Category Archive: Kultūra

Atgimimas ir Nemakščių bažnyčia

Liudvikas BAKAS

Nemakščių miestelio gyventojai ir klebonas Kazimieras Rimkus 1989 metais nutarė, kad Atgimimą geriausiai būtų ženklinti naujosios bažnyčios statyba. Tuomet niekas nenutuokė, kokius kelius valdžios koridoriuose reikės nueiti, kiek patirti nuoskaudų.

Tai antras pasakojimas iš ciklo apie mūsų krašto liūdnas istorijas…

Nemakštiškiai bažnyčios statybai noriai sunešė po 300 rublių, anuomet ganėtinai didelius pinigus. Darbų pradžia tikrai buvo džiuginanti. 20 darbininkų liejo pamatus, kildino mūrą, dengtą skaldytais akmenimis. Tačiau sunkiai prognozuojami dalykai – statybinių medžiagų brangimas – darė savo.  Sukauptos lėšos pradėjo mažėti. Iškilo grėsmė, jog darbai neribotam laikui sustos. Ši perspektyva buvo reali, jeigu ne kilusio iš Nemakščių apylinkių šviesaus atminimo monsinjoro Petro Butkaus pastangos. Karo įvykiai jį nubloškė į Vokietiją, kur jis tapo stovyklų kapelionu, o 1949m. emigravo į Australiją. Čia nuo 1950 m. Sidnėjuje dirbo lietuvių kapelionu ir klebonu. Labai aktyviai reiškėsi spaudoje ir tautiečių organizacijose. Jis ir padovanojo didelę sumą pinigų bažnyčios statybai, o kiek vėliau prieš mirtį testamentu užrašė visą turtą Telšių vyskupijai, kuris ir buvo naudojamas Nemakščių bažnyčios statybai. Monsinjoras norėjo aplankyti gimtinę, pamatyti bažnyčią, tačiau mirtis to padaryti neleido. Monsinjorui spėta nuvežti  architekto Vytauto Makaraičio  1990 m. sukurtą Nemakščių Švč. Trejybės bažnyčios projektą, kuris jam patiko. Reikia pažymėti, kad nemakštiškiai pasirinko gerą architektą. V.Makaraitis nuo 1991m. vadovavo Lietuvos architektų sąjungos personaliniam biurui ARC, buvo Projektuojančių architektų organizacijos EUROSAG atstovas Lietuvoje. Architektas laikėsi konceptualios nuostatos – labai daug dėmesio skyrė kontekstui, kurį suprato kompleksiškai: kaip istorijos, vietovės sąlygų, tradicijų, žmonių įsitikinimų ir papročių visumą.

Tačiau grįžkime prie bažnyčios statybos. Darbų tempai labai sumažėjo dėl pašėlusiai brangstančių statybinių medžiagų, o ir statybininkams buvo privalu mokėti už darbą. Visos esamos lėšos buvo skirtos tik bažnyčios statybai. Kunigas K.Rimkus net neturėjo galimybės įrengti signalizacijos senoje bažnyčioje esančioms vertybėms apsaugoti.

1994 m. pabaigoje iškilo „kazilinių“ vainikas, atėjo eilė skardos stogui. Esant beviltiškai materialinei situacijai, klebonas kartu su apylinkės viršaičiu Antanu Mizgiru nutarė kreiptis į LR Seimo pirmininką Česlovą Juršėną. Prašyta nedaug: atleisti nuo mokesčių SODRAI. Buvo kreiptasi ir į Vyriausybę, ministerijas. Pirmasis prašymas iškeliavo 1994 m. balandžio mėnesį. Gegužės pradžioje gautas atsakymas iš Prezidento ir Seimo priimamojo vedėjo R.Valentinavičiaus, kad Č.Juršėno pavedimu prašymas perduotas nagrinėti LR Seimo Biudžeto ir finansų komitetui. Ilgą laiką miestelio gyventojai nesulaukė jokių teigiamų žinių. Statyba vyko lėtai, nors čia jau triūsė 24 darbininkai. Parapijonys siunčia eilinį prašymą Seimo komitetui ir SODROS valdybai. Beje, SODRAI reikėjo mokėti apie 45 000 Lt. Po penkerių dienų, rugsėjo 5d., direktorius V.Kunca atsakyme konstatuoja, kad atleisti nuo įmokų valdyba neturi galimybių. Seimas ir toliau atkakliai tyli. Netekę vilčių nemakštiškiai tiesiu taikymu kreipiasi į LR Prezidentą. Lapkričio 3d. Prezidento pavedimu prašymas siunčiamas LR Vyriausybei. Lapkričio 8d. premjeras Adolfas Šleževičius jį „futbolina“ Socialinės apsaugos ir darbo ministrui M.Mikailai. Socialinės apaugos ir darbo ministerija teikėsi atsakyti į prašymą. Gautame rašte ministro padėjėja A.Gaivelienė kala eilinę vinį į nemakštiškių vilčių karstą: „(…) prašymo formulavimas atleisti nuo socialinio draudimo mokesčio yra neteisingas.“ Su biurokratišku pedantiškumu įvardinti „tiesuolių“ argumentai.

Nepaisant visų negandų jau buvo vykdomi bažnyčios vidaus darbai. Laikraščio „Naujas Rytas“ žurnalistas Vytautas Barevičius straipsnyje „Maratonas valdžios koridoriuose. Kas nuliūdino Nemakščių parapijos žmones“ (Kauno kraštas. 1995-01-31 Nr. 21) su šia situacija supažindino visuomenę.

1997-01-28 atsižvelgus į Nemakščių klebono Gardausko prašymą, Raseinių rajono valdybos sprendimu iš 1997 metų biudžeto kapitalinėms statyboms nutarta skirti 50000 Lt bažnyčios statybai.

Sakralinių vertybių apsauga

Liudvikas BAKAS

Iki pat Nepriklausomybės atgavimo bažnyčios santykiai su valstybinėmis institucijomis buvo pašliję. Įsteigus naujas valstybines institucijas ir į jas atėjus kitos formacijos žmonėms, šie santykiai įgavo kitą kokybę. Tiesa, pirmieji žingsniai nebuvo lengvi, o ir savivaldybėse bei policijos komisariatuose tebedirbo dalis dar anos mokyklos atstovų.

Esant dar nestabiliai valstybinei situacijai prasidėjo „žuvies gaudymas drumstame vandenyje“ – galvą pakėlė vagys, norintys greito praturtėjimo. Jų taikinyje atsidūrė bažnyčių vaizduojamosios ir taikomosios dailės vertybės bei kitas turtas. Negalime kalbėti, kad tokių vagysčių nebuvo ir anksčiau, tiesiog viešai kalbėti apie tai tuomet buvo nepriimta. Deja, ši norma dar ilgam išliko, tačiau tokias nuostatas vis griovė kultūros paveldo inspekcija ir žiniasklaida, kuriai reikia tarti daug padėkos žodžių.

