Category Archive: Kultūra

Raseinių godos

Dr. Daiva ŠEŠKAUSKAITĖ

Raseinių centre, prie rajono savivaldybės stovi Žemaičio skulptūra. Tai kas tas Žemaitis?

Atsimenant senus laikus nuo senų senovės Raseiniai veikė kaip stiprus žemaičių kovotojų centras. Tai siekia mūsų senosios lietuvių – baltų kultūros laikus: čia stovėjusi šventvietė, čia buvo Aukaimis (Betygalos apylinkėse), kur buvo pagonių žinyčia ir gyveno vyriausias žynys Gintautas. Didysis kunigaikštis Vytautas ir Lenkų karalius Jogaila 1413 m. lapkričio mėn. atplaukė Nemunu laivais iki Dubysos. Kirto šventus miškus ir, griaudami pagonių altorius, sušaukdami žmones į būrį, aiškino naujojo tikėjimo tiesas. 1415 m. Vilniaus vyskupas žemaičius pradėjo krikštyti.

Nuo 1416 m. pradėtos statyti pirmosios bažnyčios Žemaitijoje, jos statytos ir Raseiniuose, Betygaloje, Ariogaloje, Viduklėje.

Raseiniai pradėjo kilti kaip politinis centras. 1418 m. Raseiniai tapo valsčiaus centras – vienas iš Žemaičių valstiečių sukilimų centrų. Pats Vytautas Didysis buvo atvykęs malšinti sukilėlių. XV a. pabaigoje miestui suteiktos savivaldos teisės, Raseiniai tapo apskrities centru. Į Raseinius posėdžiauti susirinkdavo Žemaitijos seimelis. Raseiniai tapo politine Žemaitijos sostine, nuolatine bajorų seimelių vieta. Čia vykdavo bajorų suvažiavimai, kariuomenės pratybos Stonų lygumoje. Žemaičių sukilėlių būrys veikė ir 1794 m. Raseinių apylinkėse. Sukilime dalyvavo Raseiniuose suformuota J. Kasakausko vadovaujama tautinės kavalerijos III brigada ir generolo majoro M. Tiškevičiaus vadovaujamas Šaulių dalinys. Po karo 1944–1954 m. Raseinių rajono teritorijoje veikė Lietuvos partizanų Jungtinė Kęstučio apygarda.

Raseiniai jau nuo XV amžiaus pasižymėjo žemaičių kovomis ir stipriais, narsiais sukilėliais.

1934 m. Raseiniuose, buvusioje Rinkos aikštėje, pastatytas aukščiausias (13 m.) Nepriklausomybės paminklas Lietuvoje – „Žemaitis“, simbolizuojantis žemaičių stiprybę ir atkaklumą kovoje už laisvę (skulptorius V. Grybas). Paminklas atidengtas 1934 m. birželio 24 d., dalyvaujant 25 tūkstančiams žmonių. Paminklą pašventino Kauno arkivyskupas J. Skvireckas. Šis paminklas atlaikė sovietinę ir hitlerinę okupaciją, karo audras. Postamente iškalti žodžiai: „Amžiais budėjau ir vėl nepriklausomybę laimėjau“.

Taigi, Žemaičio skulptūra siejasi su didinga žemaičių kovotojų už laisvę istorija. Skulptūra simbolizuoja žemaičių ir tautos laisvės bei nepriklausomybės troškimą.

Kai kas mano, kad Žemaičio skulptūra galėtų vaizduoti Joną Žemaitį. Argumentai prieš Žemaičio personifikaciją yra dėl pačių metų ir dėl neįsigilinimo į istoriją: skulptūra pastatyta 1934 m., o Jonas Žemaitis, gimęs 1909 metais, tuomet buvo 25-erių, bet reikia neužmiršti, kad skulptūrą skulptorius statė metus du, o gal ir ilgiau, tai dvidešimt trejų Žemaitis tikrai dar niekuo nenusipelnė Lietuvai (beje, 1936 metais, baigęs Karo mokyklą, jis išvyksta į Prancūziją), kad būtų galima jo garbei statyti paminklą. Bet norima perrašyti istoriją atgal ar pirmyn. V. Grybo skulptūra yra ne asmenvardis ,,Žemaitis“, o žemaitis – visos tautos vardu simbolizuojantis bendrinis žodis. Ar šis bendrinis žodis virto asmenvardžiu ,,Žemaitis“?

Istorija su Jono Žemaičio gimnazija taip pat prašosi plunksnos. Mokyklos pavadinimas siejasi su skulptūra „Žemaitis“, kaip drąsaus, narsaus žemaičio simboliu, siekiančiu laisvės, nepriklausomybės. 2009 kovo mėnesį Seimas paskelbė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo pirmininką Joną Žemaitį–Vytautą Lietuvos Respublikos prezidentu. Aišku, Raseinių rajono taryba šitą faktą turėjo pastebėti. Bet ar būtinai iš pagrindų reikia griauti mokyklos statusą, vardą? Ar nėra ką pavadinti garbingu Jono Žemaičio vardu? Turbūt, ne. 1999 m. sausio 1 d. (Raseinių rajono tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 241) įsteigta Raseinių „Žemaičio“ gimnazija. Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. (l.l)TS-263 Raseinių „Žemaičio“ gimnazija nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. pervadinta Prezidento Jono Žemaičio gimnazija. Dešimt metų išbuvo vardas – Raseinių „Žemaičio“ gimnazija. Ar kartais čia nekvepia tokiomis apgaulėmis kaip Mykolo Romerio universitete? Pasibaigus rektoriaus kadencijai, buvo sugalvota universitetą pervadinti ir rektorius vėl galėjo būti perrenkamas.

