Category Archive: Kultūra

Dygliuotas laisvės kelias

Ugnė TIMONYTĖ

Lapkričio 23-ąją minėsime Lietuvos kariuomenės dieną. Tą dieną prieš 57-erius metus, tarsi pasityčiodami iš visko, kas švenčiausia, Prezidentui generolui Jonui Žemaičiui buvo užvilkti mirtininko marškiniai. Lapkričio 26-ąją jis buvo sušaudytas Butyrkuose (Maskvoje). Ta proga šiandien ir prisimename šį itin iškilų žmogų, neeilinę tautos asmenybę.   

Kuo didesnė sukaktis, tuo labiau ji būna nutolusi nuo šiandienos. Jau ilgi šeši dešimtmečiai skiria mus nuo kruvinųjų pokario įvykių ir nuo tos neįkainojamos dovanos,
kurią mums savo kraujo kaina paliko Prezidentas J. Žemaitis. Tačiau dar yra žmonių, kurie mena jį gyvą, kurie saugo jo nuotraukas ir gyvą atminimą. Su viena jų, Prezidento dukterėčia Rūta Kotryna Juškaite ir kalbamės. Rūtos Kotrynos mama Kotryna Juškienė buvo Prezidento Jono Žemaičio sesuo.  Rūtos Kotrynos namuose it kokiame muziejuje nuo sienų žvelgia Prezidentas generolas Jonas Žemaitis, jo aplinkos žmonės. Pašnekovė ilgėliau stabteli ties nuotrauka, daryta prieš pat tremtį. Joje mažutė Rūta sėdi įsitaisiusi mamai ant kelių, o dėdė Jonas stovi atsirėmęs į medį, tarsi jau tuomet „užsiprogramuodamas“ save miškinio daliai. R. K. Juškaitė savo dėdės Jono beveik neprisimena, gal tik vienas kitas epizodas iš atminties išplaukia, bet žino apie jį labai daug, tarsi drauge būtų visą gyvenimą nugyvenę, nes jų šeimoje apie dėdę buvo kalbama daug, už jį buvo meldžiamasi. Ir nuotraukų nemažai išlikę.       

Pirmoji pažintis su stribais 

Šiluviškiai Juškos buvo iš tų nelaimingųjų, kurie į tremtį išdardėjo pirmuoju etapu, 1941-aisiais. Nebuvo Juškos didžiažemiai ar, kaip juos sovietai vadino, buožės, teturėjo vos porą hektarų žemės. Bet Rapolas Juška buvo Šiluvos šaulių vadas, Kotryna Juškienė – mokytoja ir šaulė. Jie buvo tautos šviesuoliai ir tuo sovietams pavojingi.
  Kai atblerbė sunkvežimiai vežti Juškų, Rūtelei ėjo vos treti metukai. Jos sesė Aušrelė buvo penkerių, o broliukas Ramojus – ketverių. Kilus kieme sąmyšiui, Aušrelė
suvokė, kad vyksta kažkas labai blogo ir ketino lėkti pas senelius šauktis pagalbos. Bet su savimi ji norėjo pasiimti ir mažąją sesutę. Aušrelė praniro pro kapinių tvoroje
žiojėjusią skylę (namas stovėjo prie miestelio kapinių), o belendančią Rūtelę pastebėjo stribas. Stribas čiupo mažąją už kojos ir taip ją atvilko iki sunkvežimio, kuriame jau buvo Kotryna Juškienė. Atvilko ir sviedė į kėbulą it kokią pliauską. Kaip rašo savo atsiminimuose knygoje „Žuvusiųjų Prezidentas“ Kazimiera Rašimaitė-Stankienė, Rūtelė praklykė visą varginančią kelionę iki pat Komijos. Pasirodo, stribas jai išsuko koją. Kadangi traukinys dardėjo ne į ligoninę, kur vaikui reikėjo pagalbos, o į dar didesnes kančias, Rūta Kotryna liko luoša visam gyvenimui.   

Rūta Kotryna sako, kad viename vagone su jos šeima į nežinią dardėjo ir dvi Kelmės dvaro savininkės seserys Gruževskaitės.              

Ieškojo dėdės   

Kotryna Rūta sako, kad tremtyje apie dėdę Joną daug kalbama nebuvo, nes ką ir kalbėti, jei jie buvo atskirti šitokių tolybių. „O gal ir buvo kalbama, bet aš buvau per maža tai suvokti. Atsimenu, kai viena mūsų likimo sesių ilgai klykusi ant gulto (suaugusieji buvo išvaryti į darbus) nutilo, mes, dvi bendraamžės, šalia jos žaidėme toliau nė nesuprasdamos, kad ji jau mirė. Bet atsimenu, kad kagėbistai ne kartą klausinėjo tėvų apie dėdę Joną, už jo išdavimą žadėjo parvežti atgal į Lietuvą. Bet ką tėvai galėjo pasakyti, būdami taip toli. O jei ir būtų ką nors žinoję, tai tikrai nebūtų pasakę“.     

Minėtoji K. Rašimaitė-Stankienė prisimena, kad Juškų išties „kietų“ būta. Tremtyje Kortkeraso lagerio komendantas liepė pasirašyti popierius, jog jie čia atvyko savo noru. Daug kas, bijodamas būti nušautas, pasirašė. „O Kotryna pasakė: „Nesirašysiu. Jei norite, galite nušauti“. Pati Rūta prisimena atvejį, kai mamos buvoreikalaujama pasirašyti, kad sutinka, jog yra ištremta amžinai. Už šio dokumento nevykdymą grėsė 20 metų katorga.

Bet mano mama atkirto, kad amžino nieko nėra, todėl ji pasirašyti negalinti. Nežinia, kas dėjosi to čekisto galvoje, bet jis mūsų mamos už tai neįskundė. Tikriausiai, pats pasirašė“. Šį atvejį pašnekovė sakosi gerai atsimenanti todėl, kad tarp tremtinių buvo didelis sujudimas, jie nerimavo, kas dabar Kotrynai bus? Nebuvo nieko.               

Senelio kelnės 

Amžininkai J. Žemaitį prisimena kaip labai gabų, bet gan tylų ir kuklų vaikiną, laisvai kalbėjusį keletu užsienio kalbų, išsilavinimą gavusį Prancūzijoje. Jis labai mylėjęs Raseinių kraštą, dažnai lankydavęsis pas tėvus. Kai Jonas išėjo į mišką, jo tėvai gyveno Kiaulininkuose. Nebepakeldami stribų persekiojimų ir mušimo, Jono tėvai,
Jonas ir Petronelė Žemaičiai, slapčiom pasitraukė į Palangą, paskui slapstėsi tarp karo griuvėsių Klaipėdoje, o gyvenimą baigė netoli Gargždų, Laugalių kaimo senelių
namuose, kur juos taip pat buvo pasiekusi skaudi stribų ranka. Rūta Kotryna pasakoja, kad jos sesė Aušra, kuriai tuo metu buvo 10 ar 12 metų, su kitų tremtinių šiek tiek vyresniu berniuku buvo pabėgę iš tremties ir netgi aplankę senelius. „Seneliai gyveno skurde ir nuolatinėje baimėje, sielojosi ir dėl tremtyje esančios dukros, ir dėl miške kovojančio Jono. Aušrai atvykus, jie norėjo ką nors anūkėlei padovanoti, bet nieko neturėjo. Senelis jai padovanojo savas… kelnes. Tokias pilkas. Iš jų sesė pasisiuvo suknelę, kurią vėliau ir aš vilkėjau. Babytė padovanojo maldaknygę“. Beje, bėglė Aušrelė buvo sučiupta ir per kalėjimus, it didžiausia nusikaltėlė, vėl buvo sugrąžinta tėvams. Su ja kartu pabėgęs berniukas jau buvo įstojęs į Telšių amatų mokyklą, bet kažkas jį įskundė, o jam tuomet jau buvo 16 metų, todėl jis pirmiausiai
buvo nuteistas trims metams kalėjimo“.    

Į Lietuvą Rūta Kotryna sugrįžo tik 1972 metais. Sibire baigusi medicinos institutą, ketino įsidarbinti Raseinių ligoninėje. Bet vyr. gydytojas, vos pamatęs iš kur ji atvyko, atsisakė ją priimti. Girdi, gal tu pabėgusi esi. Tada ji įsidarbino Kelmės ligoninėje psichiatre. Ir taip – iki šiolei.                

Sūnus ieškojo tėvo  

R. K. Juškaitė palaikė artimus ryšius su dėdės Jono sūnumi Laimučiu Jonu, kuris užaugo svetima Liubinavičiaus pavarde, kurią jam davė jį užauginusi moteris, Radviliškio mokytoja Ona Liubinavičienė. Jo motina Elena Žemaitienė mirė, kai Laimučiui tebuvo penkeri. Jautė, kad mirs, jei nesikreips į gydytojus, bet ji bijojo į juos kreiptis, kad vėl nepakliūtų į kagėbistų rankas, į kurias jau buvo patekusi.  Laimonas Žemaičiu vėl tapo tik Nepriklausomybės laikais. Deja, šiandien jis jau iškeliavęs pas tėtį.

Rinkosi sąžinę   

Karas J. Žemaitį užklupo Varėnos poligone. Gavęs įsakymą trauktis į Rytus, Jonas su grupe karininkų sąmoningai atsiliko ir pasidavė vokiečiams, o netrukus ir nuo jų pasitraukė, įsidarbino Kaune Energetikos valdyboje. Jau vokiečių okupacijos metais jis įsitraukė į rezistencinę veiklą, platino antinacinę literatūrą, Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose suorganizavo apie 150 vyrų į generolo P. Plechavičiaus vietinę rinktinę.  

Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, jau 1945 metais jis susisiekė su Lietuvos laisvės armijos (LLA) atstovais ir, davęs priesaiką, įsijungė į Juozo Čeponio vadovaujamą partizanų Žebenkšties rinktinę. 1948 m. J. Žemaitis jau buvo Jūros (Vakarų Lietuvos) partizanų vadas, o 1949 metų vasaryje jis buvo išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku, o taip pat laikinai ėjo gynybos pajėgų vado pareigas. J. Žemaičio bunkeris Šimkaičių miške buvo išduotas 1953 metų gegužės 30-ąją. Kiek J. Žemaitis svarbus buvo sovietinei valdžiai, rodo jau vien tas faktas, kad jis tardyti buvo nuvežtas pačiam L. Berijai į Maskvą.  

Nužudžius L. Beriją, J. Žemaitis vėl buvo pargabentas į Lietuvą ir dar kone metus pragyveno savo budelį, jei gyvenimą kagėbistų rankose galima vadinti gyvenimu. O mirčiai jis vėl buvo išvežtas į Maskvą, kur liko Vidaus reikalų ministerijos Butyrkų kalėjimo specialiosios dalies viršininkės Čiupiatovos surašyta pažyma: „Pabaltijo karinės apygardos tribunolo 1954 06 07 nuosprendis Jonui Žemaičiui įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d. Beje, paskutinis pasmerktojo noras taip pat buvo neįvykdytas – jis norėjo pamatyti sūnų.

Pagerbtas atminimas 

Svarbu pripažinti, kad net atgavę Nepriklausomybę mes dar gan ilgai neskubėjome atiduoti pagarbos vienam iškiliausių savo tautos sūnų. Tik E. Ignatavičius ir J. Sabolius dokumentiniame filme 1995 m. drįso jį pavadinti „Ketvirtasis prezidentas“. 1996 m. J. Žemaičio tėviškėje Šiluvoje buvo pastatytas koplytstulpis. 1997 m. jis vasario 16-osios proga buvo LR Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, po metų – 1998 m. sausio 26 d. LR Prezidento dekretu jam buvo suteiktas Dimisijos brigados generolo laipsnis, o tų pačių metų lapkričio 20 d. jo vardasbuvo suteiktas Kauno karo akademijai. 1999-ųjų vasario 16-ąją generolui Jonui Žemaičiui Krašto apsaugos ministerija atidengė paminklą. 2004 m. paminklas jam buvo pastatytas Palangoje ir t. t. Ir tik 2009 m. kovo 12 d. LR Seimas priėmė deklaraciją, kurioje pripažino, kad nuo 1949 metų vasario 16 d. Lietuvos kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties Jonas Žemaitis buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Lietuvos Prezidento pareigas. Tais pačiais metais Prezidento Jono Žemaičio vardas buvo suteiktas Raseinių gimnazijai. Porą metų anksčiau jo vardas buvo suteiktas ir Šimkaičių pagrindinei mokyklai.

Martusevičių giminė II

Viktoras VITKUS

Generolas leitenantas Antanas Martusevičius (1863-02-25 – 1844-09-09)   

Jis gimė 1863-02-25 Padubysio dvare. 1883 m. baigė Polocko gimnaziją, vėliau Pavlovo karininkų mokyklą – „1-os rūšies gabumu“.  Žmona Ieva Rybakaitė, dukra – Janė.    

A. Martusevičius buvo artileristas, 1904 – 1905 m. dalyvavo rusų – japonų kare, nuo 1914 m. – Pirmajame pasauliniame kare, kur nukentėjo nuo nuodingų dujų. Archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad 1915 m. spalio mėn. jam suteiktas generolo laipsnis.  1917-01-01 paskirtas Sibiro šaulių artilerijos brigados vadu, o nuo kovo mėnesio iki metų pabaigos vadovavo 110 pėstininkų divizijai. Nepatikrintais duomenimis, A. Martusevičius vadovavo mūšiams Rygos fronte. 1917 m. rugpjūtį Rusijos armija pasitraukė iš Rygos. Kalbama, kad nuo 1918 m. sausio mėn. A. Martusevičiaus pėdsakai dingo. Sakoma, kad jis gyveno Rygoje, grojo klarnetu restorano ar kino teatro orkestre. 1919-aisiais kartu su dar 36 senaisiais Rusijos armijos generolais perėjo tarnauti į Raudonąją armiją. Manoma, kad tai buvo jo gyvenimo klaida. Nuo 1919-03-01 tarnavo Rygos karinio skyriaus poskyrio viršininku. Vėliau – 1-osios Tarybų Latvijos divizijos artilerijos vadu. Po kelių dienų, kovo 26 d., vadovavo 1-jai šaulių divizijai bei Volmaro karinei grupei.      

H. Matsonas apie jį rašė: „(…) Jis buvo stambus, rudokais plaukais su sidabro gijelėmis, pakirptais, pageltusiais nuo tabako ūsais. Iš stambių bruožų veido žiūrėjo nedidelės, judrios akys…“   

Vėliau A. Martusevičius dirbo Latvijos karinio komisariato kariniu vadovu. 1920 m. vasario mėn. vadovavo komisariato likvidacinei komisijai. Po to jis tarnavo
15-osios armijos štabo administracinės valdybos viršininko padėjėju Velikije Luki mieste.    

Sudarius taikos sutartį su Lietuva, A. Martusevičius grįžo į gimtąjį kraštą. Nuo 1920-12-08 laisvai samdomas ėjo Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Statistikos dalies viršininko vyriausiojo padėjėjo pareigas (alga  – 1450 auksinių). 1921-04-20 mobilizuotas ir paskirtas 2-os rūšies ypatingų reikalų karininku prie KAM. 1921-04-24 paskirtas 1-os rūšies ypatingų reikalų karininku prie Karinio vado. 1921-05-29 vadovavo šalies artilerijos pajėgoms. 1921-05-27 jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis. 1921-00-19 paskirtas Karo tarybos nariu. 1922-10-11 atleistas iš Artilerijos viršininko pareigų, Karo tarybos narių, išbrauktas iš Generalinio štabo karininkų sąrašo. 1922-11-01 paskirtas poligono viršininku, 1922-11-23 išėjo atsargon. Archyviniai dokumentai pažymi, kad tarp brolių Antano ir Kazimiero įsivyravo  nesantaika dėl dvaro valdų ir žemių. 1926-11-07 Padubysio dvaro gyventojai teigė, kad žemės neprižiūrimos, pastatai sunykę (1926 m. A. Martusevičius gyveno Raseiniuose, Liepos g. 6). Atgavęs dalį žemių (Kaimelės palivarkas, 65,5 dešimtinės), A. Martusevičius norėjo jas parduoti. Su tuo nesutiko dvare dirbę Tamošius
Butkus, Juozas Kamaitis, Adomas Virvilas, Kazys Ličkus, Pranas Šarkus, Zofija Banienė, Barbora Norkienė ir Petras Kamaitis. Reikia pažymėti, kad po išėjimo į atsargą A. Martusevičiaus materialinė padėtis pablogėjo. Dar 1927 m. Krašto apsaugos ministrui jis rašė: „(…) Būdamas 63 metų amžiaus, aš visai nustojau darbingumo ir,
pratarnavęs kariuomenei tiek laiko, lieku dabar neaprūpintas ir labai sunkioje padėtyje…“ Tokio pobūdžio raštus jis pradėjo rašyti į įvairias instancijas jau nuo 1926 m.
Sovietiniai ideologai teigė, kad į raštus jam niekas neatsakinėjo, tik vieną kartą jis gavo rusiško laikraščio iškarpą, kurioje raudonu pieštuku pabraukti žodžiai: „Tarybinis generolas A. Martusevičius taiklia artilerijos ugnimi galutinai sutriuškino generolą Denikiną“. Kad A. Martusevičiui buvo atsakoma į skundus, byloja archyviniai dokumentai. Negalima neigti, kad tarnystė Raudonojoje armijoje turėjo neigiamą šleifą, tačiau 1930 m. pensija jam buvo paskirta.    

1944-09-06  Kalnujuose  A. Martusevičių sužeidė atsitiktinio sprogmens skeveldra. Jis buvo nuvežtas į Kauną, bet nuo sužeidimo netekęs daug kraujo rugsėjo 9 d. ligoninėje mirė. 1939 m. gyveno Raseiniuose, Ugniagesių gatvėje, vėliau, iki pat mirties, Dubysos g. 76.

Neveikiančios Padubysio dvaro kapinės  

1893 m. žemės matininkas Povilas Januškevičius naujai perbraižė 1847-ųjų Padubysio – Stakovščiznos dvaro planą. Galima teigti, kad kapinaitės jau buvo dvarininko
Mykolo Šilingo laikais. Dar kartą Padubysio dvaro ir Kaimelės palivarko žemių planą 1921-04-05 išmatavo matininkas Juozas Levickis, o nubraižė likvidatorius Mečys
Matusevičius. Tuomet jos buvo netaisyklingo rombo formos. Dabartinėse schemose forma artimesnė stačiakampiui.    