1991-12-23  Raseinių policijos komisariatas fiksuoja vagystę Šiluvos bazilikoje, kur pavogta apie 20 vnt. votų. Tikslaus šių gyventojų dovanotų ir pagrobtų daiktų skaičiaus nustatyti nepavyko, nes tokius objektus inventorizuoti nebuvo priimta.

1992-04-29 vagystė Žaiginio bažnyčioje. Pavogtas kielikas (taurė), pagamintas apie 1914m. iš sidabro, ir auksuotas bei žalvarinis relikvijorius. Iškelta baudžiamoji byla. Laikraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistas A.Gurevičius straipsnyje „Bažnyčių tuštėjimo metas“ (1992-05-01 Nr. 84 ) rašo apie Lietuvos bažnyčių vertybių vagystes. Minimas ir Raseinių rajonas. Pradėjus analizuoti, kokiu būdu buvo įvykdytos vagystės, išaiškėjo, jog dauguma bažnyčių neturi elementarių saugos priemonių. 1992-11-06 LR KPI Tauragės apygarda išsiuntė Raseinių rajono valdytojui raštą Nr. 195 „Dėl vertybių apsaugos“, kuriame prašoma talkinti bažnyčioms įrengiant reikiamą apsaugą. Valdyba ir toliau vadovaujasi nuostata, kad apsauga turi rūpintis pati religinė bendruomenė. 1993-11-12 Alėjų bažnyčios klebonas Vladas Luzgauskas informuoja KPI, kad parapijoje gyvena 160 pensininkų, ir jie savo lėšomis įrengti bent minimalią apsaugos sistemą nepajėgūs. Panašus laiškas atkeliavo ir iš Nemakščių. Čia nuskambėjo žinia, kad savo paslaugas signalizacijos įrengimui siūlė privatininkas. Gal-būt gerai, kad derybos neįvyko, nes buvo galimas informacijos nutekėjimas.

1993-12-13 LR KPI pareigūnai į pasitarimą spręsti šios vis aštrėjančios problemos klausimus pakvietė ir policijos komisariato darbuotojus, kurie nesiteikė atvykti. Beje, tą pačią dieną LR I radijo programa laidoje „Kriminalinė apžvalga“pranešė apie 6 pavogtas žvakides Ugionių bažnyčioje. Policijos komisariato darbo ataskaitose Raseinių rajono Tarybos deputatams nuo 1991m. neminimos sakralinių vertybių vagystės rajone. Atsiranda nepasitikėjimas šios institucijos darbu. Apie 2 vagystes Raseinių cerkvėje stačiatikių bendruomenės pirmininkė N.Bortnikienė praneša ir KPI. Suprantama, kad policijoje nebuvo reikiamų dailės vertybių specialistų, tačiau niekas jai netrukdė kviesti konsultantus. Visuomenė nežinojo apie tiriamų bylų rezultatus.

1993-12-14 rajono valdyba skyrė 1000 Lt Alėjų bažnyčios apsaugai ir remontui. 1993-12-31 KPI gau-na informaciją, kad rajono valdyba susitarė su tiekimo įmone (vadovas A.Bundonis) dėl seifų ir langų grotų įsigijimo. Naujieji 1994 metai ženklinami nauja vagyste. Apvogta Paliepių bažnyčia („Lietuvos rytas“ 1994-01-18). 1994-02-02 klebonas L.Kalinauskas praneša, kad Raseinių raj. valdyba kreipėsi siūlydama apsaugoti Šiluvos bazilikoje ir koplyčioje esančias vertybes. Šventovėse jau buvo langų grotos, seifas. Tiesa, signalizacija dažnai gedo, o sargas buvo beginklis.

Iš tarnybinių šaltinių Vilniuje sužinota, kad  1998-01-01 iš Ariogalos bažnyčios pavogti du pasidabruoti kryžiai, dvi žvakidės, smilkintuvas-laivelis, Kryžiaus kelio paveikslas (stacija).

Visuomenė ir tuomet, ir dabar turi teisę žinoti, ar nubausti sakralinių vertybių vagys, koks prevencinis darbas vykdomas.

Sunkus Šiluvos angelų skrydis

Liudvikas BAKAS

Kiekvienas miestas ar gyvenvietė savo istorijoje turį puslapius, kuriuos norima kuo greičiau užmiršti. Ši istorija nėra maloni ne tik Raseiniams, bet visuomenė turi teisę žinot kad ir liūdną tiesą.  Kalbėsime apie Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios angelų kūrimo bei statymo peripetijas, kurios prasidėjo prieš 40 metų. Šias metais skelbsime 10 tokių kai kam nepatogių istorijų.

Niekas negalėjo ir negali Šiluvos įsivaizduoti be architekto, inžinieriaus ir skulptoriaus Antano Vivulskio (beje sausio 10 dieną minėsime 101-ąsias jo mirties metines) suprojektuotos koplyčios. Projekto autorius buvo numatęs prieš koplyčią statyti dvi klūpančių angelų skulptūras. A.Vivulskis, miręs 1919 metais, negalėjo iki galo baigti savo sumanymo, nes koplyčia Šiluvoje buvo baigta statyti 1924 metais. 1970 metais kunigo Vaclovo Grauslio užsakymu skulptoriai tėvas ir sūnus Antiniai nulipdė iš gipso dvi monumentalias angelų skulptūras. Po metų (1971m.) architektas Vladas Eimutavičius pagal A.Vivulskio eskizinius brėžinius parengė koplyčios aplinkos sutvarkymo projektą, kur neatsiejamu ansamblio formantu tapo angelų skulptūros. Žinoma, sovietmečiu realizuoti tokį projektą buvo neįmanoma. Reikia stebėtis žmonių gebėjimais 20 metų slėpti gipsinius lipdinius. 1990m. kunigas V.Grauslys vėl grįžo prie angelų statymo idėjos. Į Kauną iš Ukrainos buvo atgabenti du didžiuliai granito akmenys, sveriantys po 25 tonas, pagaminti pjedestalai. Buvo surašyta neformali darbo sutartis tarp klebono V.Grauslio, kunigo Kalinausko ir skulptoriaus atlikėjoiš Aukštųjų Kaniūkų (Kauno raj.) Vygintu Ivoška. Pasak V.Ivoškos, tokia sutartis buvo pasirašyta tam, kad būtų laikomasi duoto žodžio,darbų termino. Šiandieną galima tik spėlioti, ar nereikėjo ją surašant „įvilkti į juridinį rūbą“.