O kas slypi už ,,Žemaičio“ gimnazijos sienos? Prezidento Jono Žemaičio gimnaziją norima sukeisti vietomis su kita mokykla, nes vietos po saule neužtenka. Kažkam reikėjo pasidalinti. Ką? Pelę? Katiną? Taip ir pasidalino: pagrindinė mokykla uždaryta, o ,,Žemaičio“ gimnazija – pervadinta. Dabar turėtų mokykla išsikelti į kitas patalpas, nes labai reikia pinigus išleisti, mokytojus ta proga atleisti, privatizuoti pastatus? O kas bus su mokiniais, kas bus su mokytojais? Ar kam svarbu? Liks vardas!

Kuo užsiimama: vardais, uždarymais, persikraustymais, savo piniginės didėjimu. O kas vyksta mokykloje? Ar mokykla neturėtų keistis? Ar ne pati mokykla turėtų nusistatyti mokymosi gaires, savo strategiją. Jei gimnazijoje pasirenkami dalykai, pagal kuriuos bus laikomas egzaminas, o baigus gimnaziją paaiškės, kad negali įstoti į norimą specialybę, nes pertvarkyta sistema ir egzaminai netinka. Tai ar negeriau mokytis nuotoliniu būdu? Ir gal daug daugiau išmoksi?

O gal verta mokyklą įkurti prie bažnyčios? Juk taip buvo 1818 m. Tuomet Raseiniuose buvo pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, prie kurios veikė mokykla.

Raseinių garsinimui reikia ieškoti išsiskirtinių šaknų, tai padėtų atgaivinti dvasią, duotų peno tobulėti. Įsimintina, svarbi data – tai 1933 m., kai Raseiniuose įsteigtas Jono Basanavičiaus liaudies universitetas, o Raseiniuose tuo metu veikė 2 gimnazijos, žemesnioji žemės ūkio mokykla, 4 pradinės mokyklos, 2 ligoninės, 3 vaistinės, kino teatras, pieninė, 2 gariniai malūnai su lentpjūvėmis, po 2 odų, kailių, vaisvandenių ir saldainių įmonės.

Raseiniams reiktų atgaivinti 1537 metais Raseiniuose veikusias 18 alinių, 4 midaus parduotuves. Čia tai būtų išskirtinumas, čia tai išgarsėtų Raseiniai. Vertėtų atgaivinti galvijų (arklių) ir žemės ūkio parodas, kaip tai vykdavo 1897 m. kasmet per Šv. Joną. Kino teatrą, kuris jau ir iš atminties dulkių išgaravęs, tačiau 1934 metais miesto centre K. Lukšio rūpesčiu buvo atidarytas kino teatras „Romuva“.

O Raseinių mieste dabar gyvena tiek gyventojų, kiek jų buvo 1860 m. – 12 754 gyventojai. Praėjus trisdešimt vieneriems metams telikę 7455, Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje – vos 4 000, 1940 m. Raseiniuose – apie 7 000 gyventojų. Pagal evoliucijos ciklinio judėjimo teoriją, gyventojų turėtų mažėti, kaip tai ryšku 1891 m.Priėjo sena moteriškė ir pasakė: ,,Jei daug šnekėsi, gali išvežti į Sibirą kaip senais laikais, o gal jau yra naujas kalėjimas – areštinė, o gal ne Raseiniuose – prie Vilniaus?“

Ar Šiluva – saugotina vertybė?

Viktoras VITKUS

Rugpjūčio 27 dieną Rajono savivaldybės taryba svarstė projektą „Dėl Raseinių savivaldybėje esančių nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo saugomomis“. Tuomet Tarybos nariams klausimas pasirodė neparuoštas svarstymui ir buvo atidėtas kitam posėdžiui. Praėjo ne vienas Tarybos posėdis, bet svarstymas taip ir nebuvo atnaujintas. Tuomet meras pabrėžė, kad Taryba turi apsispręsti, ar Šiluvos istorinė urbanistinė zona turi būti savivaldybės saugoma, ar ne.

