Category Archive: Kultūra

Užsienio kapitalo agresija

Viktoras  VITKUS

1991-aisiais metais Lietuva, kaip ir kaimyninės šalys, tapo sąlyginai patrauklios užsienio kapitalui. Antrą vertus, dar ir pati įstatyminė bazė neturėjo tvirtų pagrindų, todėl buvo palankios sąlygos korupcijai klestėti bei „gaudyti žuvis“ drumstame vandenyje. Vienoje vaizdingiausių Raseinių rajonevietų sau gamybinę bazę nusižiūrėjo statytis bendra Lietuvos-Kanados UAB „Raseiniai – Agra“. Tuomet ir prasidėjo valstybinių institucijų kova su vis dar veikiančia senosios mokyklos valdininkų gvardija…

1991 metais gruodžio mėnesį Valstybinio žemėtvarkos instituto žemės skyrius sudarė, o atitinkama komisija patvirtino Kalnujų (Palendrių) piliakalnio – respublikinės reikšmės archeologinio paminklo – teritoriją ir apsaugos zoną. 1992-07-15 ŽŪM Žemės tvarkymo departamento žemėtvarkos ir žemės naudojimo skyriaus viršininkas S.Deveikis vienasmeniškai, nederindamas su ribas nustačiusia komisija, įrašė savo pastabą, jog būtina sumažinti saugomo gamtinio landšafto zoną iki 5,0 ha  nuo 78,0 ha. Šiandien toks pareigūno „išdykavimas“ būtų tikrai gardus kąsnelis LNK laidai „Paskutinė instancija“. Remdamasi S.Deveikio pastaba, Raseinių rajono valdyba 1992-09-22 potvarkiu Nr.614 p. patvirtino sumažintąją iki 5,0 ha dydžio saugomo gamtinio landšafto zoną, kurioje 1992m. rudenį vyko „Raseiniai-Agra“ gamybinės bazės statyba. 1992-11-11 raštu Nr. 01-18-799 KPI generalinis direktorius N. Puteikis prašė Raseinių prokuratūrą užprotestuoti pastarąjį valdybos potvarkį. 1992-11-20 LR KPI Tauragės apygarda kreipėsi į Raseinių rajono vyr. prokurorą S.Lemežį dėl gamybinės bazės statybos sustabdymo, tačiau nei Raseinių rajono valdyba, nei prokuratūra jokių veiksmų nedarė.

Kanujų (Palendrių) piliakalnis bei gretimi kultūros paveldo objektai, esantys iš toli apžvelgiamame kraštovaizdyje, turėjo būti veiksmingai saugomi, kaip vientisas istorijos bei gamtos kompleksas. Tačiau stambus industrinis gamybinės bazės pastatas, įsibrovęs į šią teritoriją, sumenkino kraštovaizdžio kultūrinę bei gamtinę vertę. Įvykis prikaustė šalies visuomenės dėmesį, todėl 1992-11-24 buvo sudaryta ekspertų komisija, kurią sudarė A.Meškauskienė – LR paminklotvarkos ekspertė, Paminklų restauravimo projektavimo instituto skyriaus viršininkė; J.Bučas – LR paminklo tvarkos ekspertas, Architektūros ir statybos instituto vyr. mokslinis bendradarbis; V.Daugudis – LR paminklotvarkos ekspertas, Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis, archeologas; R.Krupickas – Vilniaus Pedagoginio universiteto Geografijos katedros docentas, geografas; K.Labanauskas – Paminklotvarkos departamento prie LR Vyriausybės vyr. specialistas, kraštovaizdininkas; M.Purvinas – Architektūros ir statybos instituto vyr. mokslinis bendradarbis. Tuomet komisija siūlė, siekiant išsaugoti kraštovaizdžio vientisumą bei užtikrinti kultūros paveldo objektų tinkamą apsaugą, nedelsiant nustatyti ir patvirtinti paminklo teritoriją ir saugomo gamtinio landšafto (kartu ir reguliuojamo užstatymo) zoną, grįžtant prie 1991m. gruodžio mėn. komisijos nustatytų ribų, jas netgi praplečiant rytų pusėn (iki kelio Raseiniai – Jurbarkas) ir pietų pusėn. Atsižvelgiant į žemės ūkio įmonės „Raseiniai – Agra“ tuometinę svarbą Lietuvai bei realią ekonominę situaciją, teko sutikti su faktiškai jau pastatyto stambaus pastato egzistavimu, tačiau nurodomas švelnintis to statinio neigiamas poveikis aplinkai.

Siekiant atkurti ir išsaugoti kraštovaizdžio komplekso pažeistą vientisumą, buvo reikalaujama skubiai parengti visos saugotinos teritorijos sutvarkymo ir eksponavimo projektą. Projektas turėjo būti paruoštas ir realizuotas įmonės „Raseiniai – Agra“ sąskaita. Bendroji įmonė „Raseiniai – Agra“ privalėjo pateikti darbo atlikimo oficialias garantijas iki gamybinės bazės eksploatavimo pradžios (tai buvo padaryta 1992-11-26), o Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija privalėjo užtikrinti reikiamą kontrolę.

Ekspertizės išvadoje sakoma, kad išnagrinėtas atvejis rodo, jog atitinkamos institucijos turi padaryti veiksmingas išvadas. Buvo siūloma teisiškai įvertinti p. A.Deveikio poelgį, nepagrįsto rajono valdybos potvarkio Nr. 614 p. priėmimą, didelės statybos pradžią be reikiamos dokumentacijos bei suderinimo, Lietuvos pusę atstovaujančių bendrosios įmonės atstovų neatsakingus veiksmus. Siekiant išvengti panašių pažeidimų, buvo siūloma paspartinti kultūros paveldo objektų apsaugos zonų įteisinimą Raseinių rajone ir visoje Lietuvoje.

Apie archyvus

Viktoras VITKUS

Žmones nuo seno traukė įvairūs archyvai. Jie reikalingi studentams, kraštotyrininkams, mokslininkams, muziejininkams, mokytojams istorikams. Kai kurie gyventojai, išgirdę žodį „archyvas“ jaučiasi nejaukiai… Kokie gi archyvai buvo mūsų rajone?

1992-01-09 Raseinių valdybos rašte Nr.11 pažymima, kad 1991m.nutraukus veiklą Raseinių raj. LKP (SSKP ) struktūrai, kariniam komisariatui bei Jaunimo forumui, inventorizuojant jų turtą, jokių dokumentų bylų nerasta. Ar galėjo būti kitaip?

TSRS valstybės saugumo komiteto Raseinių padalinyje visi rasti dokumentai buvo sudėti į tris drobinius maišus ir užantspauduoti; policijos komisariato pareigūnai juos išvežė į Vilnių, kur perdavė Nusikaltimų tyrimų departamento prie Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros žinion.Galbūt daugiau informacijos galėtų pateikti archyvų poėmiuose dalyvavę specialiųjų komisijų nariai? Pavyzdžiui, kaip išgaravo partinės nomenklatūros archyvai?

