BANGA

Siųsti Versija spausdinimui

G.K.

Tik dabar, šitiek metų praėjus,
Pagaliau, pagaliau supratau,
Jog ir skirtą mums kelią nuėjus,
Galima žengti ir dar kiek toliau.

Iš esmės, jeigu mano tiesa,
Nieko amžino kaip ir nėra.
Juk žmogus- paprasčiausia banga.
Žmonija- tai jau jūra visa.

Aš taipogi esu tik banga…
Ne banga, o mažytė vilnis.
Aš lekiu, kaip ir visos beje,
Į gyvenimo didžias kliūtis.

Ir dabar ši mažytė vilnis
Tik į krantą tik veržias jinai.
Ir joje vis dega viltis,
Kad suras savo laimę tenai.

Nors vienos esam jūros vaikai,
Mes dėl laimės pykstamės vis,
O pas pyktį neatvyks ji tikrai,
Nes pas pyktį užsuks tik mirtis.

Ir tos bangos labai jau netvirtos,
Jų gyvybė nėra amžina,
Bet vis tiek net suklupus, parvirtus
Aš džiaugiuos, kad esu ta banga.

Mes vis lekiam ir net nesustojam
Atsisukti, pažvelgt atgalios,
Visada mes to laiko stokojam
Ir per daug jo nebus niekados.

Mes skubame…Kur? Ogi niekur…
Niekur mes veržiamės vis.
Ir dabar dar paklausti belieka -
Kam? Tai taip pat paslaptis.

Kas iš to? Tai nežinoma niekam,
Kam mums gyvenimas tas,
Jeigu mes pro jį tik prabėgam
Į mirties tesudužę uolas?…

Komentarų nėra