1992m. pabaigoje buvo iškalta pirmoji rymančio angelo skulptūra. Autorinę priežiūrą atlikęs Robertas Antinis (sūnus) konstatavo jos nepriekaištingą kokybę. Už šį darbą V.Ivoška gavo avansu 40 000 rublių. Bendra išbaigto kūrinio vertė siekė 120000 rb. 1992-11-04 mirus monsinjorui V.Grausliui finansavimas nutrūko. Pasak skulptoriaus R.Antinio, V.Ivoška, dirbęs aštuonis mėnesius, prarado daug sveikatos ir patyrė moralinę skriaudą. 1994-09-16 Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus komisija (joje dalyvavo tėvas ir sūnus Antiniai) taip pat patvirtina nepriekaištingą skulptūros išpildymą. V. Ivoškos patikėtinis V.Jonaitis ir skulptorius R.Antinis kreipėsi į vyskupą S.Tamkevičių ir kardinolą V.Sladkevičių paramos. Vėliau buvo kreiptasi į Vyriausybės patarėją religijų klausimais P.Plumpą, o Vyriausybės kanceliarijos referentė kultūros klausimais inicijavo skulptūrų gamybos ir pastatymo apskaičiavimus. 160 000 litų – tiek reikėjo medžiagoms, įrankiams, atlyginimui už darbą, gipsinių modelių restauravimui, avansinėms lėšoms, 16 tonų keliamosios galios krano panaudojimui, elektros energijos kaštams, skulptūros perkėlimui į Kauną (Romainius), nuomos mokesčiui privatininkui už skulptūros laikymą (200 Lt per mėnesį) ir t.t. Buvo skriaudžiama V.Ivoškos šeima, nes jis priverstas mokėti nuomos mokestį už skulptūrų saugojimą privačiam asmeniui iš savo kišenės!

Vėliau kreiptasi į Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininką Vilniaus arkivyskupą A.Bačkį, o 1995-03-04 į Vatikaną. Nepadėjo ir kreipimasis į prezidentą A.M.Brazauską, nes V.Ivoškos laiškas buvo persiųstas į Kultūros ministeriją, kurios atsakymas buvo neigiamas. Ji tvirtino neturinti lėšų ir nesanti darbų užsakove. 1995-04-13 oficialiai buvo patvirtinta, kad darbo sutartis tarp monsinjoro V.Grauslio ir V.Ivoškos tikrai egzistavo ir, atrodo, reikalas turėjo pajudėti iš mirties taško, bet… Įvykiai turėjo rezonansines pasėkmes visuomenėje. Laikraštis „Respublika“ ėmėsi žurnalistinio tyrimo, todėl šiandieną gilintis į detales neverta, juolab kad Manfredas Volodka paskelbė straipsnį „Ujami angelai“, kuris anuo laiku pasižymėjo ganadrastiškais teiginiais. Kelis kartus buvo kreiptasi ir į Raseinių savivaldybę. 1994-03-03 toks kreipimasis pasiekė ir Raseinių rajono valdybą. Pasak V.Ivoškos, jis atsidūrė beviltiškoje nežinioje. Parduoti skulptūrų nebuvo galima, nes angelai yra neginčiajama architektūros komplekso sudedamoji dalis, o ir moraliniai dalykai to daryti neleidžia, jau nekalbant apie autorines teises. Šiluvos klebonas taip pat laukė pagalbos ir valdžios.

1996m. sausio mėn. klausimą svarstė Raseinių rajono tarybos Kultūros, švietimo ir sporto komitetas. 1996-01-23 V.Ivoškai buvo išsiųstas raštas, kuriame buvo prašoma patikslinti dar nežinomus faktus ir detales bei paaiškinti, kokioje stadijoje yra užsakymo darbai. Atsakymas buvo gautas 1996-02-12. Jame V.Ivoška šią istoriją pavadino „barzdota“ ir buvo nusivylęs pareigūnų abejingumu. Jis minėjo, kad 1995 metais buvo surašyta ir antroji sutartis tarp kun. Kalinausko ir jo įgalioto patikėtinio. Sutartis turėjo būti užregistruota Šiluvos seniūnijoje.

Antroji skulptūra jau buvo pradėta. Nuskaldytos pagrindinės akmens masės. Tačiau, negavus pilno atsiskaitymo už pirmąją skulptūrą ir nesant reikiamų lėšų antrosios gamybai, darbai ilgam įstrigo.

Šaltinių versmės prie Dubysos

Laimutė PEČKAITIENĖ

Vaidas GREIČIUS

Nuo seno žinomos legendos ir padavimai apie vandens šaltinių gydomąją galią. Lietuvių pasakose minimas gyvasis gydantis vanduo iš „ano pasaulio“ požemių – mirusių karalystės. Mirusių šalis buvo įsivaizduojama vakarų pusėje, kur leidžiasi saulė. Žmonės ypač gerbė šventus šaltinius, ištekančius „į saulę“, rytų ar pietų kryptimi iš vakarų pusės. Tokį vandenį žmonės naudojo gydymui ir užkalbėjimams.

Lietuvos gamta sukūrė palankias sąlygas kauptis dideliems požeminio vandens ištekliams – kelis kartus Lietuvos teritorijoje stūksoję ledynai paliko apie 100-150 m storio morenines priemolio ir smėlio, žvirgždo, gargždo nuogulas. Tirpstant paskutiniam ledynui, Dubysa išskrodė gilų slėnį ir atvėrė požeminiam vandeniui kelią į paviršių, todėl atsirado palankios vietos versmėms susidaryti. Vanduo nepasiekia giliųjų požeminių gyslų ir išsiveržia šaltiniais upės šlaituose.

Padubysio šaltiniai gana įvairūs. Kartais požemių vanduo net nepasiekia žemės paviršiaus. Jis sunkiasi viršutiniu dirvos sluoksniu, klampyne paversdamas upės pakrantes, griovų dugnus, nuolaidžius šlaitus. Atsistojęs ant tokio šlapio smėlio ar durpžemio, gali prasmegti iki kulkšnių. Tokiose vietose augmenija vešli, purvo „vonias“ įsirengia šernai. Šaltiniai maitinami daugelio požeminių „akių“. Aplink juos auga alksniai, ievos. Čia kuriasi pavėsį mėgstantys augalai ir gyvūnai, galima rasti retą ir nykstantį augalą – miškinę monažolę. Šaltiniuotuose ir karbonatinguose dirvožemiuose auga daugiametė blizgė, kurios perlamutrinės ankštarėlės žiemos metu parodo netoliese esant šaltinių versmes.

Kiti šaltiniai atsiveria į paviršių mažu vandens telkiniu, panašiu į didelį vandens dubenį. Tokio šaltinio vanduo šalčiausias, nes visą laiką pasipildo šaltu požemių vandeniu. Nuo dugno dažnai kyla iš gelmės išneštas smėlis, atrodo, lyg vanduo kunkuliuotų. Žmonės šiuos šaltinius neretai įrėmina lentomis, betono žiedais, padaro prieigas – tiltelius, pramina takus, nes tokių šaltinių versmės visada yra vandeningos. Vanduo užsilaiko, net įšyla sekliose duburio vietose, susidaro sąlygos formuotis dumblių, turtingoms bestuburių, net įvairių vandens augalų bendrijoms.