1991 – 09 – 18 Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus sprendimą nutraukti Civilinės gynybos štabo veiklą, visi dokumentai, kurie buvo pas Civilinės gynybos štabo viršininką K.Jarusevičių, perduoti saugoti rajono valdybos žinion.

Visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei ūkiams buvo išsiuntinėtas rajono valdytojo potvarkis, kuriame nurodyta, kad naikinamų įstaigų ir organizacijų, kurių veikla nutraukiama ir nėra tiesioginių funkcijų perėmėjų, kadrų ilgo ir laikino saugojimo dokumentų bylos privalo būti perduotos rajono valdybai laikinajam saugojimui.

1992m. Raseinių m. civilinės metrikacijos archyve buvo 67 vnt. bažnytinių registracijos knygų, pildytų iki 1945m.

Lietuvos archyvų generalinės direkcijos prie LR Vyriausybės Raseinių valstybinio archyvo (Bažnyčios g. 4) direktorė L.Ramanauskienė 1991-11-07 informavo, kad jos žinioje yra 575 fondai. Juos sudarė 119196 saugojimo vienetai. Sąlygos dokumentų saugojimui neidealios, kadangi archyvo pastatas ir patalpos nebuvo tam pritaikytos. Saugyklos buvo dviejuose pastatuose: savivaldybės rūmuose ir buvusiame vienuolyne. Raseinių valstybiniame archyve asmens fondų nebuvo, todėl pavieniams asmenims bylos neišduodamos. Atskirų dokumentų nuorašai pateikiami tik pagal prašymus ir apmokėjus archyvo paslaugas. Ši procedūra  fiksuojama registracijos žurnale. Įstaigoms ir organizacijoms leidžiama naudotis dokumentais pateikus prašymą, kuriame nurodoma, kokiu tikslu naudojamasi dokumentais. Po sugrąžinimo bylos būdavo peržiūrimos, patikrinama, ar juose neišplėšti lapai ir panašiai; tokių atvejų nepasitaikė. Nebuvo užfiksuota ir pačių bylų dingimo atvejų. Kiekvienais metais fondai pildomi. Įstaiga, pristatanti dokumentus, turėjo padaryti bylų apyrašus, kuriuos tvirtindavo ekspertų komisija, ir tik tuomet  būdavo rašomas bylų perdavimo priėmimo aktas. Pertvarkant fondus galėjo būti atvejų, kada byloje esantys dokumentai neatitiko bylos pavadinimo. Tuomet byla, surašant aktą, galėjo būti naikinama, aktas privalėjo būti įsegamas į fondo bylą.

Balandžio 18 – Tarptautinė paminklų apsaugos diena

Viktoras Vitkus

Šia proga norėtųsi apžvelgti reikšmingesnius darbus, atliktus restauratorių, o taip pat konstruktyvo, polichromijos bei kitų prefesionalų tyrimo darbus architektūros srityje mūsų rajone. Dažnai vietinė žiniasklaida panioja paminklotvarkos darbus su restauravimo darbais, kurie pirmiausiai taikytini buvusio statinio funkcionalumo atstatymui. Juos  atlieka atestuoti restauratoriai.

Galbūt  atskaitą reikėtų pradėti nuo 1954 metų, kuomet architektas  Edmundas Misiulis ėmėsi restauruoti Raseinių bažnyčią ir vienuolyną. Šie darbai vėliau susilaukė nemažai pelnytos kritikos. Bažnyčios eksterjeras tinkuotas baltai – rusvai, neatidengiant sieninės tapybos. Restauruojant sugadintas ir centrinis altorius, pašalinus iš jo XVIIIa. antrosios pusės keturias medines dominikonų šventųjų statulas: šv. Dominyką, šv. Tomą Akvinietį, šv. Jacintą (Jackų) ir šv. Vincentą. Jos buvo perkeltos į Alėjų bažnyčią. Atgal perkelti į vietą taip ir buvo užmiršta…

1987m. buv. Kanopėnų dvare restauruotas svirnas (klėtis). 1992 – 1994 metais restauravimo darbai pasiekė ir Biliūnų dvaro statinius.  Darbų užsakovas buvo VĮ „Paminklai“, genrangovas AB „Trapėnai“, autorinę priežiūrą atliko A.Nainys, darbų vykdytojas – J.Lukoševičius. 1994m. buvo numatoma atlikti restauravimo darbų už 50 000 Lt. 1994m. rugpjūčio 24 dieną buvo nuimtas svirno stogas, pakeistos 2-3 stogo konstrukcijos (sijos, gegnės), apskardinta 1/3 stogo. Informaciniame leidinyje „Kultūros vertybių apsaugos aktualijos“ (1995m. gruodis. Nr.6 ) rašoma, kad 1995 metais  Biliūnų dvaro restauracijai įsisavinta 71 000 Lt.

Tam, kad būtų tinkamai kontroliuojamos iškilusios paminklų architektūros, urbanistikos, technikos problemos, 1992 metų pabaigoje buvo sudaryta kompetentinga komisija. Joje dalyvavo Nijolė Rauckienė – Vilniaus zoninės valstybinės įmonės Paminklų restauravimo projektavimo instituto (PRPI) cheminių tyrimų skyriaus viršininkė, mokslų kandidatė (metalas); Janina Drobelienė – PRPI chemikė (mediena); Nijolė Vilkončienė (ta pati kvalifikacija) ir Regina Vaitkienė – PRPI biologė (mediena).

1993-07-02 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 390 „Dėl lėšų skyrimo“, iš valstybės biudžeto Raseinių rajono valdybai pervesta 3900 tūkstančių talonų Maironio tėviškės sodybos tvarkymo ir statybos darbams finansuoti. 1995m. Rajono biudžeto paskirstymo metu buvo svarstyta galimybė Maironio tėviškės namo restauravimui skirti 100 000 Lt.

1993 metais PRPI specialistė B.Bekšienė paruošė Skaraitiškės dvaro paminklosaugines sąlygas. K.Skamarakui įsigijus dvarą, prasidėjo priešprojektinės dokumentacijos ruošimas. Vien tik 1995 metais UAB „Kauno inžineriniai tyrimai“ specialistas A.Kadiška parengė dvaro topografinę nuotrauką; architektė D.Pikšrienė paruošė restauracijos – pritaikymo projekto eskizinę dalį;

KPRPI specialistas V.Čičinskas atliko ūkinių pastatų architektūrinius matavimus (priešprojektiniai darbai); J.Žaliūnas atliko inžinerinius – geologinius tyrinėjimus; D.Pikšrienė pateikė dvaro rūmų polichrominius tyrimus. Ta pati autorė su kolegėmis atliko dendrologinius tyrimus ir parko eskizinį suplanavimą. Lygiagrečiai vyko dvaro rūmų restauravimo darbai. Nenutrūko darbai ir kitais, 1996 metais. KPC specialistė I.Kačinskaitė parengė objekto pagrindinį dosje. Lėšų stoka privertė visus darbus nutraukti. 2004-11-30 Skaraitiškės dvaro savininkas K.Skamarakas informavo KVAD, jog dvaro pastatų avarinės būklės likvidavimo darbai atlikti už 150 000 Lt, tačiau lėšų poreikis siekė 2 013 961 Lt. Projektus ruošė architektė D.Pikšrienė.