Netrukus Lietuva stos prie kalėdinio maratono starto linijos, o sprendimo požymių vis nėra. Gal ir nereikia prie to grįžti, nes ir tuomet posėdyje daugiau rūpėjo, kiek kainuos vienos plytos padėjimas, paskelbus dalį Šiluvos kultūriniu draustiniu. Ir vėl įsiterpė tradiciniai Lietuvos „progreso“ varikliai – darbo ėmėsi agentūra VBS (viena bobutė sakė). Pasklido kalbos, kad aplink naujai sutvarkytą aikštę šiluviškiai apleidžia savo gyvenamąsias vietas (ne, tai ne kvietimai Anapilin), nes į jas pretenduoja perspektyvūs kitų miestų gyventojai. Kalbos yra kalbos. 2008m. Šiluvos mst. Jono Pauliaus II g., Bukoto g. ir Raseinių g. šaligatvio dalies remonto darbus vykdę darbininkai pastebėjo, kad su kai kurių namų šeimininkais nepavyksta pasikalbėti, pasitari dėl darbų eigos. Didelio čia daikto, juk ne kriminalas, tačiau kiti šiluviškiai porino, kad čia jau gyvena atvykėliai, ir jie miestelyje būna retokai. Tad ar jiems svarbu, kokį statusą turės Šiluva? Manau, svarbu, nes tai gali sugriauti jų planus. 2009-11-03 apie šiuos gandus bandyta kalbėti su Šiluvos seniūno pavaduotoja, tačiau ji, motyvuodama, kad šiose pareigose dirba neseniai, siūlė kreiptis į seniūną. Keletą kartų bandyta skambinti ir jam, bet pasikalbėti nepavyko. Pagaliau – ne kriminalas…                 .

2009-11-03 buvo nuvykta į Šiluvą ir vizualiai apžvelgti istorinės dalies statiniai, jų būklė, vertingos eksterjero sudėtinės ir pan. Įvertinta 42 gyvenamųjų namų ir 22 ūkinių pastatų, buvusio gamybinio komplekso ir kitos paskirties statinių eksterjerų būklė.  Darbai atlikti Jono Pauliaus II, Bukoto, M.Jurgaičio, Kapų, Raseinių, Žaiginio gatvėse bei gatvelėje dešinėje buvusių Šaulių namų pusėje. Fiksuoti šiais metais atlikti remonto darbai. Yra pavienių namų priekinio fasado, atsukto į Bazilikos aikštę (M. Jurgaičio g.), dažymų. Tikrai primena sovietinių „gensekų“ laikus. Raseinių, Tytuvėnų, Žaiginio ir Bukoto gatvėje yra gyvenamųjų namų, kurių tūriai ir medžiagiškumas pakitę. Raseinių gatvėje ardomas autentiškas ūkinis pastatas. Buvusios pieninės pagrindinio pastato viršutinėje dalyje yra medinis priestatas (gerai, kad nedarko bendro aukštingumo). Turgaus aikštėje, dešinėje pusėje, prekybos pastatai (dėvėtų rūbų parduotuvė, baras, vaistinė) pakeitė medžiagiškumą. Čia lieka saugotinas tūris. Gilumoje esantys ūkiniai pastatai taip pat dalinai pakeitę medžiagiškumą bei tūrį. Gatvelėje šalia buvusių Šaulių namų, Žaiginio, Tytuvėnų gatvėje saugotini pavieniai lapuočiai (ąžuolai, klevai, tuopos). Turgaus aikštėje yra grupė tokių medžių.                   .

Atlikta stebėsena leido padaryti preliminarias išvadas ir kitame etape koncentruoti dėmesį į atskirus aspektus (statinių tūriai, medžiagiškumas, eksterjerų dekoras ir kt.). Be abejonės, kito etapo tyrimus turėtų atlikti LR Kultūros paveldo departamento specialistai. Tokiai darbų eigai rugpjūčio 24 dieną buvo pritaręs Tarybos Kultūros, švietimo, sporto, teisėtvarkos ir jaunimo reikalų komitetas, vadovaujamas Lino Dargevičiaus.

Neseniai pasiekė žinia, kad į LR Kultūros vertybių registrą įrašytas Knygnešio Kazimiero Roseno namas, esantis Jono Pauliaus II g.7, apibrėžiant jo teritorijos ribas ir nustatant regioninio reikšmingumo lygmenį. Galima diskutuoti, ar tai tas kelias, kuris ilgainiui Šiluvos istorinei zonai suteiks tinkamą apsaugos statusą. Gerai, yra dar bent 6 statiniai, kurie turi istorinę vertę, bet kokia jų juridinė apsauga? Apie Šiluvos urbanistiką pradedama kalbėti tada, kai artėja kokia reikšminga data (geriau – nors Europos lygmeniu). Tuomet 18 namų gauna paspirtį remontui ir išsaugojimui (?). Raseinių rajono savivaldybės 2008m. atliktų darbų panoramoje kalbama apie projektą „Šiluva – Europos paveldo dalis“, kur skiriamas dėmesys senųjų namų renovacijai.

Tačiau grįžkime į šio klausimo ištakas. Dar 2009-04-24 Raseinių rajono savivaldybės specialistai išsiuntė raštą Nr. (5.26)R-997 dėl nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos 2009-06-18 raštu Nr. (13.1)2-1708 informavo, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo  apsaugos  įstatyme nėra nustatytos privalomos pirmenybės valstybei skelbti kultūros paveldo vietovę saugoma valstybės. O tai reiškia, kad visas rutininis darbas ir atsakomybė guls ant savivaldybės specialistų pečių. Gal tai ir buvo „blaškymosi“ pradžia? Tame Kultūros paveldo departamento rašte buvo pabrėžta, kad pagal Registro duomenis (www.kpd.lt)  Šiluvos miestelio istorinė dalis yra į Registrą įrašyta kaip kultūros paveldo vietovė, tačiau nėra paskelbta saugoma vietove ir jos apsaugai nėra įsteigto kultūrinio draustinio, kaip tai nustatyta NKPĮ. Taigi patogiausia čia buvo šoktelti į krūmus.

