginami, veisiami danieliai ir muflonai. Į Blinstrubiškių aptvarą minimi augintiniai buvo atvežti 2004 m., iš viso 17 danielių ir 5 muflonai. Vieni buvo atvežti iš Vokietijos, kiti -iš kitų voljerų.
Tikslas – pagausėjus bandai paleisti į laisvę. Miškininkai jau paleido 15 danielių, kitus parduoda girininkijoms, privatiems asmenims. Šiuo metu Blinstrubiškių miško aptvare yra 35 danieliai ir 28 muflonai.    

Danieliai paplitę pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje, į Lietuvą atvežti 1976 m. Suaugęs danielius sveria 70–125 kg, gyvena apie 15 metų, panašūs į tauriuosius elnius, tik ragai su mentėmis, minta augaliniu maistu. Muflonai paplitę Viduržemio jūros salose, į Lietuvą atvežti 1977 m., panašūs į avį, tik ilgesnės kojos. Ragus turi ne tik  patinai, bet ir 5 ℅ patelių. Sveria 35–58 kg. Minta taip pat augaliniu maistu. Riestaragiai muflonai puikiai prisitaikę gyventi kalnuose. Kadangi miške kalnų nėra, miškininkai įrengė akmenų kalvą, bet jų nesudomino, neteko matyti, kad laipiotų, šokinėtų. Voljeruose gyvena apie 20 metų, laisvėje – 12 metų, minta taip pat augaliniu maistu. Aptvare ir žiemą, ir vasarą papildomai šeriami šienu, runkeliais, grūdais. Pernai laisvėje buvo sumedžioti 5 danieliai. Šiais metais bus leidžiama sumedžioti 7 danielius. Tai gana judrūs, atsargūs gyvūnai, kuo įsitikinau ir aš, šių eilučių autorius. Norėdamas įamžinti  kiek galima iš arčiau, praleidau ne vieną valandą stebėdamas iš bokštelio, bandžiau atsargiai persekioti – nepavyko, bet vilties neprarandu, manau, per laiką ir kantrumą būsiu pamalonintas.   

 ,,Anksčiau aptvare laikėme ir šernų, bet jie prakniso tinklo apačią ir išsilakstė. Buvo kažkas sąmoningai ar nesąmoningai iškirpęs aptvaro tinklo dalį, laimė, buvo pastebėta, augintiniai neištrūko. Aptvarų priežiūrą privalu nuolat stebėti. Kai pradeda siautėti hormonai, patinai pradeda rujoti, randi ne tik išlankstytas tinklo tvoras, bet ir įplėštas. Nuolatinė priežiūra ir pastabumas būtinas“, -  pasakojo Eduardas Šneideris. Paklaustas, kaip nutiko, kad tapo medžiotoju, miškininku, nors tėvai susiję su medicina, atsakė: ,,Tėvas taip pat yra medžiotojas. Kai buvau vaikas, gal nuo 7–8 metų įsiprašydavau į medžioklę kaip varovas, ko gero, nuo to viskas prasidėjo. Medžiotoju tapau 1987 m. dar nebūdamas miškininku, bet apie miškininko profesiją mintis nepaleido. Baigiau Kauno A. Kvedaro miškų technikumą. 1991 m. pradėjau dirbti miškininku, teko padirbėti su šviesios atminties Ariogalos girininku A. Kalteniu, 9 metus išdirbau girininku, 6 metus – privačių miškų tarnyboje. Jau keletas metų, kai dirbu Viduklės girininkijoje eiguliu. Prižiūriu profesionalios medžioklės plotus, taip pat Jūkainių pažintinį-rekreacinį parką,  Blinstrubiškių miške – poilsinę aikštelę su pažintiniu taku. Man pasmalsavus, kas yra tie profesionalūs medžioklės plotai, su Eduardu Šneideriu apvažiuojame ne vieną miško kvartalą. Čia Eduardas aprodo tvarkingus, tiesiog preciziš-
kai įrengtus medžioklės bokštelius, kurie sandarūs, nepučia vėjai, pakankamai šviesos ir erdvės, atveriamais langais į laukymę, kur ateina žvėrys „pagal užsakymą“, mat prie bokštelių šernai būna šeriami, čia įrengtos šėryklos, druskų laižyklos. Tokiuose bokšteliuose ir vyksta profesionali, komercinė medžioklė už atitinkamą mokestį su griežtomis taisyklėmis. Jei iki bokštelio atvažiuoja medžiotojas savo transportu, mokestis vienoks, o jei su atvežimu – kitoks. O jei šernas „pririštas“, juokaujam, – dar kitoks. Medžiotojų gretos auga, daug ateina jaunimo, gal kad sutrumpintas stažuotės laikas: užtenka dabar vienerių metų būti varovu. Nors medžioklės egzaminai būna gana rimti: reikia atsakyti beveik į 100 klausimų, egzaminai susideda iš dviejų dalių (saugumas, etika ir gyvūnų biologija). Visiems medžiotojams kas treji metai būtina perlaikyti saugumo egzaminą.“    