Paminklų apsaugos dienos proga reikia prisiminti restauratorių Vytautą Romualdą Kaminską, gimusi 1929-11-11 Anžilių kaime. Savo restauratoriaus – konservatoriaus karjerą pradėjo dirbdamas Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių Kauno skyriuje. Vėliau tapo Vilniaus projektavimo sektoriaus vadovu. Dirbo dirbtuvių vyriausiuoju architektu, vėliau direktoriumi. 1969m. reoganizavus dirbtuves į Paminklų restauravimo valdybą, paskiriamas viršininku. Nuo 1975m. vadovavo respublikiniam kultūros paminklų restauravimo trestui. Publikuoja daug straipsnių. 1978m. apdovanotas Valstybine premija.

Velykos

Viktoras VITKUS

Religijotyrininkas Romualdas Petraitis teigia, jog Nikėjos Susirinkimas nustatęs, kad Velykos turi būti švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio, tarp kovo 21d. ir balandžio 25d., ir būtinai atskirai nuo judėjų.

Pabandykime nors trumpai žvilgtelti į Velykų istoriją.

Velykų pavadinimas įvairiomis kalbomis yra gana skirtingas: mūsų kalboje Velykos yra skolinys iš slavų kalbos: великий день – didžioji diena, lenkų kalba vadinama dar ir wielkanoc – didžioji naktis. Germanų kalbomis Velykos vadinamos easter ir oster. Šis pavadinimas kilęs iš pagoniškos germanų deivės Eostre vardo. Šiai deivei senovėje buvo skiriamas pavasario mėnuo, atitinkąs mūsų balandžio mėnesį, kuris buvo vadinamas jos vardu. Lotynų, graikų ir kai kuriomis slavų kalbomis Velykos vadinamos pascha. Šitas pavadinimas kildinamas iš Palestinos, iš hebrajų ir aramėjų kalbų, kur pavasario šventės buvo vadinamos pesach arba pascha.

Senovės Mažojoje Azijoje, Egipte, Graikijoje ir kitose šalyse ilgą laiką prieš krikščionybę buvo paplitusios įvairios šventės ir apeigos, susijusios su saulėgrįža. Tuomet buvo garbinami frigų dievas Atis, finikiečių Adonis, egiptiečių Oziris, graikų  Dionisijus, babiloniečių  Tamuzas ir kiti. Dievams – gamtos globėjams buvo nešamos aukos: ėriukai, veršiukai, ožiukai. Tokios šventės buvo paplitusios visoje Romos imperijoje.

Sekmadienis, kaip Kristaus prisikėlimo diena, buvo pasirinktas neatsitiktinai: senovės Romoje sekmadienis, pirmoji savaitės diena, vadinosi saulės diena (dies solis), kuri vėliau tapo Viešpaties diena (dies dominica). Katakombų piešiniuose Kristus (gerasis ganytojas) buvo vaizduojamas su avinėliu ant pečių. Vėliau ir pats Kristus buvo vadinamas Avinėliu ir vaizduojamas avinėlio su kryžiumi ant galvos pavidalu. Tai patvirtina ir liturginis maldynas (1992m. psl. 160 ): „(…) Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga kiekvienu metu Tave, Viešpatie, garbinti, o ypač šiuo didingu laiku teikti Tau šlovę, nes mūsų Velykų Avinėlis – Kristus – jau yra paaukotas. Šviesos vaikus jis pašventino amžinajam gyvenimui, tikintiems atkėlė vartus į dangaus karalystę…“ Velykos tapo svarbiausia krikščionių švente, skirta Jėzaus Kristaus prisikėlimui iš mirusiųjų atminti. Tiesa, būta nesutarimų dėl datos – vieni šventė šeštadieniais (kaip judėjai), kiti – sekmadieniais. Stačiatikių bažnyčios, tebenaudojančios Julijaus kalendorių, švenčia Velykas 15 dienų vėliau. Profesoriaus J. Baldžiaus teigimu, Kristaus prisikėlimo data turėtų būti pastovi, o ne kilnojama kaip dabar.

Vėliau Velykų apeigos išsiplėtė, į jas įėjo vis daugiau elementų iš mirštančio ir prisikeliančio dievo kulto, kurį, istorikų manymu, krikščionybė perėmė iš senovės Rytų religijų. Duonos virtimas į kūną ir vyno – į kraują buvo praktikuojami frigų dievo Ačio, dievo Adonio ir saulės dievo Mitros apeigose. Sekmadienis buvo nenugalimojo saulės dievo Mitros pergalės diena.

Po Jeruzalės šventyklos sugriovimo Velykos prarado aukojimo apeigos pobūdį, virto namų švente, svarbiausia jos apeiga tapo Velykų vakarienė. Velykų apeigose išliko ir pagoniškų pavasario švenčių reliktų, kaip kiaušinių dažymas bei daužymas.

Dvarų tuštėjimo metas

Viktoras VITKUS

Kada buvo pradėtas Lietuvoje dvarų turto grobstymas, nustatyti gana sunku. Tačiau į tai žiūrėta nuolaidžiai. Dvaruose apsigyvendavo asocialios šeimos, kurios kurui naudojo įvairias medines interjero detales, laiptus. Tai buvo kryptingas dvarų naikinimas. Vėliau grobstymas įgavo kitą pobūdį – buvo nusitaikyta į unikalų parketą, tekintus medinius laiptų turėklus, lietines metalo detales ir pan. Kuris dvaras Raseinių krašte buvo pimasis grobstymo objektas, šiandien pasakyti negalima. Gal tai pokario metu atsitiko Šiluvos sen. Burbiškio dvare, kuomet, anot senbuvių, buvo pagrobti lietinio metalo graižtiniai laiptai. Tačiau nuo 1993 metų vagystės pasidarė itin įžūlios. Tų metų gruodžio 24 dieną Šiluvos apyl. deputatų tarybos pirmininkas V.Gaidelis pastebi, kad įvykdytas plėšimas Skaraitiškės dvare. Nedelsiant KPI darbinė grupė nustato, kad rūmų dviejuose kambariuose išplėštas ąžuolinis parketas, kitame kambaryje – grindys. Nustatyta 3440 Lt vertės padaryta žala. Apie vagystės faktą pranešta Raseinių policijos komisariatui. Pareigūnas G.Zemblys 1994-01-11 raštu Nr. 126 atsakė: „(…) Norint ištirti įvykdytas vagystes iš minėto dvaro ir dėl objektyvaus minėtų faktų ištyrimo, prašome prisiųsti mūsų adresu inventorizacijos bylos nuorašus, kuriuose atsispindėtų pilni duomenys statybos metų, darytų kap. remontų skaičius ir vykdymo metai, o taip pat, kokia dabartinė likutinė dvaro vertė, o taip pat kitus dokumentus, turinčius reikšmę objektyviam Jūsų pareiškimo ištyrimui.“ Pareigūnui dar reikėjo pasiūlyti patiems ištirti vagystę ir netrukdyti jų ramybės. Jis ne tik nesuprato, kad ginami ne privatūs interesai, bet ir tai, kad objektų inventorizaciją atlieka kitos įstaigos. O tai jau tyrėjų darbas.