Tarybos  Kultūros, švietimo, sporto, teisėtvarkos ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkas pažadėjo, kad aiškinsis dėl problemos sprendimo Kultūros paveldo departamente.

Vieno paminklo istorija

Viktoras VITKUS

Taip jau susiklostė, kad daugiausiai mitologinių akmenų Raseinių rajone yra Šiluvos seniūnijoje. 1983 metais iš 11 mitologinių akmenų – 8 buvo Šiluvos apylinkėse, tiesa, 3 jau sunaikinti. Akmenis senovės lietuviai labai gerbė. Tai dar pagoniško tikėjimo įtaka. Prie jų visais laikais stovėjo po keletą kryžių arba ant jų buvo statomos koplyčios. M.Bernšteinas teigia, kad koplyčios buvo įrengiamos ant akmenų, kurie legendose minimi kaip buvę stabmeldžių altoriai, ant ąžuolų kelmų. Tik vėliau jos pradėtos ręsti ant paprastų plytų bei akmeninių pamatų. Pasak T. Narbuto, senovės lietuvių mitologijoje dideli akmenys, stūksantys šalia vieškelių, dar būdavo vadinami „užkeikimo akmenimis“ ir siejami su kelio dievo vaizdiniu. Niekas ant jų nedrįsdavo atsisėsti, prieš tai nesukalbėjęs tam tikrų magiškų žodžių, apsaugančių keleivį nuo pavojų. M.Strijkovskio liudijimu, šiems akmenims aukodavę baltas vištas ir kt. A.Vaišvila mano, kad Akmenės kaimo mitologinis akmuo – antras ypatingas mitologinis paminklas po akmens su „Panelės Marijos pėda“ Šiluvos koplyčioje.

Dar 1930 metais kraštotyrininkas Balys Buračas padarė Akmenės kaimo mitologinio akmens aprašą ir fotofiksaciją. Užrašė legendas ir padavimus apie jį. Tuomet koplytėlėje dar buvo Dievo Motinos ir Šv. Elžbietos medinės skulptūrėlės. Šilinių metu daugelis žmonių keliais ėjo aplink akmenį ir koplytėlę, dėdami aukas ant akmens. Kituose šaltiniuose sakoma, kad prie koplytėlės būta dėžės keliaujančių į Šiluvos atlaidus maldininkų aukoms rinkti. Žmonės trynė akmenimis skaudamas kūno dalis ir bučiavo šventąjį akmenį. Šalia tekančio Sandravos upelio vandeniu (B. Buračas mini Šaukuvos upelį) žmonės drėkino skaudamas akis, veidą, kojas ir sąnarius. Daugelis jų gėrė upelio vandenį nuo visokių negalavimų. Šio vandens buvo parnešama negalintiems čia atvykti. B.Buračas straipsnyje „Ką rūpintojėliai pasakoja“ mini ne vieną legendą apie šį akmenį. Kai kuriuos momentus patvirtina ir vėliau užrašyti pasakojimai bei padavimai, arba yra kitų variacijų. Pasitvirtina ir šalia gyvenusios Emilijos Jagminienės pasakojimas, jog koplytėlę ant akmens XIXa. sumanė pastatyti vietinis (Aukštadvario) bajoras Kontrimas. Tai patvirtina ir Šiluvos krašto tyrinėtojas A.Vaišvila. 1990m. Žaiginio kraštotyrininkas K.Grikšas užrašė dar vieną padavimą apie Akmenės k. akmenį. 80 – metė vietos gyventoja Stefanija Pukienė pasakojo, kad vieni tėvai nenorėjo leisti dukteriai tekėti už jiems netinkamo berno. Nepaklausiusi tėvų duktė išvažiavo „ant šliūbo“. Jai išvažiuojant,  tėvai pasakė: “Kad tu pavirstum akmeniu“. Bevažiuojant ji ir pavirtusi akmeniu. Paskui toje vietoje tėvai pastatė šv. Elžbietos koplytėlę. Žmonės, eidami į Šiluvą, tą akmenį aplanko ir sukalba poterius.

1980m. šalia akmens esančią sodybą iš Jagminienės nupirko Masiūliai. Ponia Masiūlienė pasakojo, kad koplytėlę anksčiau prižiūrėjo Vaitkus, kuris rūpinosi ir kitais apylinkės paminklais. Brandžiais ateizmo metais Masiūliai patyrė didelį ideologinį spaudimą. Viena labai „populiari“ Šiluvos vidurinės mokyklos mokytoja vis išplėšdavo koplytėlę, bet ji vėl būdavo atremontuojama. Tai tęsėsi gan ilgai. Rausvai pilko granito akmuo vis labiau samanojo.

