Atskrido varna nuo Kejėnų – apsakys daug naujienų

Siųsti Versija spausdinimui

Betygaloje dažnai kalbama apie paukščius, jų reikšmę žmogaus gyvenimui. Tikima, jei atskrido didelė, juoda varna iš pietų pusės, tai greitai sužinosime daug naujienų. O ta varna gyvenanti tik Kejėnuose. Paieškokime garsios varnos gyvenamosios vietos, pasižvalgykime po garsiuosius Kejėnus.
Juose yra archeologinis kompleksas. Tai vietovė, žinoma ne tik Raseinių rajone, bet ir visoje šalyje. Ją 1970 m. tyrinėjo Kauno karo istorijos muziejaus archeologai, vadovaujami Juozo Antanavičiaus. Tyrimai vyko ir 1999 m.
Tarp Milašaičių ir senojo Žemaičių plento yra ne daugiau kaip 5 km. Išvažiavus iš Milašaičių pietų kryptimi, nukeliavus apie 2,5 km, kairėje kelio pusėje matyti buvęs žvyro karjeras. Jame dabar jau stiebiasi medeliai. Kolūkių laikais veždami žvyrą darbininkai stipriai apardė senovės žmonių laidojimo vietą. Šalia plento pastebime stendą, laiptus, jie lankytojus veda prie Kejėnų archeologinio komplekso. Jis 2009–2013 metais sutvarkytas. Kas svarbaus yra prie paslaptingojo Šventupio, kuris iš pietų ir rytų apjuosia įžymiąją kalvą?
Kejėnų piliakalnis buvo naudojamas jau I tūkstantmetyje. Išlikę iki 2–2,5 m gynybiniai grioviai, iki 4 m aukščio pylimai, viršuje apie 20 m ilgio ir pločio aikštelė. Aikštelės ilgis – 16 m, plotis – 18 m.
Šiose vietose pilį bandė šturmuoti kryžiuočiai, atkeliavę vos ne iš visos Europos. Tose vietose įruošę įtvirtinimus tupėjo švedai. Palaidota ir dalis karių, žuvusių per Pirmąjį pasaulinį karą. Dažnai Kejėnų aukštuma vadinama Kalnu, Kaukuru, Švedų bokštu. Nuo piliakalnio atsiveria vaizdingas Šventupio slėnis. Slėnio papėdėje yra vietovardis – Smalinės vieta. Tai nedidelis kalnelis, kur tiesiant Žemaičių plentą buvo pastatyta vadinamoji dispečerinė. Kai kas tą vietą vadina Lentyne. Dispečere kurį laiką dirbo Ona Jančerytė. Buvo dušas darbininkams, gamino vietoje dervą, ruošė mišinį plentui. Žmonės pasakoja išgalvotas istorijas apie čia gyvenusius vaiduoklius, gąsdinančius praeivius, apie jų išdaigas ant kalnelio. Pasirodo ir velniai, jie vis ieško dervos, gerų akmenukų. Jais žada grįsti kelią į peklą. Tai čia gyvenanti garsioji ir labai didelė Kejėnų juodoji varna. Jei ji pakilo aukštyn į dangų, ją pamatę sako: greit kas nors atsitiks prie Šventupio, prie Dubysos… Betygaloje sakoma: atskrido varna nuo Kejėnų – apsakys daug naujienų.
Šventupio slėnio takeliu vaidilutės, žyniai leidosi prie vandens, šlovino vandenį, šalia ošiančius ąžuolus… Degė amžinoji ugnelė. Žmonės jau nuo seniausių laikų gyveno prie Dubysos, gyveno ir prie Šventupio. Tose vietose rasti du akmeniniai kirvukai, vienas titnaginis. Maras, šiltinė palietė ir Kejėnuose, aplinkiniuose kaimuose gyvenusius mūsų protėvius. Kaimo rytuose, dabartinių Milašaičių kampe, yra kalnelis, kur guli maro, juodligės aukos. Didysis maras, kuris išguldė beveik visus aplinkinių kaimų gyventojus, kilo 1711 m. Tada ir Betygaloje neliko nė vieno žmogaus.
Archeologai domėjosi plokštiniu kapinynu iš X–XIV a., tyrinėjo ir Kejėnų pilkapyną. Pilkapiai supilti net II–IV a. Pilkapius seniau apdėdavo akmenų vainikais. Archeologai ištyrė apie 250 m² žemės plotą kapinyne, dalį pilkapių. Rado 6–12 m skersmens ir 0,3–0,6 m aukščio pilkapių sanpilas, jos turėjo akmenų vainikus. Tuose akmenų vainikuose rado 3 sudegintų žmonių kapus, 6 žirgų griaučius su gausiomis įkapėmis, dar apie 300 įvairių X–XIV a. dirbinių: puodų, įmovinių ir įtvarinių ietigalių, sagčių, apyrankių, smeigtukų, antkaklių, pentinių kirvių… Tuo metu buvo ištirti dar 72 kapai iš XV–XVII a. Juose rasta daug monetų, pakabučių, segtukų, įvairių ginklų. Išsiskiria įdomus vyro kapas. Jame rasta daug brangių, retų papuošalų, ginklų, žirgas. Ant vyro kaklo uždėta sidabrinė antkaklė. Drabužis ant krūtinės susegtas žalvarine sage. Ant dešinės rankos užmauta sidabrinė storagalė apyrankė ir du žalvariniai žiedai. Dar dviem žiedais papuošti kairės rankos pirštai. Mirusiojo kairėje sudėti ginklai: ietis su geležiniu, profiliuota plunksna, ietigaliu, ,,prūsų“ tipo kovos peilis. Įmovinis kirvis matyti padėtas kojų gale. Peilis rastas prie ginklų. Šalia – geležinė diržo sagtis. Du žalvariniai pentinai buvo užsegti ant kojų. Jų lankeliai lankstomi, retai žemėse randami. Vyro dešinėje pusėje gulėjo užkastas žirgas. Jo nasruose matyti įspausti žąslai, karčių sruogos, papuoštos žalvarine žiedine įvija ir grandinėle. Šis kapas išliko iš XIV–XV a.
Kejėnuose prie Upelės upelio – kairiojo Šventupio intako – gimė ir augo Aldona Rubinskytė-Kalm. Tuo metu Kejėnai priklausė Girkalnio valsčiui. Ji baigė Betygalos vidurinę mokyklą. 1955–1960 m. studijavo filologiją Vilniaus universitete. Susipažino su estų studentu, su juo 1959 m. susituokė. Kai A.Rubinskytė-Kalm gavo universiteto diplomą, jaunieji išvyko gyventi į Estiją, apsigyveno Estijos sostinėje Taline. 1965–1974 m. A.Rubinskytė-Kalm dirbo ekskavatorių gamykloje Patentų ir informacijos skyriuje vyriausiaja inžiniere. Neakivaizdiniu būdu mokėsi Maskvos paleontologijos institute, jį baigė 1972 m. 1974–1979 m. dirbo  Estijos  Informacijos instituto Metodikos skyriuje vyriausiaja moksline bendradarbe. 1979–1992 m.   Aldona – Estijos Vietinės pramonės ministerijos Konstravimo-technologijos instituto  Informacijos sektoriaus vadovė. 1992–2002 m. ji dirbo ,,Estijos  telefono“ sistemoje. Mėgo keliauti. Aplankė 2005 m. Meksiką, 2007 m. Singapūrą, Malaiziją, po metų Indiją, Japonijoje pabuvojo 2010 m. Kejėnų kaimo dukra 2011 m. išvyko į Kambodžą, Vietnamą, Laosą.
Poetė. Parašė eilėraščių knygeles ,,Gimtoji žemė mano“ (2011 m.), ,,Balti žiedai“ (2012 m.). Juose ryški lyrinė patriotinė meditacija apie gimtąją šalį, savo gimtinę – Kejėnų kaimą Šventupį, Dubysą… Eilėraštyje ,,Sugrįšiu“ poetė rašo:
Daug pasaulių mačiau,
Daug pilių pastačiau,
Bet gluosnis gimtinės
sapnuojas
Ir į plūgą įkibęs artojas,
Ir žalias Šventupio krantas,
Liaunomis pušimis apaugęs,
Ir svyruokliais beržais, kurie brenda
Lyg vyrai pro pradalgių
kauges…
Poetė ilgėjosi savo tėviškės, nes gyvenant Taline jai trūko artimųjų, trūko kiemo šulinio, berželio prie tvoros. Jai labai norėjosi prisėsti prie Šventupio ar netoli namų bėgančios Upelės, išsimaudyti Dubysoje. Ji prisiima kaltę, kurios nepadarė. O kaltė ta, kad Aldona išvyko svetur, išvyko į svetimą padangę. Todėl ji rašo:
… tu – be kaltės, bet ir kaltas,
Nes jauties lyg praeivis
varguolis
Tėviškėlėj brangioj,
kur užkaltas
Paskutinis langas nutolęs.