1993 metų buvusio Skaraitiškės dvaro paminklosauginėse sąlygose sakoma: „(…) Rūmai pakitę mažai, vos kelios lentinės pertvaros, dalinusios sales į mažesnius kambarius, perstatytos krosnys“. 1992m. kovo mėnesio techniniame akte (poz. 3b) teigiama: „(…) grindys medinės, keliuose kambariuose išlikęs parketas“. Vdovaujantis Raseinių rajono valdytojo 1993-02-09 potvarkiu Nr. 95. „Dėl buvusių dvarų sodybų perdavimo apylinkėm“, Šiluvos apylinkė perėmė ir buvusio Skaraitiškės dvaro pastatus. Tai dienai pastato statybinė vertė (po nusidėvėjimo) siekė 197 857 Lt, rinkos kaina – 39 571 Lt. Šie ir kiti faktai KPI pretenzijoje (1994-02-11 Nr. 26a) buvo pateikti Raseinių r. Šiluvos apylinkės viršaitei ir Raseinių r. policijos komisariatui. Policijos komisariatas ir toliau nereagavo į KPI raštus ir pateiktus argumentus bei faktus. Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos laikinojo įstatymo Nr. I – 436, priimto 1990-07-30 antrajame straipsnyje sakoma: „Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos sprendimai, priimti pagal jos kompetenciją, yra privalomi visoms ministerijoms, vietos savivaldybėms, susivienijimams, įmonėms, įstaigoms, kariniams daliniams, organizacijoms, nepriklausomai nuo jų pavaldumo, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims“. 1994-05-19 Raseinių r. KPI apie vagystę informavo Raseinių r. vyr. prokurorą. Tačiau tyrimui tai nepadėjo. Jis eilinį kartą sėkmingai numarintas. Kitos vagystės bei niokojimas buvo fiksuoti Žibulių dvare 1994-04-14. Pasigesta 95 nuošimčiai langų stiklų, 90 nuošimčių langų rėmų, išplėštos grindys.

Atminties ženklai

Viktoras VITKUS

Pasitinkant Lietuvos Nepriklausomybės dieną, švenčiant jos 20 – metį, atsigręžiame į praeitį, į tuos laiko ir istorijos ženklus, kuriuos nejučiomis pamirštame. Tai istorijos žymenys, kurie nepatenka į jau žinomus ir nuolat skelbiamus standartus. Jų yra, ir, regis, ne taip jau mažai. Šiandien dirstelėsime bent į tris kraštiečiams atmintinus įvykius.

1939m. Lietuvos prezidento A.Smetonos iškilmingai atidarytas taip vadinamas Žemaičių plentas – kelias, per Raseinių miestą jungęs Kauną ir Klaipėdą. Dubysos dešiniajame šlaite, prie Ariogalos, netoli šaltinėlio, 1937 metais buvo išlieti betoniniai Gedimino stulpai. Statinys  skirtas būtent naujajam plentui pažymėti. Objektą pradėjo statyti 6 darbininkai, kuriems vadovavo Jonas Orlovas (?). Sakoma, kad jis ir parinko šią vietą. Kiti šaltiniai teigia, kad darbams buvo skirtos didelės lėšos, masyviais įrankiais skaldomi akmenys, kastuvais kasamas gruntas, vežimais gabenamos medžiagos, naudojami arklių traukiami volai ir pan. Statymo metu šlaitas turėjo gerą apžvalgą, į jį „rėmėsi“ naujasis kelias. K.Matulevičiaus duomenimis, per tris dienas įkasti pamatai – žemėn įleisti apie 70 cm, o iškelti 30 cm. Žemiau Gedimino stulpų buvo išbetonuoti metai – „1937“. Kai  liejinys sukietėjo, jį nudažė baltai, kad matytųsi iš tolo.

Apie 1950 metus Gedimino stulpus įsakyta užkasti, tačiau jie vis būdavo atkasami. Mėginta statinį sunaikinti laužtuvais, aplink užsodinti menkaverčius medžius ir krūmus.

Ariogalos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, vadovaujama Antano Vizbaro, iškėlė atstatymo ir atidengimo idėją. 1989m. rajono miškininkai iškirto menkaverčius krūmus ir medžius, melioratoriai išliejo naujus stulpus. 1992m. objektas įtrauktas į laikinąjį istorijos paminklų sąrašą.

Antrasis paminklas – tai paminklas Ilgižiuose, skirtas Dariui ir Girėnui, bent taip jis ilgą laiką buvo eksponuojamas. Manoma, kad paminklo pirminė paskirtis – pagerbti žuvusius 1915m. Tačiau objekto išsaugojimo sumetimais iki 1991m. įrašas buvo tik ant priekinio fasado: TĖVYNĖS/ GARBEI/ KAPITONAS DARIUS/ IR LAKŪNAS/ GIRĖNAS/ PERSKRIDĘ/ ATLANTO/ VANDENYNĄ / ŽUVO 1933M. Dešiniajame paminklo fasade įrašas – NEPRIKLAUSOMA/ LIETUVA BŪK/ AMŽIAIS. Kairiojo fasado įrašas panaikintas. Spėjama, kad čia buvo trys eilutės. Galiniame fasade įrašas – ČIA PALAIDOTI/ DIDŽIAJAME 1915M./ KARE ŽUVĘ KARIAI.

Paminklas (obeliskas) yra prie pat kelių Betygala – Ilgižiai ir Žibuliai – Ilgižiai sankirtos. Artimiausias pastatas (buvusi kolūkio kontora) yra nuošaliau. Paminklui būdingas 1920 – jų metų moderno stilius. Trečia pakopa (viršutinė dalis) apjuosta stilizuotu vainiku (bareljefu). Priekinio ir galinio fasado ketvirtajame tarpsnyje buvolotyniško stiliaus kryžius (žymuo, naudojamas mirusiems pagerbti). Apatinė pakopa – pjedestalas – stipriai aptrupėjusi. Paminklas aptvertas medine tvorele.