Netaisyklingo penkiakampio formos, su nuskaldytais šonais ir kauburiuotu paviršiumi akmuo anksčiau galbūt buvo didesnis, nes šalia buvo kitas, mažesnis (gal nuskilęs nuo pagrindinio?), 1,5×1,0×0,8m dydžio akmuo. Didysis akmuo – 5,1×4,7×1,8m. Nežinia, koks akmens masyvas yra žemėje. 1999m. Tytuvėnų regioninis parkas išvežė 1,5m aukščio keturkampio formos koplytėlę restauruoti (?). Rudenį ji buvo grąžinta į vietą. Tačiau pareigūnams reikėjo labiau pasidomėti šio unikalaus paminklo istorija. Koplytėlė nebuvo dažyta, jos bokštelis virš stogo neturėjo jokio kryželio. Yra ir kitų netikslumų. Vietoj šv. Elžbietos atsirado gipsinė Marijos Maloningosios skulptūrėlė. Toks entuziazmas kenkia autentiškumui. Tai patvirtina ir fotofiksacija B. Buračo straipsniui bei 1994m. LR KPI Tauragės apygardos darbuotojų darytos nuotraukos.

Pasikeitė paminklo aplinka. Jau nebėra dalies alksnių, tačiau nenusausinta šalia objekto teliuškuojanti bala. Matyt, reikėtų įrengti patogesnį taką paminklo lankytojams ir maldininkams. Šis paminklas retas visame regione.

Paliesk medį

Viktoras VITKUS

Šiandieną galima stebėti, kaip iš sodybų aplinkos pamažų nyksta lenkiškos popkultūros atributai: gipsiniai ir plastmasiniai nykštukai, varlės, krokodilai, gandrai ir pan. Juos keičia medžio drožiniai, sukurti žinomų ir pradedančių medžio drožėjų, kartais ir pačių šeimininkų. Norisi apžvelgti kelias pagrindines drožinių tendencijas. Tradicinė lietuvių mažoji skulptūra – dekoratyvūs kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, pakabinamos ir paprastos koplytėlės – mus grąžina arba verčia atsigręžti į tuos simbolius, kurie amžiais vienijo tautą. Jolanta Zabulytė teigia, kad su jais susijusi gyvybės tęstinumo idėja dar gyva katalikų religiją išpažįstančio žmogaus pasaulėjautoje.

Žinomas senovės baltų pasaulėžiūros tyrinėtojas Norbertas Vėlius pastebi, kad medžių garbinimas minimas beveik visuose senuosiuose baltų mitologijos šaltiniuose. Jeigu žmogus nėra apsėstas snobiškumo idėjos (naujos mados bangos) savo valdose turėti koplytstulpį su Rūpintojėliu, jis tikrai domėsis, kokie gi medžiai buvo pasirenkami panašiems tikslams mūsų senolių. Nėra abejonių, kad populiariausias buvo ąžuolas.

Manhardtas (Mannhardt) teigia, kad ąžuolas esąs Perkūnui paskirtas medis, kiti tyrinėtojai (Jeronimas Pragiškis, Erazmas Stela) mano, kad ąžuole apskritai gyvena dievai. Lietuvių liaudies tikėjimuose ąžuolas laikomas šventu medžiu. Anot J.Zabulytės, medžiai suvokiami kaip gyvos būtybės. Jie, kaip ir žmogus, turi sielą ir širdį, jaučia skausmą. Raseiniškis medžio drožėjas Ričardas Ramanauskas pasakojo, kaip viename kaime Šiluvos seniūnijoje vyriokai atsisėdo relaksacijai už stalo. Po kurio laiko jie nutarė ,,išbristi iš jūros“, kuri jau buvo iki kelių, ir imtis prasmingo darbo. Prie namo augo ąžuolas, galėjęs tapti gera mediena pardavimui, na, o likučiai tiktų malkoms. Nežinia, ar to projekto vadovas padarė klaidą nustatant medžio kritimo trajektoriją, ar dar kokios „kataklizmos“ jiems sutrukdė, bet medis vožtelėjo ant namo…

Šventiems medžiams priskiriamas  uosis, šermukšnis, lazdynas. Apie pastarąjį Pranė Dundulienė rašo, kad jame gyvena deivė Lazdona, globojusi labai svarbu senovės žmogui medį, duodantį riešutus. N.Laurinkienė mini, kad lietuvių liaudies dainose apdainuojami „verbelės“, „griušelės“, jovarai, putinai. Prūsuose dažnai minimas šeivamedis.  Tačiau yra medžių, kurių senieji lietuviai nemėgo – tai epušė ir alksnis. Dvejopai lietuvių tautosakoje ir etnografinėje tradicijoje traktuojami eglė ir beržas. Ne iš visų minėtų medžių galima išdrožti skulptūras, tačiau jie dažnai pasitaiko taikomosios dailės mažo gabarito drožyboje.

Antroji namų valdų ir sodybų tendencija yra netaisyklingų medžių kamienų, dažnai su augliais, pritaikymas supynėms, suolams, šulinių, pavėsinių, verandų stogų atramoms. Pasitaiko užsakymų medžių drožėjams pagaminti iš medžio, turinčio didžiulę ataugą,  kokią fantastišką būtybę (pvz., sraigę). Nereikia pamiršti, kad netaisyklingi kamienai, ataugos formuojasi dėl tam tikrų medžio ligų ir reikia rimtai pagalvoti, ar būtina iš jų darytus objektus įsileisti į savo namų teritoriją. Pasak R. Ramanausko, medis skleidžia savo aurą. Liga, kokia ji bebūtų, galop didelio džiaugsmo nesuteikia.