1980 m. kapinės buvo kartografuotos vykdant žemės ūkio naudmenų inventorizacijos lauko darbus. Buvo fiksuota, kad kapinės yra 130 m į pietus nuo Skaraitiškės
kaimo buvusio gamybinio centro, jos 0,4 ha dydžio, apaugusios medžiais. Viduryje yra rūsys su karstų liekanomis. Kapinėse nelaidojama, antkapinių paminklų nėra. Deja, kapinės buvo ne kartą niokojamos vandalų. Tai 2005 m. patvirtino Katauskių kaimo gyventojai Kanišauskai. Buvo įvardintas niekdarys Jonas Raginskas, vėliau apsigyvenęs Radviliškio rajone. Kapus ilgą laiką tvarkė geros valios katalikas, brigadininkas Kostas Petroševičius. Buvusi Savivaldybės paminklotvarkininkė Gražina Pečkaitienė susisiekė su Australijoje gyvenančiais Martusevičių šeimos palikuonimis ir nutarė suteikti kapinėse esantiems palaikams krikščionišką ramybę. Prasidėjo kruopštūs istoriniai tyrimai, kuriems mielai talkino K. Martusevičiaus anūkė Barbara. Darbus kartu su Martusevičių įpėdiniais finansavo ir globojo Šiluvos kultūros paveldo rėmimo fondas.    

Tiriant šeimos geneologinį medį bei archyvinius dokumentus, nėra galimybių tiksliai nustatyti, kas iš Martusevičių šeimos turėjo inicialus K. M. ir S. M. Koks žmogus,
turintis inicialus K. M., mirė būtent 1917 m.? Išlikusių liudytojų interpretacijos neparemtos istoriniais archyviniais šaltiniais, todėl liks tik prielaidomis.    

Jau po Martusevičių šeimyninio laidojimo rūsio sutvarkymo ir šventinimo 2008 m. kovo mėn., Raseinius pasiekė maloni žinia iš Australijos. Gautas segtuvas dokumentų „Padubysis & Martusewicz family photo document“.  Čia yra laidojimo rūsio sutvarkymo ir šventinimo proceso fotografijos bei V. Vitkaus piešto stogastulpio projekto eskizas.

Ar buvo suklastota Šiluvos istorija?

Steponas DRIUNGA

Varpo skambėjimu Šiluva palydi dieną istorijon, tarsi dar vieną karoliuką užveria ant sukalbėto amžių rožančiaus. Varpo dūžiai nubanguoja viršum tamsėjančių miškų, tarsi sakydami: tebėra Žemaitijoje toks Šiluvos miestelis! Su šventaisiais ir mirtingaisiais, su didžiuoju Marijos apsireiškimo akmeniu ir ožkomis dulkėtoje pakelėje, su auksiniais altoriais ir užkaltomis langinėmis, su dangun plaukiančia didingąja koplyčia ir tamsiais nekaltu krauju apšlakstytais rūsiais, su giedančiomis atlaidų eisenomis ir ilgesingai tylinčiais seniais, su amžiams užmigusiais po atminimo kryžiais ir prisikeliančiais iš arimų bevardžiais. Su auksine šlovės karūna ir kruvinu kančių vainiku.  

(Leonas Jurša)   

Sveiki, mielieji „Alio, Raseinių“ skaitytojai. Šis straipsnelis buvo ruošiamas gana ilgai. Paprasčiausiai nebuvau tvirtai apsisprendęs dėl jo. Mintyse ilgai gvildenau tai,
kas bus toliau. Ar to reikia? Taip. Dabar reikia. Šis straipsnelis tik pradžia ir susidės jis iš kelių dalių, kurios turės vieną siejančią giją. Vienas jos galas yra Kauno arkivyskupijos kurija, kitas – Šiluva, jos praeitis, dabartis, ateitis. Šiluvos vystymosi vizija. Kur einama?

Pirmiausia apie Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą. Ar kartojama Šiluvos istorija? Atsakymas kai kam paprastas, kitiems gana miglotas. Kauno arkivyskupijos
kurija Marijos apsireiškimą užmovė ant savo kurpalio. Pradėsiu nuo to, kas man žinoma iš rašytinių šaltinių. Apsireiškimo data: 1612 m.ar 1608 m.? Su šurmuliu ir pompastika kurija į laikmetį įspraudė Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo datą – 1608 m. Bet ar tai tiesa? Pradžiai pacituosiu katalikų bažnyčios katekizmą, t. y. vieno iš Dešimties Dievo įsakymų paaiškinimą: „Nevok (IV skirsnis). Nevok tiesos, pagarba tiesai (2488). Teisė pareikšti tiesą nėra besąlyginė…“ Nėra čia ką ir pridurti. Grįžkime į istoriją. Rašytiniai šaltiniai teigia: „Apsireiškimo data minima apie 1612 m.“ (cit. iš prof. Alfonso Vaišvilos knygutės „Šiluvos mitas“ (1985 m.). Sekime ankstesnius šaltinius. Esminį intarpą 1859 m. istorijon įnešė istorikas Ignotas Bušinskis. Jis pirmasis nurodė tikslią Marijos apsireiškimo datą – 1612 m. I. Bušinskis rėmėsi Motiejumi Valančiumi. M. Valančius rėmėsi Mykolo Sviechauskio užrašyta Šiluvos apsireiškimo istorija.  Carinei Rusijai valdant Lietuvą, buvo labai ribojamos katalikų teisės. Ypatingai carinė valdžia draudė didesnius katalikų susibūrimus. Artėjant 300 m. apsireiškimo jubiliejui (1612 – 1912), vietoj buvusios medinės koplyčios buvo nutarta pastatyti didingą koplyčią pagal architekto Antano  Vivulskio paruoštą projektą (1903 – 1906). 1912 m. rugsėjo 8 d. prelatas Maironis pašventino kertinį ir kartu jubiliejinį Švč. Mergelės Marijos koplyčios pamatų akmenį. Taigi, kas klastoja Šiluvos istoriją: šviesios atminties tautos dainius Maironis ar Šiluvos Griovėjas?  

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, buvo ruošiamasi sutikti 325 m. (1937 m.) jubiliejų. Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko iniciatyva buvo paruoštas Šiluvos
Marijos šventovės aplinkos sutvarkymo projektas. Buvo numatyta bažnyčią ir koplyčią sujungti sodu (parku) ir Marijos stacijomis (stotimis). Padvelkus Antrojo pasaulinio karo vėjams, projektas buvo tik iš dalies pradėtas – prakastas keliaspro rytinę Bažnyčios pusę, jungiantis kelią nuo Raseinių iki Šiluvos centro. Projekte dar buvo numatyta nugriauti keletą namų, paliekant augančius medžius ir pačios gamtos sukurtą natūralią aplinką. Jokių plokštumų ar aikščių. Tai gal istoriją klastojo arkivyskupas J. Skvireckas? Sovietmečiu apsireiškimo jubiliejai plačiai nebuvo švenčiami (tiesiog draudžiami), paminimi tik pamaldų metu. Atgavus nepriklausomybę ar tiesiog jai artėjant, kurija pradėjo formuoti nuomonę, kad Šv. Marija apsireiškusi 1608 m. Pasipylė niekuo nepagrįsti lankstinukai, atvirukai ir kiti katalikų leidiniai, nurodydami „tikslią“ apsireiškimo datą – 1608 m., pamindami Šiluvos istorijos tęstinumą, ignoruodami lietuvių tautos šviesuolių M. Valančiaus, prelato Maironio, arkivyskupo J. Skvirecko nuopelnus. Dabartiniai Kauno kurijos klerkai suklastojo dokumentus ir savo nuožiūra pakeitė apsireiškimo datą. Prelato V. Grauslio iniciatyva ir dėka Marijos apsireiškimo koplyčioje virš įėjimo durų bei vargonų buvo restauruojamos freskos, įrodančios tikrąsias apsireiškimo, skrynios atradimo, Marijos švento paveikslo vainikavimo datas. Marijos apsireiškimo data – 1612 m.  – kurijos veikėjų dėka buvo nutrinta (prieš 2008 m. tariamą jubiliejų), bet jie iki šiol neišdrįso toje vietoje užrašyti „1608 m.“, nes patys žino, kad tai išgalvota.    

Kunigas Juozas Budzeika MIC knygelėje mini taip: „Marijos apsireiškimo vietoje (1612 m.) tuo pačiu metu įvyko du nuostabūs įvykiai: aklo senelio praregėjimas bei
bažnyčios daiktų ir dokumentų atradimas. Tų dokumentų kaip tikreikėjo kanauninkui J. Kazakevičiui, kad galėtų pradėti bylą prieš Šiluvą valdančius protestantus. Kiti
argumentai – Leonas Jurša prieš atvykstant popiežiui Jonui Pauliui II išleido nuostabią knygelę „Auksinė Šiluvos karūna“. (Apie dingusias   (pavogtas?) Švč. Mergelės Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus karūnas skaitykite kituose straipsniuose). Apie apsireiškimą joje rašoma: „Kas Šiluvos koplyčioje išgirdo dangiškos muzikos garsus, tas pamatys ir pradėjusius plaukti freskų debesis, suošusias pušis, suklegėjusius žmones, sulojusius šunis. Senasis rankraštis primena, kas įvyko po šitais išlakiais medžiais tolimais 1612 metais“.      