Kyla klausimas, kodėl buvusi kolchozo kontora tiek nutolusi nuo paminklo? Gal aplink jį buvo laidojimo vietos? Žinoma, į tai gali atsakyti archyviniai dokumentai. Keletą jų kopijų pavyko gauti iš kraštotyrininko J.Brigio ir Kultūros paveldo inspekcijos archyvo.

1921 – 07 – 20 Raseinių apskrities viršininko rašte Nr.3824 VRM Tikybų departamentui minima, kad Ilgižių kaime Vlado Barauskio lauke (240 kv. sieksnių) yra palaidota 140 vokiečių karių. Kapai neprižiūrimi, neaptverti. Kitame dokumente pažymima, kad Ilgižių pirmajame kaime yra 59 atskiri kapai, kuriuose atgulė 120 karių. 1928-10-09 Raseinių nuovados policijos viršininkas informavo Raseinių apskrities viršininką: „(…) kai kuriose vietose lavonų skaičių nustatyti, kiek yra palaidota kiekvienose kapinėse, nėra galimybės, nes iš vietinių gyventojų laike palaidojimo nedalyvavo ir nežina“ (kalba netaisyta). Sąraše nurodyta, kad Barauskio darže yra 59 atskiri kapai, kuriuose palaidota 120 rusų kareivių. Atskiros dokumentų detalės prieštaringos, tačiau aišku, kad palaidojimų šioje gyvenvietėje būta. Gal Raseinių krašte dirbantiems archeologams būtų pravartu padaryti keletą žvalgomųjų šurfų ir aplink šį paminklą?

Manau, kad mažai informacijos ir apie Nemakščių seniūnijos Švendūnų (Švendūna) kaimą ištikusią tragediją. Panašūs įvykiai užfiksuoti Girkalnio ir Betygalos seniūnijos kaimuose.

A.Rakūno knygoje „Lietuvos liaudies kova prieš hitlerinę okupaciją“, V. 1970m., 19 psl. rašoma: „(…) Pirmosiomis karo dienomis į Švendūnų kaimą atvykęs hitlerininkų būrys sušaudė 11 kaimo vyrų ir sudegino Bredelių, Kybartų, Masiulių ir kitų valstiečių pirkias.“ 1995m. pavasario pabaigoje

Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras susidomėjo šiuo faktu ir prašė Tauragės bei Kauno paminklosaugininkų patikslinti, ar tada vokiečiai tikrai sudegino visą kaimą. Buvo pažadėta surinkti

daugiau šį faktą patvirtinančių duomenų bei į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašyti paminklą hitlerinio teroro aukoms paminėti. Apie šią tragediją rašė laikraščiai „Naujas rytas“ ir „Respublika“.  Tačiau iki šiol Švendūnuose yra tik kuklus paminklas, apie kurį dažnas raseiniškis nežino. Esu tikras, kad tokių vietų mūsų krašte yra daugiau, jų nepastebi tyrinėtojai (gal kartais ir nesivargina), tačiau tai neatsiejama istorijos dalis.

Kodėl užmiršti savanoriai?

Liudvikas BAKAS

Taip tuojau po švenčių manęs paklausė senas raseiniškis Juozas Bielskis. Pasak jo, Raseinių valdžia Nepriklausomybės renginių metu neuždegė nei vienos žvakutės prie savanorių kapų Raseinių

kapinėse. Klausimas teisingas, bet adresuotas jis turėjo būti Raseinių kultūros ir istorijos renginių strategams. Liūdnai ir priekaištingai nuskambėjo seno miestelėno žodžiai, kad šie kapeliai buvo prižiūrimi, kol buvo gyva šviesios atminties senutė Kasiliauskaitė. Nors ir negaudavo jokio pastovaus atlygio, gyveno ne Raseiniuose, ji visuomet rasdavo laiko kapelių priežiūrai.

Atgimimo pradžioje apie savanorius, tarp jų – ir Raseinių krašto, prabilta P.Rusecko knygoje „Savanorių žygiai“. Apie juos rašė „Naujo ryto“ korespondentas Vytautas Kvedys 1991-07-25 straipsnyje „Žuvę už Nepriklausomybę“. 1992-01-28 Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras Raseinių savanorių kapavietę įrašė į Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą. 1998-12-30 objektas įtrauktas į paminklų registrą, suteikiant jam numerį L947P (žr. „Valstybės žinios“, Nr. 110, 1992m.). Atrodo, nėra pagrindo kvestionuoti šio objekto reikšmę. Antrindamas minėtam garbiam miestelėnui, norėčiau įvardinti dar kelis objektus, glaudžiai susijusius su Nepriklausomybės įtvirtinimo įvykiais.

Kapinių istorinėje dalyje, netoli centrinio tako, yra juodo granito paminklas pulkininkui leitenantui, Raseinių apskrities ir miesto karo komendantui Jonui Statkevičiui (1890 – 1928). Jis ėjo pareigas saugant Nepriklausomybę ir, vos sulaukęs jos dešimtmečio, mirė. Jis kartu su burmistru A.Juodka ir kunigu Pacevičiumi rūpinosi savanorių kapais.              .

Taip pat netoli centrinio tako yra neoklasikinio stiliaus, kelių tarpsnių granitinis paminklas su įrašu: ,,Broliams, prisikėlimo laukiantiems…“ Ar ne į mus kreiptasi, p. A.Tiškau? Tuo tarpu neuždegtos ne tik žvakutės, bet net sniegas nenuvalytas prie šių paminklų. Negi taip jau įsimintinas ciniškas Vilniaus mero raginimas patiems miestelėnams valytis sniegą, „ jeigu jiems taip reika“. Beveidžiai valdininkai ateina ir išeina, o istorija lieka, nors ir kaip benorėtų kai kurie ją pamiršti arba „pritempti“ kaip kokią antklodę prie savęs.

Ir dar vienas kapas, esantis prie buvusios kapinių koplyčios, kuris tądien, beje, kaip ir visuomet, buvo užmirštas – tai Raseinių valsčiaus komiteto nario Petro Dukausko amžino poilsio vieta.

1919-03-14 jis, gindamas raseiniškių teisės, buvo nužudytas vokiečių kareivio. Šis įvykis turėjo didelį rezonansą tuometinėje Lietuvoje.

Šias vietas, kaip ir kitus paminklinius objektus, privalu pažymėti atnaujintoje kapinių schemoje, nepaisant to, ar komunalininkai jas žino.

Kaltiname jaunimą politiniu pasyvumu, kaltiname tautiečius dėl nuslūgusio patriotizmo. Gal tikrai

nėra tam laiko? Partijėlės iki sąmonės netekimo galvoja, kaip surengti dar vieną politinį performansą – pamaitinti mases sriuba (ačiū Dievui, galbūt tai jau fantazijos ribos), kaip tinkamai pateikti informaciją visuomenei apie eilinį savo partiečių vakarėlį, o vasarą – sąskrydžių detaliąją ataskaitą, ir panašiai. Atrodo, po vienos nakties tautinė savimonė ir istorija liko vienoje kryžkelės pusėje, o vedliai nužingsniavo kita kryptimi.

