2019 vasario
18
Pirmadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Atgimimas ir Nemakščių bažnyčia

    Siųsti Versija spausdinimui

    Liudvikas BAKAS

    Nemakščių miestelio gyventojai ir klebonas Kazimieras Rimkus 1989 metais nutarė, kad Atgimimą geriausiai būtų ženklinti naujosios bažnyčios statyba. Tuomet niekas nenutuokė, kokius kelius valdžios koridoriuose reikės nueiti, kiek patirti nuoskaudų.

    Tai antras pasakojimas iš ciklo apie mūsų krašto liūdnas istorijas…

    Nemakštiškiai bažnyčios statybai noriai sunešė po 300 rublių, anuomet ganėtinai didelius pinigus. Darbų pradžia tikrai buvo džiuginanti. 20 darbininkų liejo pamatus, kildino mūrą, dengtą skaldytais akmenimis. Tačiau sunkiai prognozuojami dalykai – statybinių medžiagų brangimas – darė savo.  Sukauptos lėšos pradėjo mažėti. Iškilo grėsmė, jog darbai neribotam laikui sustos. Ši perspektyva buvo reali, jeigu ne kilusio iš Nemakščių apylinkių šviesaus atminimo monsinjoro Petro Butkaus pastangos. Karo įvykiai jį nubloškė į Vokietiją, kur jis tapo stovyklų kapelionu, o 1949m. emigravo į Australiją. Čia nuo 1950 m. Sidnėjuje dirbo lietuvių kapelionu ir klebonu. Labai aktyviai reiškėsi spaudoje ir tautiečių organizacijose. Jis ir padovanojo didelę sumą pinigų bažnyčios statybai, o kiek vėliau prieš mirtį testamentu užrašė visą turtą Telšių vyskupijai, kuris ir buvo naudojamas Nemakščių bažnyčios statybai. Monsinjoras norėjo aplankyti gimtinę, pamatyti bažnyčią, tačiau mirtis to padaryti neleido. Monsinjorui spėta nuvežti  architekto Vytauto Makaraičio  1990 m. sukurtą Nemakščių Švč. Trejybės bažnyčios projektą, kuris jam patiko. Reikia pažymėti, kad nemakštiškiai pasirinko gerą architektą. V.Makaraitis nuo 1991m. vadovavo Lietuvos architektų sąjungos personaliniam biurui ARC, buvo Projektuojančių architektų organizacijos EUROSAG atstovas Lietuvoje. Architektas laikėsi konceptualios nuostatos – labai daug dėmesio skyrė kontekstui, kurį suprato kompleksiškai: kaip istorijos, vietovės sąlygų, tradicijų, žmonių įsitikinimų ir papročių visumą.

    Tačiau grįžkime prie bažnyčios statybos. Darbų tempai labai sumažėjo dėl pašėlusiai brangstančių statybinių medžiagų, o ir statybininkams buvo privalu mokėti už darbą. Visos esamos lėšos buvo skirtos tik bažnyčios statybai. Kunigas K.Rimkus net neturėjo galimybės įrengti signalizacijos senoje bažnyčioje esančioms vertybėms apsaugoti.

    1994 m. pabaigoje iškilo „kazilinių“ vainikas, atėjo eilė skardos stogui. Esant beviltiškai materialinei situacijai, klebonas kartu su apylinkės viršaičiu Antanu Mizgiru nutarė kreiptis į LR Seimo pirmininką Česlovą Juršėną. Prašyta nedaug: atleisti nuo mokesčių SODRAI. Buvo kreiptasi ir į Vyriausybę, ministerijas. Pirmasis prašymas iškeliavo 1994 m. balandžio mėnesį. Gegužės pradžioje gautas atsakymas iš Prezidento ir Seimo priimamojo vedėjo R.Valentinavičiaus, kad Č.Juršėno pavedimu prašymas perduotas nagrinėti LR Seimo Biudžeto ir finansų komitetui. Ilgą laiką miestelio gyventojai nesulaukė jokių teigiamų žinių. Statyba vyko lėtai, nors čia jau triūsė 24 darbininkai. Parapijonys siunčia eilinį prašymą Seimo komitetui ir SODROS valdybai. Beje, SODRAI reikėjo mokėti apie 45 000 Lt. Po penkerių dienų, rugsėjo 5d., direktorius V.Kunca atsakyme konstatuoja, kad atleisti nuo įmokų valdyba neturi galimybių. Seimas ir toliau atkakliai tyli. Netekę vilčių nemakštiškiai tiesiu taikymu kreipiasi į LR Prezidentą. Lapkričio 3d. Prezidento pavedimu prašymas siunčiamas LR Vyriausybei. Lapkričio 8d. premjeras Adolfas Šleževičius jį „futbolina“ Socialinės apsaugos ir darbo ministrui M.Mikailai. Socialinės apaugos ir darbo ministerija teikėsi atsakyti į prašymą. Gautame rašte ministro padėjėja A.Gaivelienė kala eilinę vinį į nemakštiškių vilčių karstą: „(…) prašymo formulavimas atleisti nuo socialinio draudimo mokesčio yra neteisingas.“ Su biurokratišku pedantiškumu įvardinti „tiesuolių“ argumentai.

    Nepaisant visų negandų jau buvo vykdomi bažnyčios vidaus darbai. Laikraščio „Naujas Rytas“ žurnalistas Vytautas Barevičius straipsnyje „Maratonas valdžios koridoriuose. Kas nuliūdino Nemakščių parapijos žmones“ (Kauno kraštas. 1995-01-31 Nr. 21) su šia situacija supažindino visuomenę.

    1997-01-28 atsižvelgus į Nemakščių klebono Gardausko prašymą, Raseinių rajono valdybos sprendimu iš 1997 metų biudžeto kapitalinėms statyboms nutarta skirti 50000 Lt bažnyčios statybai.

    Komentarų nėra