Trečioji tendencija – pasakų, padavimų, legendų personažų vaizdavimas medyje. Ir čia susiduriame su dvejopa traktuote. Tenka stebėti įdomius sprendimus, formuojančius teigiamas romantiškas emocijas (mitologinių siužetų skulptūrų kompleksas Jūkainiuose), bei pavienius kosmopolitiškus sprendimus (nykštukai, troliai, ir kt.), neturinčius nieko bendro su mūsų tautosaka. Paminėtini ir raganų bei velnių personažai, kuriuos, lenktyniaudami vienas su kitu, tautodailininkai stengdavosi vaizduoti kuo bjauriau. Su džiaugsmu tokie „balvonai“ buvo statomi ne tik sadybose, bet ir gausiai lankomose viešosiose vietose. Tokių baisuoklių galima regėti ir šalia vaikų žaidimo aikštelių. Buvo pamirštama šių „šedevrų“ paskirtis. R.Ramanauskas mano, kad skulptūras su velnio atvaizdu apskritai nerekomenduotina įsileisti į namų valdų teritoriją. Paliesti medį galima ne tik pjūklu, kirviu ar kaltu, bet ir siela. Ir jeigu mes tai dažniau prisiminsime, joje bus stabilesnė ramybė. Gal ir amžina skola gamtai taps mažesnė.

SAUGOTINI OBJEKTAI

Viktoras VITKUS

2009-08-10 Raseinių savivaldybėje paminklosaugos ir paminklotvarkos spacialistai svarstė klausimą dėl objektų įtraukimo į saugomų savivaldybės paminklų sąrašą. Tai daryti paskatino 2009-06-22 gautas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos raštas Nr. (13.1 ) 2 – 1708 „Dėl Šiluvos miestelio teritorijos bendrojo plano“. Jame sakoma, kad Šiluvos miestelio istorinė dalis yra į Registrą įrašyta kultūros paveldo vietovė, tačiau nėra paskelbta saugoma vietovė ir jos apsaugai nėra įsteigto kultūrinio draustinio, kaip tai nustatyta NKPAĮ 21 straipsnio 2 dalyje. Toliau diplomatiškai primenama:“(…) nesant nustatytos privalomos pirmenybės valstybei skelbti kultūros paveldo vietovę saugomą valstybės, šiuo atveju Raseinių rajono savivaldybė turėtų pirmiausia spręsti dėl Šiluvos miestelio istorinės dalies skelbimo / neskelbimo savivaldybės saugoma vietove ir dėl jos apsaugai reikalingo savivaldybės draustinio steigimo.“ Reikia priminti, kad dar 1992-07-13 LR KPI nutarimu Nr. 08-143 Šiluvos miestelio turgaus aikštę ir miestelio centrinę dalį nuo 1992-07-13 įtraukė į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą. Suprantama, kad šiandien Šiluvos istorinė dalis reikalauja juridiškai stabilaus statuso.

KPD nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2009-03-24 aktu Nr. KPD-RM-1050 patikslino Šiluvos miestelio istorinės dalies vertingąsias teritorijos ribas ir rekomendavo steigti savivaldybės urbanistinį / architektūrinį draustinį. Šios rekomendacijos parengtos atkreipiant dėmesį į profesoriaus A.Miškinio Šiluvos miestelio urbanistinę studiją. Pasak jo, nepaisant gana vientisos viso miestelio ūkinės raidos, abi skirtingu laiku susidariusios jo dalys ne tik plano, bet ir užstatymo bei vaizdo požiūriu yra įgijusios gana reikšmingų savitumų. XVIIa. viduryje susidariusi kompozicinė ašis tarp bažnyčios ir koplyčios XXa. pradžioje tapo ryškiausiu Šiluvos savitumą įprasminusiu požymiu. Būtent ši ašis ir tampa KPD Šiluvos miestelio istorinės dalies centru.

Jeigu Šiluvos miestelį gaubia įspūdinga sakralinė aura, tai Betygalos miestelis gali didžiuotis savo istorine, taipogi su krikščionybe susijusia, praeitimi. 1993-06-22 LR KPI  nutarimu Nr.01-8-306 Betygalos miestelio istorinė zona buvo įtraukta į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą. Vietovės laukia tokia pat kaip Šiluvos istorinės dalies „pripažinimo“ procedūra.