Pirmoji privatizacijos banga

Liudvikas BAKAS

Pirmoji privatizavimo banga buvo nukreipta ir į buvusių dvarų žemes bei pastatus. Naujuosius pretendentus masino patrauklus kraštovaizdis:  parkų fragmentai, tvenkiniai, pavienių medžių grupės.

1991-02-28 Lietuvos Respublikos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje sakoma : „(…) valstybinio turto privatizavimą įgyvendina Centrinė privatizavimo komisija bei jai pavaldžios miestų ir rajonų privatizavimo komisijos“. 1991-04-12 LR Vyriausybės nutarimu Nr.130 patvirtinti Privatizavimo komisijos nuostatai. Šių nuostatų 9 straipsnyje buvo įvardintos komisijų funkcijos:

1. Sudaryti ir tvirtinti vietiniam ūkiui priskirtų objektų privatizavimo programas.

2. Tvirtinti įvykusio aukciono ar vietiniam ūkiui priskirtų objektų akcijų pasirašymo rezultatus.         .

LR Valstybinio turto pirminio privatizavimo 7 str. 4 pastraipoje yra nustatoma, kad: „(…) kraštovaizdžio, urbanistikos ir architektūros, archeologijos, istorijos ir dailės objektai, pastatyti (sukurti) iki 1940 metų, taip pat kiti objektai, kurie nustatyta tvarka priskirti prie valstybės saugomų, gali būti įtraukti į privatizavimo programas ir įkainojami tik suderinus su LR Kultūros paveldo inspekcija ir Aplinkos apsaugos departamentu“.

Raseinių rajone į šį įstatymą nebuvo atsižvelgiama, buvusių dvarų sodybų, istorijos ir kultūros paminklų pastatai buvo įtraukiami į privatizavimo programas ir privatizuoti, nesuderinus su minėtomis institucijomis.

Šiluvos seniūnijos Katauskių buvusio dvaro gyvenamasis namas 1992-03-10 Šiluvos apylinkės agrarinės tarnybos „dėka“ parduotas, nepaisant to, kad buvo nustatytos teisėtos Katauskių dvaro paveldėtojos -  kauniškės Ona Korzonienė ir jos dukra Regina Gražulevičienė. Dėl Šiluvos agrarinės tarnybos darbuotojų kaltės ir aplaidumo,  klaidinant savininkes, pastatą buvo mėginama parduoti kitiems darbuotojams. Teismo proceso metu (1992-08-04) šis pastatas buvo pakeistas kitu pastatu, esančiu ne dvaro teritorijoje.

Betygalos seniūnijos Burbiškės buvusio dvaro visi pastatai buvo parduoti 5 fizinių asmenų grupei. 1992-08-26 raštu Nr. 159 kreiptasi į rajono vyr. prokurorą dėl Burbiškės dvaro privatizavimo užprotestavimo. 1992-12-12  Raseinių apylinkės teismas panaikino pirkimo – pardavimo sandėrį.

Raseinių seniūnijos Paklanių buvusio dvaro gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas buvo parduoti Genovaitei Kasputienei. Tokia pat tvarka, kaip ir sprendžiant ieškinio pareiškimą dėl buvusio Burbiškės dvaro privatizavimo, buvo panaikinti ir buvusio Paklanių dvaro privatizavimo rezultatai. Tačiau reikia pastebėti, kad Raseinių rajono prokuratūros veiksmai, sprendžiant pastaruosius 2 atvejus, buvo vangūs, todėl 1992-12-25 „pagalbos“ buvo kreiptasi į LR Generalinę prokuratūrą. Tik tuomet  prisiminti valstybės interesai.

1992 metais balandžio mėnesį buvo privatizuoti Stungurių (Viduklės) buvusio dvaro teritorijoje esantys pastatai. Pastatus aukcione įsigijo ir pajus pasirašė 186 fizinių asmenų grupė. Stungurių buvęs dvaras į laikinąją paminklų apskaitą įrašytas 1989-07-26, į istorijos ir kultūros paminklų apskaitą įrašytas 1991-12-23. Apie objekto įrašymą į paminklų sąrašus Rajono valdyba informavo Lietuvos kultūros paveldo Mokslinį centrą raštu Nr. 248. Gavusi šį raštą, Rajono valdyba turėjo paruošti ir patvirtinti visą reikiamą paminklų apsaugos ir naudojimo dokumentaciją, supažindinti viršaičius ir naudotojus su paminklosauginiais reikalavimais. 1992-04-09 Rajono valdybos Paminklotvarkos tarnyba su Viduklės žemės ūkio įmonės vadovu surašė įsipareigojimą saugoti Stungurių buvusį dvarą. 1992-05-05 Rajono valdyba patvirtino visų buvusių dvarų ir palivarkų sodybų teritorijų planus, kuriuos įteikė dvarų naudotojams ir apylinkių viršaičiams.

1992-04-07 LR Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 256, kur 1.3 straipsnyje sakoma: „(…) norint išsaugoti buvusių dvarų sodybų vientisumą, jas perduodant paprastai vieno fizinio arba juridinio asmens nuosavybėn, kai kuriais atvejais jas galima skaidyti ir privatizuoti savarankiškomis dalimis LR KPI leidus“. LR KPI laikinojo įstatymo 7 str. 14 pastraipoje nustatoma, kad inspekcija derina „(…) žemės sklypų skyrimo, pastatų ir patalpų, pardavimo ar kitokio perleidimo jų teritorijoje įtakos, apsaugos reguliuojamo užstatymo, saugomo gamtinio kraštovaizdžio zonose juridinius dokumentus“. Visi išvardinti dokumentai negaliojo be LR KPI pritarimo. Į tai nebuvo atsižvelgiama, įstatymai ir toliau buvo „laipdinami į medį“.

Ten pat užfiksuotas dar vienas pažeidimas: viena iš buvusio dvaro daržinių buvo parduota Martinkų žemės ūkio bendrovės nariui nusigriauti, tai nedelsiant ir buvo padaryta. 1993-03-19 LR KPI generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 01-6-18 sudaryta komisija nustatyti padarytai žalai, kuri siekė 664224 talonus. Valdybai atsisakius geru noru atlyginti padarytą žalą, buvo kreiptasi į Valstybinį Arbitražą. 1993-10-26 Valstybinio Arbitražo įsakymu (byla Nr. 8/2126-93) savivaldybė privalėjo atlyginti valstybei padarytą 6644,24 Lt žalą.

„Žūklė“ drumstame privatizacijos vandenyje nesiliovė. Ročių buvusio dvaro svirnas (sandėlis) parduotas p. Gedgaudienei, nors šis pastatas į privatizavimo programą nebuvo įtrauktas. Aukciono protokolą patvirtino Privatizavimo komisija. Pagojo buvusio dvaro tvartas parduotas fizinių asmenų grupei. Taip pat fizinių asmenų grupei parduota Kasiulkų buvusio dvaro teritorijoje esanti veršidė. Pastarųjų trijų objektų medžiaga perduota prokuratūrai.