Vertėja. Gerai mokėdama estų kalbą, A.Rubinskytė- Kalm į gimtąją lietuvių kalbą pradėjo versti  tenykščių rašytojų apsakymus, noveles: Andreso Ehino ,,Paskutinis mohikanas (1972 m.), Jano Krūsevalos ,,Moksladraugiai. Teatro mėnesio pirmoji“ (1972 m.), Arvo Valtono ,,Išsigelbėjimas“ (1972 m.), estų klasiko Antono  Tamserės ,,Malūnėlis“ (1973 m.).
Aldona iš estų kalbos į lietuvių kalbą išvertė 13 estų rašytojų knygų ir knygelių: Jano Kėrmerio ,,Moteris iš varguolių pasaulio“ (1968 m.), Lili Promet ,,Mergina juodais drabužiais“ (1972 m.), Ainos Pervilk ,,Balionėlis“ (1972 m.), Eno Vetemos ,,Paminklas. Mažasis rekviem lūpinei armonikėlei (1972 m.), Matso Trato ,,Šokis apie garo katilą“ (1974 m.), Aidus Hinto ,,Audrų krantas“ (1975 m.), Antono Tamsarės ,,Gyvenimas ir meilė“ (1978 m.),
Paulio Kūsbergo ,,Kas atsitiko Andresui Lapeteusui“ (1967 m.) ir ,,Lietaus lašai“ (1980 m.), Vilemo Groso ,,Nutylėjimo  motyvai“ (1983 m.), Richvardo Rocho ,,Pasakojimai apie gyvūnus“ (1986 m.), Raimondo  Kaugvero ,,Senukas nori namo“ (1987 m.) ir kt. Išverstas knygas išleido leidykla ,,Vaga“.
Tai tokios trumpos naujienos iš Kejėnų.
Marijona Birutė Navakauskienė

Komentarų nėra