Žvejys ar medžiotojas, sako, yra pasigirti mėgėjas, todėl Eduardą Šneiderį, jau trečią dešimtmetį kaip medžiotoją, paprašiau pameluoti, papasakoti medžioklės įspūdžius. „Vienas įspūdingiausių įvykių per tuos medžioklės metus, kai 2007 metais Šienlaukio miškuose per vieną medžioklę tapau medžioklės karaliumi. Yra tokia tradicija:  po kiekvienos medžioklės renkamas medžioklės karalius, jo kepurė puošiama eglės šakelėmis. Toje medžioklėje mano šūviai pakirto 7 šernus, 1 elnią, 1 lapę, visi stebėjomės ir iki šiol stebimės, nes tokio laimikio vis nepasitaiko. 2002 metais teko medžioti Rusijoje, Karelijos miškuose. Dešimčiai dienų buvom su draugu išvykę į egzotinę medžioklę pamedžioti meškų. Išvykau medžioti mešką, o pataikiau tik į vilką. Įsimintiniausia tai, kad dešimt dienų gyvenome beveik atsiskyrę nuo pasaulio nuostabioje laukinėje gamtoje, neturėjome jokio ryšio, net duonos pritrūkome. Lietuvoje esu sumedžiojęs stirniną, kurio ragai įvertinti aukso medaliu, lapės kaukolė – sidabro, bronzos. Esu Pryšmančių medžiotojų klubo pirmininkas, jau 4 metai turime savo medžiotojų klubo tradicijas. Džiaugiuosi, kad medžiotojų kultūra ir etika gerėja. Klubas jungia 52 medžiotojus – kolektyvas nemažas. Medžiotojų globėjo dienos proga visiems rajono medžiotojams ir mūsų klubo nariams linkiu taiklių šūvių, saugaus elgesio, tinkamai pasiruošti žiemos sezonui, asmeninės laimės ir sveikatos. “ 

Pamiškių keliukais grįžtant namo, kai ant miškų jau leidos juoda nakties tamsa, tai vienoje, tai kitoje kelio pusėje matėme nebaugščių stirnų, o prie vienos pamiškės pamaniau, kad karvių banda ganosi, o buvo tauriųjų elnių nemažas pulkas priartėjęs. Eduardas tęsė pokalbį apie medžioklę. Jo manymu, negerai, kai jauniems, neturintiems trejų metų stažo ir patirties leidžiama medžioti su graižtviniais šautuvais. ‚,Jei būtų mano valia, taip pat uždrausčiau medžioti su prožektoriais nakties metu, niekur pasaulyje tokia medžioklė nevyksta. Didžiausia medžiojamų gyvūnų populiacija yra bebrų,  jie mažiausiai medžiojami, o žalą daro didžiulę – užtvenkia miškų griovius, kanalus, apsemia želdinius. Šiuo laiku medžiotojų klubams yra išsiuntinėti įspėjamieji raštai, kad gausiai susitelkę bebrai būtų intensyviai medžiojami, ardomos užtvankos“, – bėdojo eigulys. Žinia, apie medžioklę kaip ir apie žvejybą kalbos būna ilgos ir nenuobodžios, o Eduardui ne vien medžioklės pomėgis artimas, jo kitas nuolatinis ginklas yra fotoaparatas, ypač kai tenka susidurti su gamtos niokotojais. Taip šį pavasarį Jūkainių parke buvo įamžinti informacinius stendus laužantys  jaunuoliai, o neseniai Blinstrubiškių poilsio aikštelėje siautėję motorizuoti jaunuoliai pakluso tik tada, kai buvo nufotografuoti. Ne vieną kartą Eduardas yra tapęs „Mūsų girių“ žurnalo meninių nuotraukų prizininku. Pastabumo ir taiklios akies tenepritrūks laikant fotoaparatą ar medžioklinį šautuvą, telydi nuostabi žmogaus ir gamtos harmonija.   

Dažniau palikim
Miško tylumą ir vėją,
Rečiau į tankmę,
Į juodą nežinią
Tenebėga žvėrys
Nuo graižtvinių šautuvų
Ir nuo halogeninių spindulių…

Komentarų nėra