Knygoje-žinyne „Lietuvos katalikų bažnyčios“, išleistame 1993 m., minima: „Katalikų literatūroje plačiai aprašoma Šv. Marijos apsireiškimo istorija, pirmąkart aprašyta Šiluvos klebono Mykolo Sviechauskio. Jo ir vėlesnių apsireiškimo aprašymų duomenimis, apie 1612 m. Šiluvoje ant akmens apsireiškusi Švč. Mergelė Marija. Jubi-liejiniais – 1937 m. (325 m. nuo apsireiškimo) – Šiluvos klebonas Paulius Katela išleido knygelę„Marijos šventovės istorija“. Joje minima Šv. Marijos apsireiškimo
data – 1612 m. Buvusio vargonininko iniciatyva po Jono Pauliaus II vizito buvo išleista knygelė „Šiluva senovėje ir dabartyje“. Ją redagavo pernai Anapilin išėjęs visų
minimas Tėveliu monsinjoras E. Simaška ir kunigas Remigijus Kavaliauskas. Joje remiantis įvairiais autoriais ir kunigo Stasio Ylos knyga „Šiluva Žemaičių istorijoje“,
I-II d. „Krikščionis gyvenime“, išleistoje Bostone (JAV) 1970 m., Marijos apsireiškimo data – 1612 m.  Skaitytojai, išvadas padarykite patys.

Martusevičių giminė

Viktoras VITKUS

Tęsiame pažintį su Raseinių krašto bajorais. Rašėme apie Andruškevičių, Korevų, Korzonų gimines. Anksčiau buvo skelbti straipsniai apie Bilevičius, Kontrimus ir Jančiauskius. Ganėtinai įdomus ir Korzonų, Kontrimų bei Korevų kaimynų Martusevičių likimas.     

Padubysio (Stakovščiznos) dvaras 

Prie Dubysos buvo daug dvarų, todėl šalia įprasto pavadinimo randame ir dvaro savininko pavardę. Galbūt šis dvaras anksčiau priklausė Stakovskiui arba Stakauskui?   

Šį dvarą 1854-10-16 Antanas Martusevičius (bajoro herbas –gulbė – Labedz) nupirko iš Mykolo Šilingo sūnaus Adomo. Po tėvo Antano mirties dvaras atiteko Kazimierui Martusevičiui. 1854 m. archyviniuose dokumentuose rašoma, kad dvarui priklausė Darataičių ir Kaimelės palivarkai, 62 vyrai ir moterys, apie 834 dešimtinės žemės, vandens malūnas, gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. 1850 m. Darataičių palivarko 58 gyventojai turėjo 60 žemės sklypų. 1893 m. Padubysio dvare buvo 1 gyvenamasis ir 9 ūkiniai pastatai. Dvaro žemė bendru sutarimu buvo padalinta broliams Adolfui, Kaziui ir Antanui. Nuo to laiko K. Martusevičius iš brolių žemę nuomojosi, atsiskaitydavo grūdais ir pinigais. Pinigus mokėjo ir savo seseriai. Nors oficialaus padalinimo akto nebuvo, susitarimo liudytojai – Leonas Kontrimas,Jonas ir Vitoldas Korzonai. Kaimelės palivarkas (apie 80 – 100 ha) buvo atskirtas nuo Padubysio dvaro.     

1893-11-03 K. Martusevičiaus patikėtinis, kaimyninio dvaro savininkas Koreva kreipėsi į Vilniaus žemės ūkio banką dėl Padubysio –Stakovščiznos dvaro užstatymo.
  1908-01-23 Vilniaus žemės ūkio  banko valdybos vertinimo komisija sutiko teikti K. Martusevičiui 9 900 rublių paskolą, užstatant 228,41 dešimtinės dvaro žemių.
  1902 m. dokumentuose sakoma, kad dvarui priklausė 327 ha žemės. Buvo auginamos 4 rūšių grūdinės kultūros, bulvės, žirniai, dobilai, išskirtinės rūšies frankenšteino kviečiai, kanadietiškos avižos ir bulvės „Imperial“. Dvare buvo 20 vietinės veislės arklių, 30 vietos ir olandiškos veislės kryžmintų galvijų, iš pieno buvo gaminamas sviestas, nes šalia buvo L. Kontrimo sviesto gamyklėlė. Ūkiui vadovavo pats Kazimieras Martusevičius. 1903 m. iš Padubysio dvaro grūdus pirko Šiluvos miestelio žydas Kivelis Zaksas, Joselio sūnus. 1923 m. matininkas Gedgaudas apmatavo valdų plotus. Jas skyrė 2 m pločio juosta. 1998 m. Katauskių bibliotekos surinktoje kraštotyrinėje medžiagoje rašoma: „(…) Kadangi Skaraitiškės dvaras ir Padubysio dvaras buvo labai arti vienas kito (gal pusės kilometro atstumu), jų žemes skyrė plati ir aukšta suarta ežia“.   

1915-05-03 Kaimelės palivarko pastatai per karą sudegė ir iki pat 1928 m. nebuvo atstatyti. Nuo 1915 m. vokiečių statistikoje minimas Kazimieras Martusevičius(Kasimir Martuszewicz) ir jo valdos, tiesa, klaidingai įvardintos – Podulis ir Raimele Betygala (turėjo būti – Padubysys, Kaimelės palivarkas Šiluvos parapijoje). Tuomet K. Martusevičius nuolat gyveno Padubysio dvare. 1925 m. Padubysio dvare buvo 2 ūkiai ir 55 gyventojai. Darataičių kaime jau buvo 6 ūkiai ir 43 gyventojai, Kaimelės (?) kaime – 4 ūkiai ir 36 gyventojai. 1940-09-17 iš K. Martusevičiaus nacionalizuota 151,89 ha žemės (paliekamos normos grafoje – brūkšnys).     

Katauskių gyventojai Bronė ir Vytautas Požerai pasakojo, kad sodyboje stovėjo didžiulis namas.   1970 m. jis buvo sunkvežimiu  išgabentas. Prieš tai buvo išmatuotas
ir nufotografuotas. Jie tiki, kad namas išvežtas į Rumšiškių muziejų. Tie ūkininkai taip pat parodė Barbaros Martusevič vyrui, kur stovėjo gyvenamasis namas. 2007 m. atvykę iš Australijos Martusevičiai dar kartą aplankė dvarvietę. Buvo rasti žole apaugę pamatiniai akmenys. Sprendžiant iš išlikusių archyvinių nuotraukų, tai buvo erdvus, medinis, stačiakampio formos, dvišlaičiu malksnomis dengtu stogu namas su veranda.     

Kazimieras Feliksas Martusevičius (1864 – 1942)  

Kazimiero Felikso (Kazimierz Feliks) tėvas Antanas (Antoni Franciczek) gimė 1803 m. Mama – Kamila Milanovska (mirė 1917 m.). Jis turėjo brolius Antaną Cezarį(1864 – 1944), Adolfą Jozefą ir seserį Mariją Anną (1866 – 1925). Brolis Antanas 35 metus tarnavo Rusijos caro armijoje ir 2 metus Lietuvos kariuomenėje. Rusų kariuomenėje tarnavo ir brolis Adolfas. Tragiškas buvo Kazimiero žmonos Bronislavos Kociello (g. 1878) likimas. Ji sovietų buvo deportuota ir 1942-05-19 nužudyta.
Sūnus Antanas Stanislovas (g. 1917) emigravo su žmona į Australiją. Kazimiero brolis atsargos generolas leitenantas Antanas Martusevičius turėjo dukterį Vandą (g. 1923), ji žuvo 1944 m. 
  

Kazimieras Martusevičius buvo Raseinių žemės ūkio ir gyvulininkystės draugijos sekretoriumi nuo pat jos įkūrimo (1897 m.). Įsimintinas 1897-12-07 jo pirmininkavimas draugijos susirinkime. Tuomet buvo svarstomi žemės ūkio padargų, grūdų, trąšų sandėlio įrengimo Raseiniuose klausimai. Jis pateikė statistinę-analitinę medžiagą, kaip įrengti analogiški sandėliai kitose šalyse. K. Martusevičius buvo išrinktas į sandėlio įrangos klausimų organizacinę komisiją. Jis buvo ir statistikos sekcijos pirmininku. 1897-12-07 į draugiją įstojo jo sesuo Marija. K. Martusevičius prisidėjo prie 1900-06-22 rengiamos žemės ūkio ir gyvulininkystės parodos programos sudarymo.   

1897 m. po dvaro žemių geranoriško (neformalaus) išsidalinimo Kazimieras siųsdavo pinigus broliui Antanui į Rusiją už Kaimelės palivarko nuomą. Jo geras draugas
bajoras Eugenijus Romeris 1942 m. atsiminimuose rašė, kad artima bičiulystė su Kazimieru Martusevičiumi jį siejo nuo 1897 m. Tai buvo labai tvirtas vyras, kruopštus ūkininkas, geras draugas. K. Martusevičius minimas ir 1941 metų E. Romerio prisiminimuose. Be E. Romerio, jis draugavo su kaimynais Korevomis, bajorais Bronislavu Gruževskiu (Kelmė), Antanu Zaleskiu (Pašakarnys), Korzonu (Katauskiai), ūkininkais Dabkevičiumi, Underavičiumi.      

Šiandien nėra galimybių tiksliai nustatyti, kas iš Martusevičių nuolat gyveno dvare. Vienu ar kitu laikotarpiu čia gyveno ar svečiavosi daugelis Martusevičių. Tai patvirtina ir K. Martusevičiaus anūkė Barbara.