Tą dieną buvos svarstomas ir kitų statinių įtraukimas į savivaldybės saugomų objektų sąrašus. Tai Alėjų Švč. Trejybės bažnyčia, Raseinių Švč. Trejybės cerkvė; Paežerio Švč. Trejybės koplyčia (Nemakščių sen.); Leščių Dievo Apvaizdos bažnyčia; Milašaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia; Ugionių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia ir koplyčia; Vosiliškio Šv. Juozapo bažnyčia ir varpinė, Žaiginio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia ir varpinė; Betygalos bendruomenės namai; Paupio Šv. Šeimos -  Jėzaus, Marijos ir Juozapo – bažnyčia; Paliepių Šv. Kryžiaus bažnyčia; Betygalos / Pilkalnio kapinių koplyčia; Betygalos II piliakalnio koplyčia, Katauskių koplyčia.  2007 – 2009 apie šiuos objektus surinkta ganėtinai solidi istorinė medžiaga, pateikta vaizduojamosios ir taikomosios dailės objektų charakteristika. Apsistota ties pirmaisiais 9 objektais neskaitant 2 urbanistinių vietovių. Savivaldybės tarybos komitetai ir pati taryba svarstys, kokius statinius ir vietoves įtraukti į saugotinų objektų sąrašus. Kiekvienas objektas turi savo „cinkelį“, todėl nebuvo taip lengva apsispręsti.             .

Alėjų bažnyčia (1939m.) yra tas vienintelis sakralinis pastatas rajone, pretenduojantis į medinę neogotiką. Nors jame gausu eklektikos, jį reikia vertinti kaip statinį, turintį istorinių paralelių su Raseinių bažnyčia. Įdomi ir dar neišaiškinta dviejų konfesijų sąsaja – altoriuje yra dvi pravoslavų ikonos. Saugomi pastato tūris, fasadai, medinės konstrukcijos, pagrindinė planinė struktūra su priklausiniais.

Raseinių cerkvė (1870m.) yra ne tik profesionalus bizantinio stiliaus statinys, bet neša savyje ir skaudų mūsų šaliai istorinį krūvį, žymintį koriko grafo Baranovo Lietuvos rusifikavimo laikotarpį. Šiai dienai – tai vienintelis kitos konfesijos statinys Raseinių krašte, atkreipęs vedančiųjų šalies architektūros teoretikų dėmesį.

Kalbant apie Leščių bažnyčią (1789m.), reikia pažymėti jos organinį įsiliejimą į kraštovaizdį bei unikalią archaišką medinę architektūrą.

Milašaičių bažnyčia jau seniai prašosi atidengiama senojo altoriaus. Tai tikrai įspūdingas lietuvių liaudies meno kūrinys, kuriame nėra pernelyg didelio skulptūrų atlikimo „saldumo“. Apie jį ne kartą kalbėjo šviesios atminties Tėvas Stanislovas. Vertingi tapyti navos sienų karnizai.

Paežerio Švč. Trejybės koplyčia (XIXa.). Saugomi pastato tūris, fasadai, medinės konstrukcijos, pagrindinė planinė strukūra. Koplyčia turi savitą Nemakščių kraštui istoriją ir sakralinę vertę.

Ugionių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia ir koplyčia pastatyta XIXa.  Koplyčia užima vieną svarbiausių vietų Kauno regiono mitologinių objektų sąraše. Bažnyčia yra liaudies klasicizmo statinys rajone, patekęs į Lietuvos architektūros istoriją.        .

Buvęs Betygalos valsčiaus pastatas, statytas XXa. pirm. p. Saugomi pastato tūris, fasadai, medinės konstrukcijos, pagrindinė planinė struktūra, medžiagiškumas, eksterjero apdaila ir dekoras.

Vosiliškio Šv. Juozapo bažnyčia ir varpinė statyta 1882m. Saugomi pastato tūris, fasadai, medinės konstrukcijos, pagrindinė planinė strukrūra ir vienintelis rajone neogotikinis altorius.

Žaiginio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia ir varpinė (1917m.).  Objektas – pagrindinis miestelio formantas, turintis turtingą istoriją. Išliko pirmosios bažnyčios rūsių sistema, autentiška tvora ir vartai. Viduje yra 14 lenkų kilmės dailininko Tomo Burdanovskio (T. Burdanowski) Kryžiaus kelio stacijų.

KAIMO TURIZMAS KITU KAMPU

Viktoras VITKUS

Atrodo, jau senokai pamiršome sąvoką „kičas“, tačiau jis tikrai neišnyko, bet įgavo kitas formas. 1998m. apie jį prašneko Jūratė Markevičienė pastebėdama, kad Vilniaus senamiestyje apstu „senoviškų“ parduotuvių, užeigų, viešbučių, bet jų interjeruose nerasime konkrečios, tikrosios Vilniaus ar Lietuvos praeities, kaip buvo pirmuose, prieš keliolika metų įrengtuose „Lokio“, „Medininkų“ interjeruose. Dabar tokia situacija plačiai matoma kaimo turizmo sodybose. Neišimtis ir Raseinių kraštas. Šiandien autentas visai ar bent iš dalies sunaikinamas (pvz. lakuojami raudonų plytų rūsio skliautai), o jo vietą užima „senovė apskritai“. Kiemuose atsiranda Disneilendo atributai. J.Markevičienė teigia, kad vyraujant tokiai paminklinei vertei, paveldui paliekamas tik „parodomųjų senienų“ ar „istorijos simbolių“ vaidmuo. Dvaro teritorijoje atsiranda keliančių nuostabą etnografinių rakandų iš visų pakampių. Paveldas – visuomet konkrečios vietovės, konkretaus miesto ar kaimo vertybė. Džiugu, kad kai kurios kaimo bendruomenės tai supranta ir eina teisingu keliu.

