Betygalos (pilkalnio) kapinės

 Viktoras Vitkus  [1]

  Kapinės yra 270m į PV nuo kelio Betygala – Ariogala, 180m į R nuo Betygalos piliakalnio II. 1972m. duomenimis jos siekė1,6 ha, aptvertos, auga pavieniai medžiai, veikiančios. Pagrindinis kapinių formatas – koplyčia. 

  2007 m. kartu su Betygalos ir aplinkinių bendruomenių jaunimu pasirinktinai teko tirti (apmatavimai, aprašai, eskizavimas ) vertingiausią įrangą bei jos sandarą. Tyrimai buvo tęsiami 2009m. gegužės mėn. 

   1927m. Kauno metropolijos kurijos bažnyčių turto valdymo taryba svarstė bažnyčios klebono 1926-12-08 raštą Nr. 407, kur prašoma įgaliojimo perimti iš Raseinių apskrities Žemės tvarkytojo dokumentaciją ir planą žemei, skirtai Betygalos parapijos kapinėms padidinti. Šis sklypas buvo skiriamas iš Liktėnų dvaro valdų.Klebonas kun. Janulaitis buvo įgaliotas atlikti šiuos veiksmus. 1929-11-27 Raseinių apskrities Žemės tvarkytojo padėjėjas Valentinas Žalkauskas pasirašė perdavimo aktą Nr. 365 su Betygalos bažnyčios klebonu kun. Janulaičiu. Pasirašymo akte kaip liudininkai dalyvavo Mykolas Fromas, gyv. Aušginų k. Agairkalnio valsč. Raseinių apsk. ir Vladas Kvedaras, gyv. Raseiniuose, Nepriklausomybės g. Nr. 24. Bažnyčiai buvo perduotas 6565 kv.m žemės sklypas Pilkalnyje. Šis sklypas iš pietų, rytų ir vakarų ribojasi su valstybiniu mišku. Archeologas P.Tarasenka 1928m. mini Betygalos ( Pilkalnio) kapines:“(…) Už parapijos kapinių, Dubysos ir jos intako Vikupio santakos…“   

  Seniausieji paminklai kapinėse: 1860,1876,1880,1884,1885m. Kapinėse kasmet atgula 50-70 žmonių. Apie iškiliausius čia besiilsinčius žmones rašė M.B. Navakauskienė knygoje „Betygalos žemė“.  Betygaloje yra dvejos kapinės, todėl albume „Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra“ talpintas Balio Buračo ir Mečislovo Sakalausko nuotraukos buvo sunkoka priskirti kurioms nors kapinėms. Tačiau kryžių masteliai, santykis su krašto-
vaizdui (matosi miško masyvas) leidžia teigti, kad tai Betygalos (Pilkalnio) kapinės. Trijose reprodukcijose matome 18 įvairių dydžių ir ornamentikos kryžių. Tai, kad jų buvo žymiai daugiau, abejonių nėra. Dabar fiksuoti tik 5 kryžiai, vieną teko matyti iš-mestą už kapinių ribų. B.Buračo fotografuotose kryžių metrikose nenurodomos datos. Todėl tik pasitelkus archyvinę medžiagą galima spėlioti, kada jos darytos. Yra žinoma, kad B.Buračas 1931m. keliavo po Raseinių apskritį, 1953m. vėl Raseiniai. M.Sakalauskas kapines fotografavo 1966m. Jo fotografijoje jau fiksuoti kryžių nykimo požymiai.   Kryžiai turėjo pakankamai turtingą ornamentiką. Daugiausiai tai buvo tulpės, kitos stilizuotos gėlės ir geometriniai motyvai. Kryžių pečių galai svyravo nuo įprastinių iki sudėtingesnių formų. Turtingas buvo ir kryžių stiebų puošimas, kuris derėjo su kryžmų spindulių, o kartais su kryžių galų stilistika. Kryžių stiebų fasadinėje (priekyje) pusėje buvo bareljefu vaizduojama ir religinė ikonografinė simbolika: taurės, rožiniai su kryželiais ir pan.   

  Kapinėse yra ir dabartinių medžio drožėjų bei tautodailininkų mažosios architektūros kūrinių. Išskirtini Juozo Grabausko ir Ričardo Ramanausko bei kitų meistrų darbai. Jie tinkamai tęsia senasias kryždirbystės tradicijas: kryžių kryžmų, stiebų, pečių galų ornamentiką. Skuobdami stogastulpius jie naudoja simbolius, iliustruojančius mirusiojo gyvenimo veiklą: arfą, dūdelę, vežimą, priekalą, smutkelį, paletę su teptukais. Įsimintinas skulptūrų ansamblis Grabauskų šeimai. Pirmąjį stogastulpį savo tėvams išdrožė pats Juozas Grabauskas. Keturios keturkampės prizmės formos kolonos remia rytietišką stilių primenantį dviejų pakopų keturšlaitį stogelį. Antrajį – vienu trečdaliu mažesnį – mirusiam kolegai Juozui Grabauskui išdrožė Ričardas Ramanauskas. Kurdamas stogastulpį Ričardas subtiliai prisitaikė prie J.Grabausko drožybos.  

  Kapinėse pastebimas metalo plastikos nykimo pagreitis, kuris sudaro 14 nuošimčių. Paminėtini 4 neobarokiniai, 2 neogotikiniai ir 2 eklektiniai lietiniai kryžiai. Tai vienas blogiausių rodiklių Raseinių krašto kapinėse. Dar liūdnesnė padėtis su kaltiniais kryžiais
išliko vienas kitas originalesnis savo išpildymu ir ornamentika gaminys. Pažymėtinas šalia paminklo Maselskiams esantis kryžius su trimate stiebo apačia. Akmens plastikoje vyrauja neok-lasikinis ir neoromantinis stilius.

Originalių neoklasikinių paminklų nėra daug. Kaip taisyklė, jie skirti praeityje turtingiems žmonėms arba dvarininkams ir buvo gaminami ne vietinių meistrų. Toks pavyzdys galėtų būti paminklas Lukminų šeimai. Čia laidojama jau ištisus šimtą metų ( 1860-1960 ). Tačiau neoklasikiniai paminklai tapo ir tuometinės pop kultūros objektai – jie neoriginalūs, standartiniai. Tik keli paminklai, kurių aukštis siekia iki 4 metrų, išsiskiria savo pompastika, nesaikingomis proporcijomis (iki 4-5 tarpsnių ). Neoromantinius paminklus taip pat galima skirstyti į 2 grupes. Vieni atlikti išmanančių stilistiką profesionalų (paminklas K.Novickiui ) , kiti – juos megdžiojančių meistrų.     

  Atskirai reikia kalbėti apie paminklinius įrašus. 80 nuošimčių tyrinėtų paminklų (iki 1940m.) turi įrašus lenkų kalba. Teko matyti kelis neoklasikinius paminklus su vėlesnio laikotarpio intarpais, kur įrašai yra ir lietuvių kalba. Šriftas taip pat įvairus: nuo laisvo iki klasikinio blokinio (nėra nei vieno gotiško ). Savo archaiškumu vertingas įrašas ant akmens pjedestalo Petrui Truskauskui. Gal būt jis darytas paties kalvio.