Teismo išlaidos dėl neteisėto buvusių dvarų privatizavimo buvo išieškomos iš Rajono valdybos. Pavyzdžiui, už Burbiškių buvusio dvaro privatizavimą – 26997 tal., už Kengių – 895 tal. Beveik milijoninė žala nesustabdė naujųjų biznio maklerių.

Nejučiom (o gal ir planuotai) buvo atsigręžta į miesteliuose esančius pastatus. Tačiau pagaliau, matyt, pradėjo „dirbti“ sveikas protas ir privatizuotojai 1993-10-21 kreipėsi į reikiamas institucijas. Raseinių rajono valdybai buvo priminta, kad Betygalos istorinė zona ir Šiluvos turgaus aikštė įtrauktos į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą, ir pastaroji privalėjo pasirūpinti jų paminklinę vertę nustatančių dokumentų sutvarkymu. KPI neprieštaravo esamų valdų žemės sklypų privatizavimui, jeigu Rajono valdyba pateiktų šių objektų teritorijų ikikarinius planus arba žemėlapius, pagal kuriuos būtų galima palyginti esamas ir buvusias žemės sklypų ribas. Tačiau sprendimai dėl žemės sklypų privatizavimo kiekvienu konkrečiu atveju privalėjo būti suderinti su rajono (apygardos) Kultūros paveldo inspekcija.

Išblėsusi šlovė

Liudvikas BAKAS

Vasario 23d. daugiau kaip prieš du dešimtmečius buvome verčiami švęst Tarybinės armijos ir laivyno dieną. Tai buvo lyg uola propogandinė norma. Daugelis vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrų gerai mena 2-3 metus, priverstinai išbrauktus iš gyvenimo, nors „tovariščiai“ atkaliai kliedėjo, kad ten, „CA“ gretose, yra vyriškumo kalvė. Jaunuoliai iš Baltijos šalių savo kailiu patyrė „šlovingosios“ armijos globą…

Sovietų Sąjungos pasirašytos Ženevos konvencijos 51 straipsnis neleido okupuotos teritorijos piliečius versti tarnauti okupacinėje armijoje. Tačiau ir 1990 metais SSSR okupacinė karinė administracija šešiolikmečius vasario – kovo mėnesiais kvietė medicininiam patikrinimui, kad paskui galėtų įteikti prirašymo dokumentą, kuris žymėjo „laisvanorišką“ įsipareigojimą tarnauti okupacinėje armijoje. „Šlovingos“ armijos kumštis buvo dar labai grėsmingas ir daug mūsų jaunuolių atsidūrė priverstinėje tarnyboje. Netrukus, po trijų mėnesių, į LPS Raseinių rajono informacinį biuletenį „Dubysa“ pradėjo plaukti šių vaikinukų laiškai. Laiškuose – kas nenorėjo skaudinti tėvų, kas šiaip nemėgo skųstis, dažniausiai buvo rašoma, jog tarnyba sekasi gerai. Deja, tokie jų žodžiai toli gražu ne visada atitiko tikrovę.  Buvo pradėtas spausdinti straipsnių ciklas

„Iš anapus“, kuriame pateikiami tikrieji faktai.

Gintaras, tarnavęs Kaliningrade rašė: „(…) Dabar „diedovščina“, kaip reiškinys, pasikeitė. Susiduriame su kitu – „zemliačestvo“. Tauta prieš tautą. Ypatingai tai pasakytina apie Kaukazo ir Vidurinės Azijos atstovus. Keista būna, kai kurią nors dieną esu nemušamas. Muša ne todėl, kad naujokas, o todėl, kad lietuvis. Moralinis spaudimas ir iš karininkų pusės“.

„Gavau siuntinį (iš namų L.B.). Mane pasikvietė budintis karininkas į kabinetą, atidarė dėžę ir, peržiūrėjęs turinį, paėmė sau lanką dešros. Išėjau nusiminęs. Apie tai papasakojau savo draugui, kuris nutaikė momentą, kai karininkas išėjo, ir paėmė dešrą…“ (Kęstutis, tarnavo Leningrado srityje).

„Pas mus kai kada vyksta susitikimai su kandidatais į deputatus. Tiesiog humoro vakarai. Vienas kandidatas – pulkininkas – siūlo eiliniams mokėti algą 400-450 rb., o karininkams- apie 700 rb. Žodžiu, kad tie, kurie pasirašys kontraktą, būtų suinteresuoti gerai ruoštis karui. Pult… Siunčiu straipsnį kažkokio trizniaus lietuvio – keverzos, aiškaus stagnatoriaus, nežinančio savo krašto istorijos ( „I bol, i styd – Pribaltika“). Žurnalas „Sovetskij voin“, autorius – gvardijos vyresnysis leitenantas V.Toleikis, Vakarų kariuomenės grupuotė. Norėjau aš atgal parašyti, bet…                .

Tėvai atsiuntė banderolę su bintais ir tepalais, kuriuos tuoj pat pradėjau naudoti. Tiesa, kremas po skutimosi patiko seržantui.

Šiaip jau pas mus pilni laikraščiai prirašyti apie Landsbergį, Ozolą, ką mano apie dabartinę padėtį suomiai, anglai, ką šneka Jungtinėse Valstijose. Bet ta jų rašliava – vienos nesąmonės. Štai vienas lietuvis – komunistas vietiniam laikraščiui pateikė tokių „įdomių“ minčių ir teiginių, kad karininkai ir tie juokėsi. Straipsnis vadinosi „Kur veda laivą Landsbergis?“ Anot jo autoriaus, Lietuvoje tikrieji komunistai eina į kaimus (mat, ten jau nebepatenka centrinė spauda) ir aiškina žmonėms, kad Tarybų valdžia dar egzistuoja. Yra tokių „didvyrių“, kurie į kompartiją (ant TSKP platformos) įstojo kovo 12 dieną. Ir iš viso Lietuvoj komunistus gaudo! O Landbergis, ypač jo tėvas, – fašistai, sveikino vokiečius, dėkojo Hitleriui. Štai tokių nesąmonių pilni laikraščiai. Kiekviename lape kas nors panašaus parašyta.“ (Valdas, tarnavo Leningrado srityje).