Šaltinių vanduo, filtruodamasis smėlingais, žvyringais, molingais požeminiais nuogulų sluoksniais, įsisotina į gruntą iš atmosferos patenkančiu deguonimi, kuris oksiduoja lakias organines medžiagas, taip pašalindamas visas kvapias medžiagas ir nusodindamas geležį. Dėl to šaltinių vanduo yra labai tyras ir gero skonio. Ištekantį šaltinių vandenį žmonės naudodavo nuo seno. Šaltinis buvo kaimo žmonių „šaldytuvas“. Ir dabar sumanūs vietos gyventojai virš šaltinių įrengia rentinėlius ir šaltinių vandenį naudoja maistui, gyvulių girdymui. Tačiau dalis šaltinių užversti žemėmis, įsprausti į melioracijos sistemų latakus ar teršiami buitinėmis nuotėkomis iš laukų patenkančiais pesticidų, trąšų likučiais.

Dubysos regioninio parko teritorijoje (Kelmės rajone), greta Maironių koplytėlės su mitologiniu akmeniu, ant kurio žymės, kurios pasak senų žmonių, esančios vaiko pėda, lazda ir kojos kelis, trykšta vandens šaltinis. Greta pastatyti kryžiai – padėka už stebuklingus pagijimus, sugrąžintą sveikatą.

Šaltinio vandens pasisemti čia sustoja ne vienas pakeleivis, o prieš I pasaulinį karą į šalia esančią koplytėlę pasimelsti ir reikalingų malonių paprašyti ateidavo žmonės, gyvenę net už 100 km.

Pasakojama, kad stebuklingomis galiomis pasižymėjo Luknės upės dešiniajame krante esantis Saugailių šaltinis, kurio vandeniu buvo gydomi net psichikos ligoniai. Tačiau nė viena Raseinių žemės versmė gydomosiomis galiomis negali prilygti garsiajam Ugionių šaltiniui. Anot legendos, viename iš šaltinių pasirodęs Šv. Dievo Motinos paveikslas. Po to čia pradėję lankytis maldininkai. Šaltinio vandeniu jie plovę skaudančias akis, kitas sopančias vietas ir kai kurie nuo to vandens išgydavę. Sakoma, kad Švenčiausia panelė Marija ėjo iš Seredžiaus į Šiluvą ir Ugionyse buvo apsistojusi nusiprausti šaltinyje. Nuo tada šaltinis tapo stebuklingas. Kitas padavimas teigia, kad 1627 metais prie šio šaltinio buvo pasirodžiusi Marija, praususi burną, o vėliau prisisapnavusi ir prašiusi, kad jai pastatytų koplytėlę. Po to įvykio, virš šaltinio, buvo pastatyta koplytėlė. Tikėta, kad Ugionių vanduo ypač gerai gydo akių ligas. Gydančiu laikomas ir šaltinio dugne esantis žvirgždas, akmenukai, kurie naudojami sąnarių ligoms gydyti. Šaltinio vandenį žmonės semiasi didįjį šeštadienį prieš Velykas, per Sekmines ir ypač populiarių Žolinės atlaidų metu.

Žmonės, keliaudami pro Ariogalos šaltinėlį, trykštantį iš šlaito prie senojo Žemaičių plento, sustoja atsigaivinti, atsigerti ir įsipilti kelionei tyro vandens. Šaltinėlis trykšta žiemą ir vasarą, neužšąla. Čia visada pilna žmonių su bidonėliais ar net didesnėmis talpomis. Šio šaltinio lankytojai giria vandenį dėl jo skaidrumo, nedidelio kalkingumo. Sakoma, kad iš šaltinio vandens verdama arbata, kava ar ga-minama gira yra ypatingo skonio.

Lyduvėnų I piliakalnio, vadinamo Danutės vardu, papėdėje vietos gyventojai  pastebėjo iš šlaito trykštančią versmę, sutvarkė teritoriją, cementiniu rentiniu įrėmino šaltinį. Dabar, atvykus prie šaltinio, galima ne tik atsigerti, pasisemti gėlo vandens, bet ir pailsėti, pasigrožėti gamta.

Betygalos apylinkėse, viena iš gausiausiai lankomų vietų – Šv. Jono šaltinėlis, kitaip dar vadinamas Gaivučiu. Jį savo jėgomis 1991 metais sutvarkė Raseinių miesto garbės pilietis Antanas Juška. Betygališkiai giria šaltinio vandenį, laikosi tradicijos savo renginiuose svečius vaišinti gaivučio vandeniu, taip pagerbdami poetą Maironį ir savo mylimą Antaną Jušką. Dubysos regioninio parko direkcija ateinančiais metais planuoja sutvarkyti šaltinėlį, jo aplinką, prisilaikydama Antano Juškos užmanymo.

Šaltinius reikia saugoti nuo  užteršimo, išsekimo ir džiaugtis, kad savo krašte galime rieškučiomis pasisemti vandens ne tik tyro, bet ir stebuklingo.

Pamąstymai apie Žemaičio aikštę

Liudvikas BAKAS

1940 metais leidinyje „Savivaldybė“ Nr.4 straipsnyje „Raseinių miesto dabartis ir ateitis“ K. Duobinis rašė:,,(…)Smulkių ūkiškų produktų prekyba dabar vyksta viduryje miesto esančioje aikštėje. Ši aikštė yra apsodinta medeliais, čia pastatytas didingas Nepriklausomybės paminklas. Tai tikrai graži miesto dalis. Bet šioje vietoje būna turgūs. Turgadieniais čia toks didelis žmonių judėjimas, kad praeiti sunku. Dėl to numatoma iš šios vietos turgavietę iškelti…“ Ši vieta kurį laiką tarpukaryje buvo vadinama rinkos aikšte, arba tiesiog rinka. D.Zolino, J.Skrinskio, M.Liudgino ir kitų autorių fotografijose galime matyti, kokia buvo toji aikštė, kokie renginiai čia vyko. Ją buvo pamėgę ne tik miestelėnai, bet ir savo paradus bei šventines rikiuotes rengę kariškiai. Tų renginių fotofiksaciją galima matyti knygose „Per Raseinių kraštą“, „Raseinių kraštas“, „Raseinių krašto senosios sodybos“ ir kt. Fotografijų turi Lietuvos Centrinis Valstybės Archyvas,privačios kolekcijos. Tam, kad čia vyktų prasmingos, kupinos patriotizmo šventės, daug prisidėjo Raseinių naujo įvaizdžio kūrėjas, legendinis (gerąja to žodžio prasme) burmistras Adolfas Juodka.