Raseiniai – Mlava II

Viktoras VITKUS

Karinis paveldas  

Apžvelgiant Lenkijos kultūros ir istorijos paveldą galima pastebėti, kad didelis dėmesys šioje šalyje yra skiriamas kariniam palikimui. Nesvarbu, kurioje vietoje stovėtų gynybiniai įtvirtinimai (zenitinio pabūklo lizdai, bunkeriai ir pan.), jie saugomi ir negriaunami, nepaisant šiuolaikinių urbanistinių reikalavimų, yra atviri turistams. Reikšmingiausias gynybinių įtvirtinimų kompleksas yra šalia Mlavos, kur 1939 metais negausūs lenkų daliniai galėjo trims dienoms sustabdyti liūdnai pagarsėjusio maršalo Pauliaus fon Hinderburgo karinę armadą. Pasak L. Arento, čia vyko vienas didžiausių karo pradžioje mūšių Lenkijoje. Sunaikinti lenkų karius vokiečiams pavyko tik juos apsupus. Lenkai pelnytai didžiuojasi savo karių drąsa. Yra išlikę keli zenitinio pabūklo lizdai, kurie gausiai lankomi turistų, čia vyksta edukaciniai renginiai. Spalio pradžioje buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Valensa, kuris nuo 2010 metų yra Mlavos garbės pilietis, lankėsi šiame memoriale, pagerbė žuvusiuosius. Reikia pažymėti, kad Mlavos garbės pilietis yra ir popiežius Jonas Paulius II. Kiekvienais metais rugsėjo pirmąją čia susirenka moksleiviai, mokytojai ir tėvai – taip pradedami mokslo metai.    

 Jau penktus metus rugpjūčio 26 – 27 d. čia vyksta Mlavos mūšio inscenizacijos. Pirmą dieną atkuriamas įprastas miesto gyvenimas ir karo pradžia. Antroji diena skiriama mūšio eigai. Įvykių inscenizacijoje dalyvauja 400 žmonių, iš jų 200 uniformuoti, likę – gyventojai- savanoriai. Šventės brangiai atsieina, bet Mlavos savivaldybė jos atsisakyti negali. Firma „Media“ suskaičiavo, kad šiemet renginyje dalyvavo daugiau kaip 50 000 žiūrovų, t. y. pats didžiausias sambūris ir gausiausiai lankomas renginys Lenkijoje. Savivaldybė saugo šių metų mūšio rekonstrukcijos 2 valandų trukmės filmą, kurį galima pamatyti ir internete.     

Mlavos mieste gyvena senas kraštotyrininkas, kurio kieme žaliai nudažytas iki šiol stovi pamuštas rusų tankas T-34. Pilietis teigia, kad dabar tai jo nuosavybė. Savo name jis sukaupęs ir daugiau karo trofėjų (ginklų, amunicijos ir pan.). Anksčiau jis noriai priimdavo lankytojus, pasakodavo apie anų laikų įvykius, tačiau sulaukęs garbaus amžiaus nustojo tai daryti.   

 Kaimo turizmas   

Norint gauti išsamią informaciją apie Mlavos krašto kultūrinį, agrarinį ir kt. turizmą, būtina vykti į kultūrinį-istorinį centrą „Kantor Mlynski“. Ten jums mielai informaciją pateiks šio centro vadovė Božena Robakievič. Centras atlie-ka daug funkcijų: įrengta dailės studija, kompiuterinio mokymo salė, archeologijos ir geologijos ekspozicijos, vietos atrasta ir tautodailės, Mlavos žydų istorinių nuotraukų, sakralinių ir namų apyvokos daiktų ekspozicijoms. Atskiros patalpos skirtos senai priešgaisrinei technikai, žemės ūkio padargams ir panašiai. Anot B. Robakievič, ne visos centro patalpos įrengtos, ateityje lankytojai galės išvysti dar daug įdomybių. Žinoma, reikia pabrėžti, kad centras organiškai įsikomponavo į nuostabų kraštovaizdį: ant kranto atverti senojo vandens malūno pamatai, matosi užtvankos fragmentai.     

Netoli centro yra kaimo turizmo sodyba, besiverčianti žuvies auginimu bei prekyba. Apylinkėse yra dar kelios mažos sodybos, kurios galėtų priimti po 3 – 4 turistus. Didelė kaimo turizmo sodyba Mlavoje gali priimti 12 svečių. Pačioje didžiausioje kaimo sodyboje vienu metu gali nakvoti 30 – 40 žmonių. Iš viso Mlavos krašte yra 7 kaimo turizmo sodybos.      

Raseiniškių delegacija aplankė ir Gralevičių kaimo sodybą „Arka“ ant Vkros (Wkra) upės kranto. Pasak Algimanto Babiliaus ir Modesto Ambrazo, pradžioje tokios sodybos, vadinamos agroturizmo sodybomis, buvo ir Lietuvoje. Šeimininkų tikslas – ne teikti viešbučio paslaugas, o leisti žmonėms pajusti tikrą kaimo aplinką. Čia galima išsinuomoti baidares, įrengtos aikštelės, pavėsinės pobūviams.                                                                                                    
 

Lenkijoje kaimo turizmas traktuojamas kitaip: yra kaimo turizmas ir yra kaimo ūkis. Iš kaimo turizmo gauna tik dalis pajamų, Gralevičiams tai nėra pagrindinis užsiėmimas. Jie turi 45 ha ūkį ir iš to gyvena. Agroturizmo sodybos užsiima žemės ūkio produkcijos auginimu ir perdirbimu.     

Kitas raseiniškių aplankytas objektas – „Stajnie Tarpan“ Korbancų kaime. Savininkas ją vadina tiesiog ranča. Čia auginamos 65 limuzinų veislės karvės ir 24 tarpanų
veislės arkliai, kurie panašūs į mūsų žemaūgius žemaitukus. Arkliai laisvai ganosi sodybos teritorijoje, tik žiemoja uždaroje patalpoje. Turistai gali išsinuomoti arklius ir jodinėti po apylinkes. Beje, pasivažinėti karieta teko ir mūsų delegacijai. Arklius treniruoja savininko sūnus, kuris mielai parodė žokėjaus gebėjimus. Pagrindinis sūnaus užsiėmimas – studijos Olštyne, kur ruošiasi ginti magistro laipsnį. Šioje didžiulio ploto sodyboje gyvena jau trečia karta, tačiau žemdirbyste savininkai neužsiima, o žemę tiesiog nuomoja. 47 metų savininkas yra labai ambicingas, nori viską pasiekti savo galva ir rankomis. Jo nemasina jokie įsipareigojimai ES arba vietinei savivaldybei.

Kultūrinis gyvenimas    

 Į Mlavą vykstantys pavieniai turistai arba grupelės turėtų internete pasidomėti, kada mieste vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas. Delegacijai tikrai pasisekė, nes buvo aplankyti du įspūdingi renginiai. Spalio 7 d. Mlavos Šv. Trejybės bažnyčioje klausėmės koncerto „Tekla Badarževska – pamirštos kompozitorės sugrįžimas“. Senoviniais instrumentais grojo Marijos Pomianovskos kolektyvas „Arcus Poloniae“ bei Andžejaus Vroblos vadovaujamas styginis kvartetas „Camerata Vistula“. Koncertą vedė Beata Michalec.  

Antrosios dienos vakarą raseiniškiai atsidūrė spalvų, šokio ir muzikos šėlsme. Dalyvavome baigiamajame IX Lenkijos tarptautinių šokių turnyro „Mlawa Open 2011“
koncerte Mlavos miesto burmistro taurei laimėti. Šiame renginyje dvi autorines dainas atliko Raseinių bardų klubo prezidentas Kastytis Petryla.

Knygos muziejus

Viktoras VITKUS

Spalio 14 d. Raseinių viešojoje bibliotekoje savo veiklą atnaujino Knygos muziejus. Bibliotekos direktorės Dainos Sutkevičienės dėka muziejaus ekspozicijai buvo parūpinti nauji, mobilūs baldai. Pati mintis įkurti Knygos muziejų raseiniškiams kilo apsilankius pas kolegas Šilutėje. Iš pradžių kolekcijoje tebuvo kelios ,,kantičkos“ ir kraštotyriniai veikalai, vėliau  apie 95 nuošimčius knygų sudarė eksponatai, gauti iš vadinamųjų Knygų rūmų.   

Dabartinėje ekspozicijoje, skirtoje Lietuvos knygos keliui, leidiniai sugrupuoti į kelis pagrindinius skyrius. Reikia pažymėti, kad gyventojai vis rečiau atneša vertingų knygų, bet tokių dar pasitaiko. Daugiausiai knygų dovanojo garbus miestelėnas Augustinas Živatkauskas. Taip pat ekspozicijai dovanotos 1904 metų evangelikų liturginė knyga bei nuo Betygalos kilusio agronomo Tiškaus knyga su jo autografu.

Seniausios knygos   

Seniausią knygą muziejui dovanojo geras Raseinių miesto bičiulis – Viktoras Petkus. Vilniuje išleistos knygos autorius Mikalojus Kristupas Chaleckis (1589 – 1653). Jis
studijavo Vilniaus akademijoje, Italijoje, Ispanijoje, Paryžiuje. V. Petkus buvo diplomatas ir Seimo delegatas, pasižymėjo Livonijos kare, bet galop ėmėsi plunksnos.