„Neseniai vienas lietuviukas gavo siuntinį. Jame buvo dešra, lašiniai, obuoliai ir šokoladukai. Tai šokoladukus ir obuolius tuoj pat išgraibstė ,,laukiniai“ (tuo momentu jie buvo būtent tokie), maždaug trečdalį dešros ir pusę lašinių paėmė, t.y., pasisavino seržantai. Kad ir kaip keista, bet tarybiniai musulmonai kiaulieną, lašinius kerta kaip reta. O aš galutinai pripratau prie šernų maisto.  Šiandien mūsų rotos zampolitas man sakė: „(…) Aš tai išvežčiau visą techniką, visą armiją, palikčiau tik porą surūdijusių tankų ir žinokitės (matyt, iš Lietuvos L.B.)“. O paskui pridėjo: „(…) Reiks pasodinti tave su grandine ant kaklo Lenino kambaryje, kad nepabėgtum, o tai paskui nerasim tavęs Lietuvoje…“ (Rimas, tarnavo Azerbaidžane).

„Pas mus labai „demokratiškai“ vyko rinkimai. Štai stovi prie urnos kareivukas lyg koks avinukas ir nežino, ką išbraukti, tai jam tuoj karininkas patalkina. Nors negali sakyti, buvo ir tokių, kurie balsavo už civilius, – sako, – greitai išeisim, tai mums reikia žiūrėti į priekį…

Vyksta politinformacijos, kuriose nuolat iškyla klausimas apie atsiskyrimą. Man reikia kaip įmanoma daugiau faktų apie piniginius santykius su Maskva, kas, kam, kiek skolingas, apie mūsų gamyklų galimybes, apie žaliavas, apie jau turimus ryšius su užsienio firmomis, žodžiu, apie dabartinę Lietuvos padėtį ir ateities perspektyvas. Kai kada Lietuvos įvykių aidai pasiekia ir mus. Paskutiniu metu mes, lietuviai, neinam nei į „karaulus“, nei į „oceplenijas“. Nuolat mus palieka „rotoje“, atseit, dirbti. Ir tenka tokie darbai, kuriuos gali atlikti bet kas. Aiškina, lyg tik mes tai tegalime padaryti“.  (Gintaras, tarnavo Kaliningrade).

Skaitai laiškus ir didžiuojiesi vaikinais, kad jie nepalūžo. Jie tapo lyg ir savotiškais mūsų jaunos nepriklausomos respublikos pasiuntiniais Sovietų Sąjungos reakcijos lizde – armijoje. Nežinia, kokias išvadas darė rajono komisija kareivių teisėms ginti ir kokį darbą ji nuveikė.

1990-04-11 grupė rajono LDT, Ariogalos miesto LDT deputatų ir rajono Sąjūdžio  valdybos narių

teiravosi  rajono prokuroro padėjėjo V.Paknio, ką jis mano apie jaunuolių rekrutavimą į Tarybinę armiją. V.Paknys atsakė, jog jo žiniomis, nei rajono prokuratūra, nei VRS prie tokių neteisėtų aktų neprisidės, nors pasipriešinti prieš jėgą negalėtų. V.Paknys užtikrino, kad jis pats asmeniškai liks tiek pasitraukusių iš armijos, tiek rekrutuojamų į ją gynėju. Kai buvo kalbama apie rajono komisiją kareivių teisėms ginti, V.Paknys, kaip šios komisijos narys, pripažino jos veiklą esant nepakankama. Komisija faktiškai savo funkcijų nevykdė.

Neūkiškumo apraiškos

Liudvikas BAKAS

Išeidama iš Lietuvos sovietinė armija savo bazėse paliko gyvenamuosius namus, kareivines, sandėlius, specialiuosius įrenginius ir pan. Raseinių rajone – tai Paliepių atsarginis aerodromas ir Bedančių raketinė bazė, skirta Lyduvėnų geležinkelio tilto apsaugai. Apie pastarąją ir kalbėsime.

Vyriausybės nutarimu savivaldybės buvo įpareigotos išsaugoti šį palikimą, ateityje pritaikant ūkinėm reikmėm. 1993m. liepos 12d. Valstybės kontrolės departamento Tauragės apygardos skyrius (vadovas Kazimieras Juknius) rašte Nr. 25 konstatavo, kad nebuvo laiku imtasi priemonių Bedančių karinės bazės  turtui išsaugoti, dėl ko padaryti dideli materialiniai nuostoliai valstybei. Bazę griovė visi, kas tik norėjo. Raseinių rajono pirmo šaukimo 24 sesijos metu 8 deputatai pareiškė valdytojui nepasitikėjimą (buvo įvardinti ir kiti finansiniai, juridiniai ir ūkiniai pažeidimai). Deputatai ilgai diskutavo, kiek dėl to yra kaltas valdytojas, nes prokuratūra kelti jam baudžiamąją bylą atsisakė. Kai kurie deputatai atlaidžiai vertino valdytojo darbo trūkumus.

A.Siudikas teigė, kad už viską, kas rajone yra sugriauta, negalima suversti kaltės vienam valdytojui, tačiau nebuvo siūlymo įpareigoti policijos komisariatą išaiškinti turto grobstytojus. Deputatas L.Virkutis siūlė valdytojui pareikšti papeikimą, Tarybos pirmininkas S. Liatukas – griežtą papeikimą ir neieškoti naujo valdytojo, nes rudenį jau bus nauji rinkimai ir viskas išsispręs. Balsų dauguma buvo atmestas nepasitikėjimo balsavimas. Valdytojui E.Kančaičiui pareikštas papeikimas. Sesijos darbą straipsnyje „Dauguma valdytoju pasitikėjo“ (1994-02-09 Nr. 12 (6940)) aprašė laikraščio „Naujas rytas“ žurnalistas A.Dagys.       .

Vėliau Bedančių karinė bazė buvo perduota Raseinių urėdijai, kuri tinkamai tvarkyti ją gal ir neturėjo lėšų. Rajono ekologas V.Oržekauskas teigė, kad nebuvo paisyta savivaldybės sudarytos komisijos išvadų bei vertinimų. Tačiau tai tapo ne vien savivaldybės problema. Objektas „mirtinai įsisiurbęs“ į Dubysos regioninio parko kraštovaizdį. Jeigu likusi įranga laiku būtų įvertinta ir parduota, lėšas buvo galima panaudoti aplinkos tvarkymui. Ko buvo vertas raketų saugojimo angaras, turėjęs ne vieną šimtą tonų metalo! Komisija siūlė gyvenamųjų namų patalpas (vienas namas buvo dviejų aukštų) skirti senelių namų steigimui. Tačiau buvusio mero J.Žukausko sudarytos komisijos išvados liko neįgyvendintos.

1993 metais laikraščio „Lūšies žvilgsnis“ darbuotojai domėjosi („Palikimas, kuriam galo nesimato“ 1999-03-03 Nr.22 (86)), kokios būklės po 6 metų yra Bedančių raketinė bazė. Teritorijoje juos dar pasitiko sandėlių, garažų, komunikacinio mazgo „skeletai“. Buvo išvežta viskas, ką galima išvežti nenaudojant kranų ir sunkiasvorės technikos.

Valstybės nutarimų nevykdymas lyg blogio pranašas, skrieja toliau, pasiekdamas ir mūsų dienas…