XXa. paskutiniame dešimtmetyje šios tradicijos atgijo. Pasak šviesios atminties žurnalisto Vytauto Barevičiaus, Žemaičio aikštė ir joje stovintis paminklas – miesto širdis ir simbolis. Čia vyksta visi šventiniai renginiai, čia, 1988 – ųjų spalio pradžioje, po ilgos pertraukos pirmą kartą viešai suplevėsavo trispalvė.

Dabar situacija kita. Pagaliau sau vietą surado tradicinė Kalėdų eglė, stumdyta iš vietos į vietą. Ji tikrai džiugina raseiniškių akis. Tačiau reikia įvardinti kitus ganėtinai abejotinus  renginius. Daugelis miestelėnų nustebo vieną gražią dieną pamatę čia atsiradusį stendą automobilių agregatams bandyti. Nežinia, kuriam gudručiui šovė mintis vibracija tikrinti „Žemaičio“ skulptūros tvirtumą. Toks technikos šou geriausiu atveju galėjo vykti turgaus aikštėje (ne buvusioje). Tinkamesnę vietą buvo galima rasti kalėdinių eglių šakų dalinimui. Aikštę nusižiūrėjo ir mūsų politikai. Vieni lyg bibliniai veikėjai dalijo košę, kiti sriubą. Dar būtų galima suprasti, jeigu su karučiais, prikrautais svogūnų, po aikštę varinėtų „Fronto“ vyrukai, arba „vodkę“ pilstytų ką tik „iškepta“ prorusiška partija. Vieningai koneveikiame neseniai tylomis į Seimą įsėlinusius „šoumenus“, tačiau pačių klounada ir profanacija lieka nepastebėta. Taip, tokie renginiai turi teisę gyvuoti, bet gal kitoje, tam tinkamesnėje vietoje, kad ir, tarkim, erdvėje prieš Kultūros centrą, pagaliau Miesto sode. Negi manoma, kad sriubos ir košės valgytojų būrys Raseiniuose toks gausus, kad jam būtina  miesto reprezentacinė aikštė. Kas, kad pilkųjų rūmų, esančių už skulptūros nugaros, žiūrovai nematys renginio, sunkmetyje kvepiančio arogancija.

Anot aktoriaus A.Večerskio, atėjo Kalėdos, ateis ir šv.Velykos. Ar pamatysime naujus partiečius, ridenančius prie „Žemaičio“ margučius? O gal koks eilinis raseiniškis Kolaitis dalins miestelėnams čia pat iškeptus blynus?

ŠILUVOS KAPINĖS II

Viktoras VITKUS

Liepos mėnesį baigti Šiluvos kapinių istorinės dalies kultūrologiniai tyrimai. Istoriniu ir meniniu požiūriu didžiausia paminklų sankaupa sutelkta nuo dominuojančios kapinėse kalvos gatvės link. Buvo įvertinta apie 100 objektų. Seniausieji paminklai ir įranga gaminti (be laidojimų kriptose) 1857, 1873, 1877, 1878, 1880, 1881, 1883, 1884, 1887, 1891, 1892, 1893 ir 1895 metais. Metaliniai kryžiai yra ir kalvos papėdėje, šalia kapinių naujosios dalies.  Savo paminklų ir įrangos asortimentu bei stilistika Šiluvos kapinės turtingiausios Raseinių krašte. Po jų – Raseinių ir Viduklės kapinės. Tyrimų metu padaryta nemaža metalinės plastikos (kryžiai, tvorelės ) eskizų. Dėl kai kurių objektų nepriežiūros (apaugę krūmais) fotofiksacija negali pilnai perteikti ornamentikos raštų ir atskirų detalių.             .

Apie bokštines mūrines koplytėles gauname informaciją iš archyvinių fotonuotraukų. A.Miškinis yra skelbęs 1818m. statytos koplyčios nuotrauką, kur antrajame plane matoma mūrinė, tinkuota bokštinė koplytėlė. Priekiniame fasade yra dvi stačiakampės su segmentiniu viršumi nišos. Apatinė niša didesnė. Jose fotofiksacijos metu nebuvo jokių skulptūrėlių. Koplytėlės stogas keturšlaitis su kryželiu virš jo. Dabar kapinėse išliko dvi koplytėlės. Pirmoji koplytėlė, su išplėstu viršutiniu tarpsniu, statyta XIXa. pabaigoje, yra apie 2,5m. aukščio. Ji turi 3 tarpsnius, keturšlaitį skardos stogelį, virš kurio kuklus metalinis kryželis. Per viršutinio ir vidurinio tarpsnio sandūrą yra gili niša, kurios konfigūracija pritaikyta

Nukryžiuotojo skulptūrai. 1983m. paminklų kataloge minima Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra, tačiau eilinį kartą čia įsivėlusi klaida. Niša tikrai pritaikyta būtent Nukryžiuotojo skulptūrai ir tai nei kiek nemenkina koplytėlės meninės vertės, kuri priklauso nuo meistro gebėjimo modeliuoti tą pačią kanonizuotą formą. Tai sėkmingai pavyko. Reikia pasakyti, kad šiandien čia jokios skulptūros nėra. Apatiniame tarpsnyje yra negilios kvadratinės nišos. Koplytėlė stovi ant dvipakopio pjedestalo. Žemutinio tarpsnio viršaus pakraščiai apskardinti. Dabar koplytėlės būklė bloga. Yra nubyrėjusio ir nukritusio tinko fragmentai abiejuose apatiniuose tarpsniuose, matosi raudonų plytų mūras. Susidėvėjimas siekia 35 nuošimčius.

Sąlyginai prie laiptuoto tūrio koplytėlių galima priskirti ten pat esantį antrąjį statinį. Koplytėlė tokio pat aukščio kaip ir pirmoji, 2 tarpsnių su dvišlaičiu laužtiniu skardos stogeliu, virš kurio metalinis kryželis. Niša turi segmentinį viršų, apatinio tarpsnio nišos užmūrytos.

Žinomas kraštotyrininkas Balys Buračas 1925, 1931, 1936, 1951m. lankėsi Šiluvoje. Tuomet jis fotografavo Šiluvos kapinių medinius kryžius. Iš XIXa. archyvinės fotofiksacijos matosi, kad prie koplyčios kairiojo fasado buvo nemažai medinių kryžių. Šią dieną medinės mažosios architektūros, įrengtos iki 1940 metų, neliko. Tai vienintelės reikšmingos kraštui kapinės kur fiksuota tokia situacija.

J.Pačkauskienė mini kalvio Kazimiero Astrausko gamintą stiebinį kryžių Budreckų šeimai. Pasak jos, K.Astrauskas gyveno netoli Alėjų kaimo ( Raseinių sen. ).

