G.K.
[1]
Tik dabar, šitiek met? pra?jus,
Pagaliau, pagaliau supratau,
Jog ir skirt? mums keli? nu?jus,
Galima žengti ir dar kiek toliau.
Iš esm?s, jeigu mano tiesa,
Nieko amžino kaip ir n?ra.
Juk žmogus- papras?iausia banga.
Žmonija- tai jau j?ra visa.
Aš taipogi esu tik banga…
Ne banga, o mažyt? vilnis.
Aš lekiu, kaip ir visos beje,
? gyvenimo didžias kli?tis.
Ir dabar ši mažyt? vilnis
Tik ? krant? tik veržias jinai.
Ir joje vis dega viltis,
Kad suras savo laim? tenai.
Nors vienos esam j?ros vaikai,
Mes d?l laim?s pykstam?s vis,
O pas pykt? neatvyks ji tikrai,
Nes pas pykt? užsuks tik mirtis.
Ir tos bangos labai jau netvirtos,
J? gyvyb? n?ra amžina,
Bet vis tiek net suklupus, parvirtus
Aš džiaugiuos, kad esu ta banga.
Mes vis lekiam ir net nesustojam
Atsisukti, pažvelgt atgalios,
Visada mes to laiko stokojam
Ir per daug jo nebus niekados.
Mes skubame…Kur? Ogi niekur…
Niekur mes veržiam?s vis.
Ir dabar dar paklausti belieka -
Kam? Tai taip pat paslaptis.
Kas iš to? Tai nežinoma niekam,
Kam mums gyvenimas tas,
Jeigu mes pro j? tik prab?gam
? mirties tesuduž? uolas?…