 Ekspozicijoje yra  XIX a. pirmosios pusės leidinių lenkų kalba. Istorikai ir tyrinėtojai gerai žino 1817 metais įsteigtą pažangią Nenaudėlių draugiją (dabar jie būtų vadinami neformalais) Towarzystwo szubrawcow.  Tai savotiška masonų atskala. Giliau patyrinėjus galima aptikti ir Raseinių krašto bajorų pėdsakų. Ekspozicijoje galima pamatyti 1816 m. pradėtą leisti satyros laikraštį „Gatvės žinios“ (Wiadomosci brukowe), kuris po metų tapo draugijos leidiniu. Reikia pridurti, kad 1822 m. caro valdžia draugiją likvidavo ir uždarė „Gatvės žinias“.     

Šiame skyriuje yra 1805-1806 m. ir 1815-1830 m. leistas mėnesinis kultūros ir literatūros žurnalas „Vilniaus laikraštis“ (Dziennik Wilenski). Čia pat – lietuvių mokslinės literatūros kūrėjo, archeologo Teodoro Narbuto (1784-1864) veikalas. XIX a. pirmosios pusės  lietuviškiems leidiniams atstovauja visas būrys autorių. 1861 m. Peterburge Jonas Juška (1815-1886) išleido knygą „Kalbos lietuviško liežuvio ir lietuviškas statraštis, arba artograpija“. 1858 – 1861 m. medžiagą knygai autorius rinko Ariogalos, Kaltinėnų ir Pušaloto apylinkėse. Manoma, kad Raseinių apskrityje Šauklių kaime gimė vertėjas ir leidėjas Telesforas Nešukaitis (1841 – 1864). Nors 1863 m. jis dalyvavo sukilime, tai jam nesutrukdė po metų Peterburge išleisti kuklią knygelę „Giesmės nabožnos“.  

Retų leidinių rasime skyriuje „Spaudos lotyniškomis raidėmis uždraudimas ir atkovojimas“. Įdomios informacijos yra ir apie kontrafakcinius leidinius. Spaustuvininkams ir knygų savininkams pavyko iš caro valdžios išsireikalauti, kad lietuviškos spaudos draudimas nebūtų taikomas leidiniams, išleistiems iki draudimo įsigaliojimo. Pasinaudojant tuo leidimu, vėliau Mažojoje Lietuvoje buvo spausdinamos knygos su tyčia neteisingai nurodyta leidimo data ir vieta. Tokios knygos yra tikras lobis bibliofilams.
   

Lūžis knygų leidyboje ir jų paklausoje  

1904-1918 m. atgavus lietuvišką spaudą aktyviai reiškėsi Zavadskių ir M. Kuktos spaustuvės. Lietuviškos knygos leistos Kaune, Biržuose, Panevėžyje, Varšuvoje, Peterburge, Tilžėje, JAV.  

Tarpukario Lietuvos knygų leidybai būdinga intensyvi raida. Leidybiniame asortimente dominavo vadovėliai ir tarnybiniam naudojimui skirti leidiniai. Teigiama, kad esminio persilaužimo data – 1934 metai. Tuomet įvyko permainos lietuvių literatūroje. Pagausėjo vertingų ir originalių kūrinių, visuomenė labiau pradėjo domėtis lietuviška spauda. Be to, išaugo nauja, lietuviškas mokyklas baigusių žmonių karta. Daug išleista ne tik grožinės   literatūros, bet ir mokslinių leidinių.
Pasaulį išvydo įvairių formatų knygos: dideli, istorinę (dažnai ir poligrafinę) vertę turintys foliantai bei mažučiai leidinukai. Tai iliustravo Lietuvos poligrafijos įmonių techninius pajėgumus. „Žaibo“ spaustuvės miniatiūrinį „Kalendorių liliputą“ bibliotekai padovanojo Augustinas Živatkauskas.   

 Iki XX a. vidurio knygos dažniausiai leistos be kietviršių, todėl klestėjo knygrišių amatas. Įrištų knygų viršelių puošybai jie naudojo rėžtukus, spaudus, t.y. įtaisus ženklams, žymoms įspausti. Ekspozicijoje pristatyti kai kurie Raseinių knygrišio Petro Ivaškevičiaus (1874 – 1917) darbo įrankiai. Reikia paminėti, kad Raseinių valsčiaus amatų aprašuose mažai vietos skirta knygrišystei.              

 Š. Kadušino spaustuvė  

Raseiniškiams turėtų būti įdomi informacija apie Šliomo Kadušino 1910 m. įkurtą spaustuvę. Iki I pasaulinio karo ji spausdino leidinius rusų kalba, taip pat blankus įvairioms Raseinių įstaigoms. Karo metais spaustuvė privalėjo vykdyti okupacinės valdžios užsakymus. 1918 m. čia buvo išspausdintas vienas pirmųjų Lietuvoje „Raseinių apskričio“ pašto ženklas. Nuo 1919 m. poligrafiniu būdu spausdintas pirmas Žemaitijoje laikraštis „Žemaitija“. Šioje spaustuvėje išleistą Raseinių vartotojų kooperatyvo „Dubysa“ kalendorių 1938 metams padovanojo nenuilstamas bibliotekos talkininkas Augustinas Živatkauskas.

Šalin popiežiaus pėdsaką

Vytautas LANDSBERGIS

Lietuvoje dedasi įvairių nesuvokiamų dalykų, kurie darosi suprantami pasitelkus atmintį.

Antai sovietmečiu buvo tokia svarbi visuomeninė užduotis, kaip tikėjimo persekiojimas ir išnaikinimas. Liaudies gynėjai nuo tikėjimo – nelyginant liaudies priešo – vadinosi kovingieji ateistai. Jiems nepakako netikėti ir būti tik ateistais. Jų kovingoji prievolė ir smagumas buvo nekęsti tikinčiųjų – nuo kunigo iki bažnyčiąlankančiųjų, bemaž net savos močiutės ir jos senosios, antikvarinės, gal spaudos draudimo epochą menančios maldaknygės. Išprašęs iš močiutės jai brangią maldaknygę – neva pasiskaityti ar muziejui parodyti – jaunas kovingasis ateistas mesdavo ją į krosnį ir girdavosi komjaunimo susirinkime, kad sunaikino dar vieną religinės tamsybės šaltinį.

Štai tokia kadaise, dar sovietmečiu, girdėta tikra istorija iš Šiaulių. Ji neliko vien praeityje. Kur šiandien tas veikėjas ir jo kovos draugai? Gal sėdi kokioje savivaldybės
taryboje, pavyzdžiui, Šiaulių rajono, ir nesitveria rūpesčiu, kaip išnaikinti prie Kryžių kalno likusį Jono Pauliaus Antrojo piligrimystės pėdsaką – vadinamąją koplytėlę, kurioje popiežius 1993 metais laikė šv. Mišias (žr. N. Petrošiūtės publikaciją „Alio, Raseiniai“, 2011-09-22). Manau, tai lauko altorius, į kurį atnešus Švenčiausiąjį ir šiandien būtų galima laikyti šv. Mišias, kitas pamaldas.

Negalima – girdžiu balsus – jos grindys supuvo, žmonėms ten pavojinga. Todėl paskirta 15 000 litų iš viso nugriauti.

Grindis perkloti kainuotų turbūt mažiau, o betonas ir metalo konstrukcijos tebėra tvirtos, tad suremontavus, nudažius, iš tolo šviestų ir primintų. Jau dabar byloja kaip paminklas, tereikia priežiūros, paaiškinimo. Tačiau kažkam, bene kovingiesiems ateistams, labai rūpi, kad tokio paminklo palaimintojo popiežiaus apsilankymui Lietuvoje nebūtų.

Gal jis dar trauktų maldininkus, turistus – juolab nereikia.

Kas kita, kai suvažiuos technika pastato griauti – jeigu buldozerininkai neatsisakys, kaip būdavo sovietmečiu, – tai dabar jau dalyvaus televizija, o gal žmonės gins, juos vaikys policija (pageidautina, milicininkų kepurėmis). Žodžiu, turėsim puikią progą – ir Šiauliai, ir Lietuva, pagarsėti pasaulyje. Veiksmai praeityje ir palyginimai. Grįžo bolševikai!

Iš kur idėjos Lenino didžios – tai galima nuspėti. O iš kur tokie sprendimai?

Pasirodo, yra 2007 metų kairiosios Vyriausybės nutarimas perkelti pastatą 2012 metais. Perkelti, tai ne nugriauti. Tačiau pažeisdama tebesantį nutarimą, dabartinė Vy-riausybė ar kas nors iš jos paskyrė lėšų nugriauti tuoj pat, jau 2011-aisiais. Jokiu būdu ne 2012-aisiais. Kam taip kovingai knieti?

Pirmiausiai aišku, kad knieti Šiaulių rajono savivaldybei. Nueita ligi to, kad pagrasino: jei neleisite nugriauti, neleisim statyti „jūsų“ bažnyčios. Tokiais šantažais, bent jau viešai, gal nė sovietai neužsiimdavo.

Tačiau yra dar viena prielaida. Kairioji savivaldybė gali būti sumąsčiusi, kad skandalingu griovimu sukompromituos „ne savo“ Vyriausybę, kuri juk skyrė pinigus! O
artėja rinkimai… Štai tokį veikimą bolševikai ypač mėgo – daryti negražius darbus kitų rankomis.

Raseiniai – Mlava

Viktoras VITKUS

Spalio 7-9 dienomis Mlavos (Lenkija) mieste buvo vykdoma verslo misija. Iš 14 Raseinių delegacijos dalyvių didžiąją dalį sudarė verslininkai ir turizmo sodybų savininkai.

Pagrindinis išvykos tikslas – susipažinti su Mlavos miesto ir jo apylinkių lankytinais kultūros objektais. Išskirtinis dėmesys skirtas kaimo turizmo sodyboms.