Žinoma, čia darbavosi ir kiti kalviai. Dažniausiai kryžių stiebai ir pečiai puošti geometriniu ornamentu, stiebo apačios pailgomis spiralinės formos detalėmis, kryžmos – S formos dekoro elementais. Gausu pridėtinių lietinių elementų. Dažniausiai stiebo viršuje ir pečių galuose matome augalinio ornamento detales. Stiebai taip pat buvo puošiami lietiniais bareljefais su Pietos, Kristaus, nešančio kryžių, ir Marijos su kūdikiu atvaizdais.

Kapinėse gausu tradicinių 2-3 tarpsnių neoklasikinių granitinių paminklų. Dažnai tai tiražiniai gaminiai. Tarp jų matome ir išskirtinius vietinio meistro V.Šilvos juodo granito 1935 ir 1937m. paminklus. Gaminiai tikrai atlikti meistriškai, preciziškai „išlaikant“ visus šio stiliaus kanonų reikalavimus.

Pažymėtinas brangus tiems laikams, su pretenzija į manierizmą (tokių reiškinių yra ir daugiau), 1873m. balto marmuro paminklas Julijai Babenskienei.

Pagonybės refleksai Raseinių krašte – II

Liudvikas BAKAS

V.Vaitkevičiusius rašo, kad iš Raseinių šventviečių ypatingo dėmesio nusipelno jų telkinys apie Betygalą. Yra pagrindo manyti, jog Dvarviečių šventvietė mena kitados veikusią šventyklą. Archeologas F.Pokrovskis mano, kad Šiluva ir Lyduvėnai taip pat buvo pagonybės apeigų vietomis. Jam antrina K.Gukovskis, tikslindamas Lyduvėnus buvusius pagonybės apeigų vieta nuo XVa. pradžios. T.Narbutas ir Fochtas ieškojo žinvietės prie Ugionių. R.Matulis Raseinių krašte suskaičiavo 5 galimas aukurų vietas, o istorikas tyrinėtojas V.Almonaitis tvirtina, kad prie Skirtinio /Paskirtinio akmens Nemakščių seniūnijoje buvo labai svarbi senovės lietuvių tikėjimo šventovė. Yra prielaidų, kad ir dabartinių Raseinių vietoje buvusi namaža pagoniška šventykla, kurioje lietuviai aukodavę savo dievams, o šimtamečio ąžuolo paunksmėje kūrendavę amžiną ugnį.

Dažnai patys gyventojai, gal to ir nesuvokdami, pavadindavo kaimus ir gyvenvietes vardais, susijusiais su dievais. Žodį Lida K.Gukovskis keldina iš pagoniškų, teigdamas, kad jis reiškia aukojimą. Pranė Dundulienė Lidą įvardina kaip deivę gimdytoją. Ji taip pat mini laumę, vardu Lydė. Šalia poetizuotos ir dažniausiai minimos legendos, kad Lyduvėnų miestelio pavadinimas kildinamas iš žodžio liūdėti, turi ir kitą atsvarą. Archeologai teigia, kad Dubysos atkarpa nuo Lyduvėnų iki Ariogalos nepaprastai reikšminga Šventų vandenų požiūriu.

Vienas pirmųjų legendas apie pagoniškus dievus pradėjo užrašinėti F. Pokrovskis. 1899m. archeologiniame atlase minimi mūsų žemiečio T.Daugirdo užrašyti padavimai apie Perkūną. Daug nuveikė legendų fiksavime P.Dundulienė. Rašydama apie vandenų deives ji mini Viduklės apylinkes, kur buvo manoma, kad per 7 maudykles turėjo nuskęsti vienas žmogus. Su vandenų deivėmis siejamas Ugionių šaltinėlis Betygalos seniūnijoje. Deivė Laima minima sakmėje, užrašytoje Davainavoje. Neaplenkė Raseinių krašto (Bebirvų k.) ir padavimai apie maro deives. Manoma, kad Lelyko upelio pavadinimas gali būti sietinas su deivės gimdytojos Lelos vardu. Daugiausia padavimų siejasi su žemės deive Žemyna. Nemakščių seniūnijos Paežerio kaime, bučiuojant žemę taip buvo kalbama: „(…) Žeme, motina mano, iš tavęs atėjau ir į tavę pavirsiu“. Kitur senoliai, bučiuodami žemę (aslą) troboje, sakydavę: „Žemele, motinėle, tu mus nešiojai ir maitinai, paskui atgulsim in tave“. Rašoma apie aukojimo papročius Viduklėje deivei Žemynai. Apie Pašaltuonį (Girkalnio sen.) viesulas buvo vadinamas Žemės kuiliu arba Žemės ožiu, nes turėjo sielą ir kalbėjo žmogaus balsu. Žinoma, Raseinių miesto vardas neatsiejamas nuo maisto rankiojimo, medžioklės, augmenijos ir vegetacijos jėgų suklestėjimo deives Kaupolės dukters Rasos vardo. Bent keli autoriai savaip interpretuoja 2 legendas. Muziejininkė Lina Kantautienė straipsnyje „Raseinių krašto piliakalniai“ (knyga ,,Raseinių kraštas“.K.2008) mini padavimus apie Perkūną ir vaidilutę Birutę.

Pagonybės refleksai Raseinių krašte

Liudvikas BAKAS

Antanas Rybelis mano, kad pagonybės terminas Europos krikščioniškoje literatūroje vartojamas nuo IVa. vidurio. Istorikai A.Bumblauskas ir A.Gudavičius bei apžvalgininkas A.Čekuolis  mano, kad 500 metų trukusi kova tarp pagonybės ir krikščionybės trukdė Lietuvos vystymuisi. Rezultatas – vėlai įvesta valstybinė raštija, nepakankami ryšiai su krikščioniškosiomis Europos valstybėmis, nežymi piniginė įplauka, blogas kultūros vystymas ir kiti svarbūs veiksniai.

Archeologas Dr. Gintautas Zabiela teigia, kad viena savitų ir labai margų Lietuvos paveldo grupių yra su senais tikėjimais susijusios vietos: alkai, šventais laikomi miškai, medžiai, vandenys, pelkės, daubos, padavimais apipinti kalnai, žmogaus rankų apdoroti akmenys. Raseinių krašte senieji vietos gyventojai dalį senkapių vadina Milžinkapiais ir Žinkapiais. Tai dar viena sąsaja su pagonybe. 1980m. mokslinės – metodinės kultūros paminklų apsaugos tarnybos bendradarbiai R.Olišauskas ir J.Balčiūnas dirbo Raseinių rajono žvalgomojoje archeologinėje ekspedicijoje. Tuomet paaiškėjo, kad Aleknų, Gėluvos, Paprūdžio, Pužų ir Sugintų senkapiai jau buvo ištirti, o Lekavo senkapis sunaikintas. Vėliau prie sunaikintų senkapių sąrašo prisidėjo neaiškaus laikotarpio Pakalniškių, Mankūnų, Trepenėlių, Kupsčių, Šukiškių ir Rinkšelių senkapiai. Apskritai buvo nerasti Naukaimio, Padubysio, Daugirdų (Daugirdavos), Draustinės, Puodžių ir Kaišinėlių senkapiai. 1982-12-21 LTSR Kultūros kolegijos nutarimu Nr. 185 archeologiniais paminklais buvo patvirtinti Milžavėnų ir Rekošaičių senkapiai.

Kokias gi paslaptis saugo senkapiai? Andra Simniškytė, aprašinėdama Viduklės Aleknų senkapį, mini maginės paskirties dirbinius. Tai keturi žalvariniai, iki 1 cm pločio įtvarai – juostelės, apkaustytos aplink žvėries nago storąjį galą su kilpele pakabinimui. Vieno apkausto šonuose buvo suvytos vielos pakabučiai, kurių galai užsibaigė į vidų susuktom spiralėm. Anot autorės, tokių amuletų gausu ir kituose Lietuvos kapinynuose. Nėra tiksliai nustatyta amuletų paskirtis. Gal tai maginė priemonė mirusiajam įkopti į statų kalną, gal tai pavojingų medžioklių trofėjų simbolis, gal tai tiesiog vyrų dovana sužadėtinėms. Jeigu pasitvirtintų antroji versija, amuletus galima sieti su miško deive Medžiojima.

Raseinių rajone buvo 18 mitologinių akmenų. 1983 metais jų liko 11, vėliau 3 akmenys, stuksoję Šiluvos apylinkėse buvo sunaikinti. Apie Akmenės kaime esantį akmenį jau esame rašę, todėl keletas žodžių apie kitus reikšmingesnius objektus. Žalpių k. (Šiluvos sen.) akmens su „Velnio pėda“ padėtis Lapišės pakrantėje būdinga senovės žemaičių šventovėms, o didžiausią nuostabą kelia tai, jog viena šio akmens pėda siejama su Dievu, kita (ilgis – 14cm, plotis – 7,5 cm, gylis apie 3 cm) – su velniu. Apsamanojusio, pilkos spalvos granito akmens ilgis 4m, plotis – 3,6m, matomasis aukštis – 1,15m. Aplink akmenį matosi dar 4 mažesni akmenys, matyt, atskilę nuo šio akmens ŠV šono, nes ši akmens pusė stati, nuskelta.

Pasak V.Vaitkevičiaus, Palendriuose prie Kalnujų M.Davainis – Silvestraitis dar žinojo akmenį su Laumės pėda. Velnio akmuo gulėjo Parštakių pelkėje; melioratoriai jį išvilko prie kelio. Toks likimas ištiko ir Rinkšelių Didįjį akmenį. Archeologai akmens buvimą konkrečioje vietoje traktuoja kaip sąsają su istorine aplinka. Gerai žinomas 5 x 4,5 x 1,6 m Paskirtinio Velnio akmuo. Legendomis apipintas „Dubysos“ akmuo. Manoma, kad tai buvo neapdirbtas aukuras, kuris buvo Pagojukų sen., Spanduotų kaime. Akmens ilgis – 7m, plotis – 4,5m, aukštis – 4 m. Šis akmuo susprogdintas prieš 1970m. Devyniasdešimtųjų pradžioje buvo atkreiptas dėmesys į Rinkšelių ir Lyduvėnų akmenų dubenis. Tai vieninteliai dubenuotieji akmenys Raseinių rajone ir jie labai skiriasi nuo tokių akmenų Lietuvoje.

Dažnai akmenys tampa terasomis prieiti prie aukuro. Tokios terasos būna dirbtinės, pavyzdžiui, Šiluvos sen. Rinkšelių kaime. Jo terasa labai lygi, 5m pločio ir 5,5m ilgio, matomas aukštis siekia – 1,3m. Ša-lia akmens yra 4 nemažos nuoskaldos.

Sužinojus apie kur nors aptiktą akmenį su ženklais, dažnai tenka nusivilti, nes randamas neseniai kokio mažaraščio žmogaus iškaltas arba negilus nusitrynęs įrašas. Antkapinis paminklas pasirodė beesąs daug kur minėtas Ariogalos sen., Gėluvos kaimo akmuo su ženklais.

Mažosios architektūros apskaita Raseinių krašte

Liudvikas BAKAS

Šiandien sunku nustatyti, kuomet pradėta profesionali ir sisteminga mažosios architektūros apskaita Raseinių krašte ( kaip ir visoje Lietuvoje ). Kraštotyrininkus ir dailininkus daugiau domino kryžių koplytėlių ir stogastulpių dekoras, jų sandara. Žinoma, kad Raseinių krašte šioje srityje daug nuveikė dailininkas Adomas Varnas, kraštotyrininkas Balys Buračas.

Pirmųjų veiksmų – suskaičioti kryžių, koplytėlių, stogastulpių skaičiavimo ir jų būklės įvertinimo – ėmėsi dvasininkija. Kauno arkivyskupija 1940 metais bažnyčių klebonams išsiuntė klausimynus apie pastatus, žemę, draugijas ir parapijiečius. Jame buvo klausiama ir apie kryžių bei koplytėlių, esančių pakelėse, prie sodybų, kiekį ir būklę. Nuo vasario 10 d. iki kovo 25 d. šios žinios buvo pateiktos. Išliko kai kurių bažnyčių pateikta informacija, kurioje sakoma, kad iš viso fiksuota 509 kryžiai (pakelėse – 93 kryžiai) ir 118 koplyčių. Iš gautų atsakymų nebuvo galima pilnai nustatyti mažosios architektūros objektų būklės. Tikslius atsakymus pateikė Milašaičių bei Šiluvos bažnyčių klebonai Razumas ir P.Katela. Tuomet Milašaičių parapijoje buvo 12 geros būklės kryžių, 9 – blogos. Šiluvos parapijoje 9 kryžiai ir 6 koplytėlės blogos būklės. Reikia suprasti, kad kiti 76 kryžiai ir 63 koplytėlės buvo patenkinamos ir geros būklės.