Mlavos apylinkės

Spalio 7 d. raseiniškiai aplankė vieną žymiausių karinio paveldo objektų – „Vilko irštvą“. Šis pavadinimas siejamas su Adolfo Hitlerio slapyvardžiu – Vilkas. Esu tikras, kad nemažai raseiniškių yra buvę šioje vietoje arba apie ją bent girdėjo, skaitė internete. Kompleksas įspūdingas savo paskirtimi, komunikacijomis, bunkerių sistemomis (13 karo vadų bunkerių ir kiti pastatai). Jį aprašyti gana sunku, tai reikia pamatyti ir pajusti tvyrančią aurą. Raudonosios armijos žvalgai nesugebėjo užfiksuoti objekto buvimo vietos, todėl besitraukiantys hitlerininkai iš dalies sunaikino ten esančius statinius. Geros būklės liko Bormano ir paties Hitlerio bunkeriai. Mūsų kaimynai lenkai turi ne ką blogesnę verslumo gyslelę nei žydai. Už numatytą mokestį čia galima važinėti šarvuočiu, lengvuoju kariniu automobiliu, fotografuotis vilkint nacių uniformą ir pan. Raseiniškiams nereikėjo samdyti gido, nes šias pareigas puikiai atliko Turizmo ir verslo informacijos centro direktorius Benediktas Siliūnas.

Kitas lankytinas objektas – Šv.Lipkos vėlyvojo baroko vienuolynas. Jį pristatė RTVIC turizmo va-dybininkė Renata Žagminaitė. Architektūrinį ansamblį su įspūdingais vargonais lenkai brangina taip pat, kaip lietuviai Šiluvos baziliką ir koplyčią. Įdomu tai, kad vykstantys restauracijos darbai netrukdo maldininkams ir turistams.

Ganėtinai įdomus objektas – korėjiečių televizorių (ir ne tik) LG Electronic gamykla. Šios įmonės atstovas supažindino su gamyklosįkūrimo Mlavoje istorija bei produkcija.  Per visą miesto istoriją tai didžiausia Mlavoje veikianti firma. Prie Vroclavo yra analogiška gamykla, tačiau jaunesnė ir mažesnė. Firmos padalinys veikia Rygoje, Lietuvoje jos filialo dar nėra. LG Electronic yra didžiulis pasaulinis koncernas, neapsiribojantis tik televizorių gamyba, ši firma garsi virtuvės įranga, mobiliaisiaisi telefonais, kompiuteriniais priedais ir pan. LG Electronic produkcija užima du trečdalius pasaulinės rinkos. Mlavoje ši gamykla veikia nuo 1999 metų buvusioje lenkų firmos Curtis bazėje. Čia dirba 1600 nuolatinių darbuotojų, dar 500 – pagal laikiną darbo sutartį (sezoninė gamyba). Pagal eksportuojamą produkciją šigamykla užima 3 vietą Lenkijoje ir 5 vietą pasaulyje. Firma noriai investuoja į Mlavos miesto plėtrą – pastatyti nauji gyvenamieji namai ir kiti objektai. Paramos sulaukia mokyklos, įvairios nevyriausybinės organizacijos. Firmos administracija yra labai komunikabili ir geranoriška. Vos raseiniškiams grįžus namo, iš Mlavos į RTVIC atskriejo netikėtas laiškas. LG Elektronic Mlawa generalinis direktorius Rafalas Jakubovskis padėkojo už malonų ir šiltą vizitą bei jam paliktą Raseinių turizmo
ir verslo informacijos centro medžiagą apie Gedimino kraštą. Jis rašo: ,,(…) Jūsų palikta medžiaga padės man susidaryti įspūdį apie Lietuvą ir Raseinių kraštą, pravers netolimos kelionės į jūsų šalį metu…“

Mlava

Apie Mlavos miesto istoriją nuo 1429 metų papasakojo muziejaus direktorius Lešekas Arentas. Pagrindinis Mlavos urbanistikos elementas – centrinė miesto aukštė, kurios perimetras nesikeitė nuo pat miesto įkūrimo. Kaip pažymėjo muziejaus direktorius, tokio derinio, kad šalia bažnyčios būtų miesto savivaldybės pastatas, Lenkijoje daugiau niekur nėra. Miestas nuo pat įkūrimo buvo pasienio ruože, t.y. Prūsijos – Lenkijos, po to Kryžiuočių ordino – Lenkijos teritorijos. Pasienio zona driekėsi per laukus. Tokia administracinė ir geografinė situacija turėjo ir gerų aspektų: žmonės gana laisvai prekiavo maisto produktais, namų apyvokos daiktais.

Iki XV amžiaus Mlavos namai buvo mediniai, tačiau po kilusio didelio gaisro statiniai pasikeitė. Antrojo pasaulinio karo metu per Mlavą ėjo fronto linija,  miestas buvo intensyviai bomborduojamas. Daugiausiai nukentėjo ta miesto dalis, kur buvo įsitvirtinę vokiečių kariuomenės daliniai. Išliko pavieniai seni, įdomios architektūros pastatai. Dėmesį traukia kiek toliau esantis eklektinio stiliaus pasiturinčio pirklio pastatas. Beje, reikia pripažinti, kad Mlavoje daugelis eklektiškų pastatų turi klasikinių ir barokinių stilių bruožų. Didesnė jų sankaupa yra miesto pakraščiuose. Šiais metais išleista proginė 2 zlotų nominalo moneta, kurioje pavaizduota centrinė Mlavos miesto aikštė.

Deja, reikia pripažinti, kad pastebima plastikinių langų invazija į Mlavos senamiestį.

Didelę įtaką Mlavos urbanistikai turėjo iki Antrojo pasaulinio karo ištisuose kvartaluose gausiai gyvenę žydai. Šios tautos atstovų likimas Mlavoje labai tragiškas. Mieste išliko gatvė, kuria žydai buvo vežami egzekucijai. Laukuose už miesto, šalia žvyro kasyklos, jie buvo sušaudyti ir palikti gulėti. Po karo palaikus išsivežė artimieji, tačiau maždaug šimtas jų liko toje vietoje, kur vėliau iškilo memorialas. Reikia pažymėti, kad  karo pabaigoje per vieną dieną čia buvo sušaudyti 364 žmonės. Šių įvykių liudininkas ponas Raguckas, vienintelis per stebuklą išlikęs gyvas, labai nuodugniai buvo papasakojęs šios tragedijos faktus. Jis mirė prieš septynerius metus.

Mlavoje yra dar vienas įdomus paminklas karo metais sušaudytiems žydams. Besitraukianti nacių armija naikino žydų kapų paminklus, vėliau iš jų fragmentų iškilo įspūdingas monumentas. Apskritai Mlavoje yra daugelio religinių konfesijų kapinių.

Įdomus ir pačių miestelėnų mėgstamas parkas su paminklu pirmajam Lenkijos maršalui Juzefui Pilsudskiui. Lenkija – itin pažengusi šalis parkotvarkos srityje. Tai gerai
iliustruoja ir šis griežtai simetriškas, geometrinio stiliaus parkas, kurio ašis preciziškai sutampa su statmenai besiremiančios į jį gatvės ašimi. Įspūdį sustiprina retų,
vertingų medžių grupės: skroblai, kaštonai. Pagrindinis takas grįstas skaldyto granito kubelių danga. Šalutiniai takai – natūraliai žmonių pramintas gruntas su smulkaus žvyro priemaiša. Parko pradžioje stūkso miesto simbolis – mergelės Mlavos skulptūra, o gale – paminklas maršalui J. Pilsudskiui. Tarp skulptūrų – ištisas neobarokinio stiliaus dekoratyvinių gėlių ir žemaūgių augalų stačiakampis tarpsnis. Akivaizdus dendrologų pasiekimas – vykusiai pagal aukštį sugrupuotos medžių eilės. Sunkiai apsakomi jausmai užlieja širdį, stebint rudens lajų spalvas. Akį patraukia įdomi ir, manau, reikalinga detalė – informacinis stendas su parko archyvinėmis nuotraukomis.

Šiuo metu Mlavoje gyvena 31 000 gyventojų. Miestui priklauso 10 seniūnijų, kuriose gyvena 61 000 žmonių. Mlavoje yra universitetas su žurnalistikos, filologijos ir elektronikos fakultetais.

Korzonų giminė

Viktoras VITKUS

Savaitraštyje „Alio, Raseiniai“ (2011-09-29 Nr. 39) rašėme apie bajorų Korevų giminę, valdžiusią Katauskių dvarą. Šio dvaro savininkais vėliau tapo Korzonų giminės atstovai.

Naujų šeimininkų rūpesčiai iki 1940 metų

1907-10-03 Henrikas Koreva pardavė Katauskių dvarą už 17 000 rublių Stanislovui ir Antaninai Korzonams. Kiti šaltiniai teigia, kad Janina Korevienė dalį žemės išsaugojo. 1907-09-23 dvaras turėjo:

Eil. Žemės paskirtis Žemės plotas dešimtinėmis
1. Sodybinė žemė 11,73
2. Ariama žemė 184,84
3. Šienavimo laukai 25,20
4. Ganyklos 16,00

1910-04-03 S. ir A. Korzonai kreipėsi į Vilniaus žemės banką dėl paskolos užstatant Katauskių dvarą. 1915-06-25 bankas atsisakė dar kartą teikti paskolą.