Nuo 1958m. atskirų rūšių paminklų sąrašus sudarinėjo LTSR Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdyba (pradžioje – skyrius) ir Valstybinio statybos ir archtektūros reikalų komiteto Architektūros paminklų apsaugos inspekcija (iki 1963-01-01). Šis darbas „jautriai“ buvo globojamas Lietuvos KP CK, todėl galima tik spėlioti, koks dėmesys buvo skirtas sakralinei dailei. LTSR AT 1967-04-15 priėmė Kultūros paminklų apsaugos įstatymą. 1967 metai LTSR Kultūros ministerijos Mokslinei – metodinei kultūros paminklų apsaugos tarybai sudaryti kultūros paminklų sąrašai. Pirmasis darbo etapas baigtas 1972 metais. 1973 metais sąrašai su grifu „Tarnybiniam naudojimui“ pasiekė specialistus. Jame įvardinti Raseinių rajono mažosios architektūros objektai: 6 koplytstulpiai, 6 koplytėlės prie medžių, 9 kryžiai, 4 stogastulpiai ir 4 koplytėlės.  1972m. PŽPI Kauno Geodezijos skyrius, vykdydamas Raseinių rajono žemės naudmenų inventorizaciją, atliko istorijos ir kultūros paminklų kartografavimą. 1974m. sudarytas pirminis katalogas, kuris 1980 metais buvo tikslinamas. 1983 metais paminklų ir saugotinų objektų suvestinė atrodė taip: 33 sąrašiniai objektai, iš jų rasta ir kartografuota 24, nerasta – 4, sunaikinta – 3. Visi jie turėjo vietinę reikšmę.

1990m., padedant Raseinių III vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių moksleiviams, buvo atlikta pirminė mažosios architektūros objektų apskaita, nepaisant jų tuometinio statuso. Fiksuota: 3 koplytėlės, 7 koplytstulpiai ir 57 kryžiai, statyti iki 1940 metų. Žinoma, ne visi jie galėjo pretenduoti į saugotinų objektų, vietinės ir respublikinės reikšmės dailės paminklų sąrašus. Pats informacijos apie mažąją architektūrą rinkimas, jos fiksavimas fotonuotraukose ir eskizuose (dėl mėgėjiškos kokybės daug nuotraukų ir negatyvų sunyko) praturtino dailės istorijos pamokas. Neabejotina, kad ši mokinių surinkta medžiaga buvo vertinga jaunosios LR Kultūros paveldo inspekcijos specialistams. Dar tuomet vadovautasi 1983 metų sąrašais, todėl surinkta informacija leido įvertinti kitus, nepatekusius tyrėjų akiratin, objektus. Dalį jų buvo siūlyta įtraukti į išaiškinamųjų kultūros ir istorijos paminklų sąrašus. Tai Betygalos m. aikštėje esantis Tautos kryžius, kryžius kelio Raseiniai – Šilinė 9 km, koplytstulpis kelyje Nemakščiai – Balčiai, koplytstulpis su ornamentuotu kryželiu Viduklės mst. Paupio g., Paežerio k. koplytėlė Nemakščių sen., koplytstulpis su skulptūrine „Kris-taus apverkimo“ grupe Gruzdiškės k., Raseinių sen.

1991m. rajono paminklosaugininkai pateikė tokią apibendrintą mažosios architektūros būklės suvestinę: geros būklės buvo 6 objektai, patenkinamos – 11, blogos – 3, avarinės – 7. Nerasta – 4, sunyko – 6. Vietoje senų pastatyti 2 nauji objektai, parduotas 1 objektas (?).

2001 metais Betygalos apylinkės kryžius bandė skaičiuoti M.B.Navakauskienė. A.Vaičiulis 2009 metais mini 20 kryžių Paliepių (Ariogalos sen.) sodybose.

XIXa. antroje pusėje – XXa. pradžioje didelė sankaupa medinių kryžių sutelkta kapinėse. 2006 – 2009 metais buvo atlikti Betygalos mst., Ariogalos mst., Betygalos / Pilkalnio, Girkalnio mst., Viduklės mst. ir Šiluvos mst. kapinių kultūrologiniai tyrimai, kurie fiksavo progresuojantį mažosios architektūros nykimą. Iš viso fiksuota 30 kryžių ir 2 koplytėlės prie medžių, kurių bendras nykimas sudarė 51,9 nuošimčius.

Kraštiečiai Varnių kunigų seminarijoje

Viktoras VITKUS

Istorikai Zita Genienė ir Jonas Genys savo knygos „Varnių kunigų seminarija“ pratarmėje rašo: ,,(…) Iškili Varnių vieta Žemaitijos ir visos Lietuvos kultūros istorijoje nediskutuotina ir nušviesta daugelyje straipsnių, kurių autoriai – istorikai, raštijos ir kitų sričių tyrinėtojai.“ Pasitelkiant šių istorikų tyrinėjimų medžiagą, saugomą Lietuvos nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje, bandysime apžvelgti Varnių kunigų seminarijos 1822 – 1857m. klierikų sąrašą ir nustatyti, kurie mūsų kraštiečiai joje mokėsi, koks buvo tolimesnis jų kelias. Reikia pastebėti, kad 92,5 nuošimčių studijavusių klierikų buvo kilę iš bajorų luomo.

Pirmojo klieriko, kilusio iš Šiluvos (Šidlavos) parapijos pavardę randame 1824m. Tai Stanislovas Lisauskis, gimęs 1802-05-08. Į kunigus įšventintas 1827-04-02. Toliau sąrašas atrodė taip:

Dauguma baigusiųjų buvo įšventinti į kunigus, tik Adomas Daugėla iš Nemakščių parapijos 1843-06-03 buvo įšventintas į subdiakonus. Dėl įvairių priežasčių į kitas seminarijas išvyko Jonas Norkevičius (Viduklės parapija) ir Rapolas Užumedzkis (Nemakščių parapija). Savo korektūrų padarėir 1831 metų sukilimas. Teofilis Prižgintas (Viduklės parapija) į kunigus įšventintas 1833m. Sukilimo metu jis buvo pasitraukęs į Kretingą.  Raseiniškis Henrikas Dzialkavičius išstojo iš seminarijos 1831m. balandžio mėn. Nežinia, kodėl į gubernatoriaus nemalonę pateko Julijonas Frecelis (Lyduvėnų parapija), tačiau 1834m. rugsėjo pradžioje buvo priverstas išstoti iš seminarijos. Šiluvos parapijonys Ferdinandas Petravičius, Aleksandras Beresnevičius ir betygališkis Jurgis Goštautas buvo nukreipti mokytis į Vilniaus dvasinę akademiją. Dėl išvykimo į Vilniaus vyskupiją 1833-01-26 mokslus nutraukė vidukliškis Petras Bakševičius. Iš seminarijos 1943-09-23 buvo atleistas šiluviškis Petras Narkevičius. .

Baigiant norėtųsi pritarti Z. Ir J. Genių minčiai, kad tyrinėtojų dėmesio laukia ne tik naujos problemos, bet ir aplinkybės, kurios verčia iš naujo grįžti prie kai kurių iš pirmo žvilgsnio jau lyg ir išanalizuotų klausimų. Kiti istoriniai dokumentai kituose archyvuose leistų atsekti tolimesnį mūsų kraštiečių ganytojišką kelią.