Žurnalistas V. Kvedys rašė, kad dvarą valdė ir du broliai – Pranas bei Jonas Korzonai, turėję 87 ha žemės. Senasis Korzonas buvo bendraujantis su visais gyventojais
žmogus, nesibodėjęs pats į pieninę vežti pieną. Nors autorius straipsnyje ,,Buvo šventa vieta“ („Naujas rytas“ 1991-09-19, Nr. 109) rašo: ,,(…) Pasakoja, kad tarp palaidotų koplytėlėje (Katauskių – aut. pastaba) yra ir generolas – senasis Korzonas, kuris mirė dar prieš rusams ateinant…“,  tenka abejoti šia informacija. Žinoma, kad čia ilsisi caro armijos atsargos generolas leitenantas Jaroslavas Ferdinandas Koreva.

1926-09-01 Raseinių apskrities žemės reformos komisija protokolu Nr. 273 nusprendė reformos reikalams paimti iš Katauskių dvaro 263 ha. Tuomet dvare buvo vienas gyvenamasis namas savininkams, trys kumetynai, du kiaulininkai, penkios daržinės,  tvartas, rūsys ir kalvė. Katauskių dvaro žemės ribojosi su Lukaičių, Darotaičių, Kušeliškės, Kalniškių kaimais, Padubysio, Skaraitiškių dvarais ir Zuikaimio palivarku. 1926-09-14 Žemės reformos valdyba per Raseinių apskrities žemės tvarkytoją gavo pil. Antosės Korzonienės, gyvenančios Raseinių mieste, Ančakių g. 5, skundą. Ten teigiama, kad dvaras priklauso 2 asmenims, todėl kiekvieno iš jų žemės nusavinimo klausimai turi būti sprendžiami atskirai.

1926-09-29 žemės ūkio ministras gavo Katauskių dvaro kumečių iš Kušeliškės kaimo Jono Jakšto, Jono ir Prano Virvilų, Prano Mosteikos, Juozo Baranausko ir Aleksandros Virvilienės prašymą sustabdyti Korzonų ketinimus parduoti žemę, nes tuomet jie liktų bedaliais. Pirkti dvaro žemes jie neturi lėšų. Vėliau, spalio 31 d., panašų prašymą pateikė Vladas Čepulis, Ignas Čepas, Povilas Žukauskas, Antanas Kazakevičius, Marijona Nacienė, Petronėlė Stasiulaitienė, Bronius Ceinorius, Balys Kačkauskas, Bronius Liulys, Antanas Čiapas, Kazys ir Stasys Čečkauskai. Čia minima, kad Korzonui priklauso Viduklės dvaras su 400 ha (žmonos kraitis), Rakavos dvaras – 600 ha. Ten pat sakoma, kad pono Korzono brolis Antanas yra Lietuvos valstybei nusidėjęs, nes  pasiglemžė daug valdiško turto ir pabėgo į Lenkiją, kur iki šiol gyvena.

Šaltiniuose minimas Korzonas Stanislovas, Antano, kuris buvo vienas Raseinių žemės ūkio ir gyvulininkystės draugijos steigėjų. Iš 1929 m. Raseinių apskrities žemės reformai nusavintų žemių ir miško sąrašo sužinome, kad Pranas ir Antosė Korzonai turėjo 1 313 ha neišparceliuotos žemės, o atskirai – dar po 126 ha. Jiems palikta po 80 ha, dalį žemės buvo leista parduoti.

Su Korzonų šeima siejami ir gana kurioziški nutikimai. Štai 1937-04-07 Raseinių apskrities komendanto nutarimu Nr. 954 iš Celinos Korzonienės buvo rekvizuotas automatinis „Mauzer“ revolveris su dviem 7,65 kalibro ir vienu 6,35 kalibro šoviniais. C. Korzonienė pažeidė Raseinių apskrities komendanto 1926-112-28 įsakymo Nr. 3 pirmąjį paragrafą, jai buvo paskirta10 litų bauda.

1940 – 1941 metai

Rugpjūčio 17 d. Valstybinės žemės ūkio komisijos posėdžio metu nuspręsta Antaninai Korzonienei iš 67,99 ha palikti 30 ha, Vladzei Čyžienei–Korzonaitei – 32 ha.

1941 metais sovietai į Sibirą išvežė Korzoną Praną, Jono, g. 1898 m., kartu su sūnumi Mečiumi (14 metų). Jonui Korzonui pavyko pabėgti į Kauną, kur ir baigė savo gyvenimą.

Noras atgauti žemę

Net atkūrus Nepriklausomybę, Korzonų vargai nesibaigė. Negavusi atsakingų institucijų sutikimo, 1992-03-10 Šiluvos apylinkės agrarinė tarnyba fizinių asmenų grupei
pardavė buvusio Katauskių dvaro sodybos teritorijoje esantį pastatą. Tuo tarpu teisėtos Katauskių dvaro savininkės Ona Korzonienė bei jos dukra Regina Gražuliavičienė (abi kaunietės) pareiškė norą atgauti žemes ir turtą.

G. Norkienės kūrybos darbų paroda

Viktoras VITKUS

Spalio 7  dieną Raseinių kultūros centro meno galerijoje buvo atidaryta menininkų bendrijos „Pegasas“ narės Gintarės Norkienės kūrybos darbų paroda „Metraštis“,
kuri veiks iki šios savaitės pabaigos.

Kūrybiniai siekiai

Gintarės Norkienės kūryba gerai žinoma ne tik mūsų rajone, tačiau ir šalyje bei už jos ribų. 2007 metais Alfonso Čepausko išleistoje knygoje „Kaip sukurti ekslibrisą.
Grafikos technikos“ tarp 1950-2005 metų Lietuvos ekslibrisų kūrėjų minimas ir Gintarės vardas. Ekspozicijoje pristatyti 29 kūrybos darbai. Autorė pateikia 1999-2011
metais atliktus kūrybos darbus (tiksliau – rinktinę jų dalį, nes daug darbų pasklido po Lietuvą, iškeliavo į užsienį). Tai leidžia profesionaliau vertinti ir lyginti šios laiko
atkarpos nueitą kūrybinį kelią. Dauguma dailininkų nenoriai skaito recenzijas, kur jų darbai yra lyginami su garsių dailės metrų kūryba. Tačiau jei kartais tai daryti būtina, G. Norkienei toks dailės vertinimo būdas netinka. Ji pati naudoja daug autorinės technikos, tuo pabrėždama kūrybos savitumą, todėl mano lyginimai su kitomis dailės tendencijomis bus nežymūs. Apžvalgą norėtųsi pradėti nuo vienintelio tapybos darbo „Kaimas“, atlikto guašu. Galima pastebėti, kad šią techniką dailininkai yra kiek primiršę. Būsiu subjektyvus, bet kūrinys, nors ir kamerinio formato, tikrai matomas ekspozicijoje. Išlaikyta tradicinė lietuviška koloristika, kiek primenanti didžiojo tarpukario Lietuvos esteto Justino Vienožinskio drobes. Vertintojas gali įžvelgti kūrinyje dramatišką mintį apie nykstantį kaimą, kuriam „nepadeda“ net rūdžių paliestos TV antenos. Visuomet malonu prisiminti jau kritusius į akį kūrinius. Tai triptikas „Senamiestis“ (1999 m.), turintis daug raiškos kontraversijos. Kruopščiai naudota faktūra lyg kontrastuoja su  kubistinias statiniais. Triptikas buvo eksponuotas Raseiniuose, Kėdainiuose, Vilniuje ir kitur. Pasak Vilniaus senamiesčio meno galerijos dailininkų, jis sulaukė didelio dėmesio. Taip pat malonu vėl matyti 2008 metais sausos adatos technika atliktus du darbus – „Miškas“ ir „Kelias“. Darbai neperkrauti, galima sakyti atlikti minimalistinėmis priemonėmis, tačiau turintys filosofinę potekstę.

Kita 7 darbų grupė spinduliuoja taip vadinamos juodai baltos meninės fotografijos ir dekoro„voratinklio“ sinteze. Gintarės grafikos darbų spalvinė gama pastelinė. Šiais metais lankytojas dar kartą galėjo įsitikinti, kad autorė nevengia ir nevengs kūrybinių ieškojimų, net eksperimentų. Įdomūs ir ekspresyvūs jos darbai (fotodrobė) „Medžiai“. Vieno darbo „Žiema“ grafinę išraišką pildo akrilas.

Gintarė nevengia aplikacijos, ši augalinė injekcija spalviškai pagyvina kūrinius  („Gyvybės medis“), suteikia jiems ritmiškumo. Galima pastebėti autorės domėjimąsi šiuolaikinės grafikos vystymosi tendencijomis, kurių atspindžio ji nesiekia aklai perteikti savo kūriniuose, o gana kruopščiai atsirenka naujoves, savaip jas interpretuoja.

Darbų tematika

Tradiciškai dailininkė dirba dekoratyviųjų darbų srityje, kur naudoja faktūrų įvairovę. Vis daugiau vietos jos kūryboje atranda kultūros ir istorijos paveldo objektai
(paminklai, architektūra). Naujais aspektais galima pamatyti žymiausias Raseinių krašto bažnyčias, statinius, muziejus ir pan. (pvz., paminklas „Žemaitis“, Prezidento
Jono Žemaičio gimnazija, Maironio tėviškė Bernotai, Šiluvos Švč. M. Marijos Apsireiškimo koplyčia ir kt.). Darbų tematika glaudžiai siejama su dar išlikusiomis gyvenimo vertybėmis.