Šiandien matome naujųjų paveldo puoselėtojų, istorinių objektų savininkų agresiją, kuomet paveldas nukenčia dėl asmeninės naudos interesų. Dažnai susiduriamia su dviem architektūros tendencijom: adaptyviąja ir agresyviąja. Prie pirmosios prisiliečia profesionalus architektas, antrajai atstovauja pats savininkas, kuomet architektas lyg ir atliko savo užsakomąjį darbą, o toliau įsijungia kitos fantazijos… Tuomet pradeda „dygti“ visokios pavėsinės, maudymosi kubilai, abejotini sportiniai įrenginiai. Dar nesudėti visi taškai dėl galutinio Šiluvos seniūnijos buv.

Burbiškio dvaro likimo, o jau jo teritorijoje dygsta pastatas, gal ir pretenduojantis į turizmo sodybos statinius, tačiau nieko bendro neturintis su istorine aplinka.Visuomenė, įskaitant ir vietinius politikus, gali turėti savas simpatijas ar antipatijas, suvokti vertes vienaip ar kitaip, bet būtent profesionalai privalo išaiškinti paveldo saugos prasmę ir apibrėžti tinkamiausius būdus.

Baigiasi vasara, šunys prie būdų tingiai gaudo muses… Nesinori net nuimti pakelių informacinių stendų su paveldosaugos ženklu, kur žymimas „Rokynės“ dvaras. Neteko jokiuose šaltiniuose rasti  Rokynės dvaro Raseinių krašte, nežino jo nei kraštotyrininkai, nei kompetetingi paveldosaugininkai. Apie tai, kad toje vietoje buvo Palūkščio dvaras – abejonių nėra.  Neblogai būtų ant valdovų rūmų pakabinti informacinę lentą su užrašu „Brazauskynė“. Kiek galima juoktis iš savęs?

Nėra abejonių, kad daugelis (bent kaimo turizmo sodybų savininkai) susipažino su Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos (KPP) priemone „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“. Šiame projekte skirtas dėmesys aplinkos sutvarkymui. Dažnai manoma, kad viskas, kas yra privačiose valdose, bus tvarkoma, kaip išmano šeimininkas. Toks manymas nėra teisingas, nes tos valdos eksponuojamos visuomenei. Sovietmečiu, likvidavus daugumą vienkieminių sodybų, buvusių kaimų gyvenvietės liko vieninteliai liaudiškųjų statybos ir kraštotvarkos tradicijų liudytojai bei iki sovietmečio susiklosčiusio Lietuvos etnokultūrinio kraštovaizdžio komponentai. Būtent juos ir reikėtų saugoti. Būtent jie bus patrauklūs išprususiam ir pasiilgusiam tikrumo turistui. Profesorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras Jurgis Bučas rašo: “(…)Gamtos ir kultūros išteklių panaudojimas gyventojų poilsiui, pažintinei rekreacijai, turizmo plėtrai perauga į savarankišką rekreacinį ūkį, siekiantį turėti šiai verslo šakai teisiškai reglamentuotas savo teritorijas“. Būtina siekti,kad žmogaus santykis su kraštovaizdžiu nebūtų išbalansuotas. Naujųjų turizmo sodybų statytojams gal vertėtų atkreipti dėmesį į mūsų regiono tikrąsias etnotradicijas. Manau, kad tos sodybos, kurios tampa savaitgalio „siautėjimo“ vietomis, neturės perspektyvų.

UGIONIŲ KOPLYČIA

Viktoras VITKUS

Apie šį objektą jau yra daug rašyta. Minimos legendos, padavimai ir juos skelbę istoriniai šaltiniai. Kada ir kieno lėšomis pastatyta koplyčia, tikrų žinių nėra. Seni žmonės kalbėjo, kad ji pastatyta apie 1840m. maldininkų aukomis. Taip pat žmonės pasakojo, kad koplyčia benedifikuota kun. Aleksandro Miliausko 1882m.  Atsigręžkime į mažiau skelbtus faktus…Koplyčia pasižymi priimtom medinių koplyčių statybų tradicijom Lietuvoje, nors  1934 metų inventoriuje sakoma:“(…) neturinti aiškių stiliaus žymių, koplyčia“.

Koplyčios stogas buvo dengtas gontomis, ant jo medinis 1 m aukščio bokštelis, dengtas skarda. Ant bokštelio 1m geležinis kalvio darbo kryželis.

Prieš 1888 metus čia, aplink šaltinėlį, buvo įrengtos 35 rublių vertės geležinės grotelės, o virš jų – 50 rub. vertės 3 lampados.

Archyvuose yra jo eksc.vyskupo Pranciškaus Karevičiaus raštas, kuriuo leidžiama koplyčioje laikyti Šv. Mišias, sakyti pamokslus ir administruoti sakramentus.1933m. kunigo Vlado Simaškos rūpesčiu ir maldininkų aukomis koplyčia atnaujinta. Buvo apdengtas stogas, nudažytas interjeras, sutvarkytas šaltinėlis ir kt. Šaltinėlio rentinio aukštis 0,2m, kraštinių ilgis – 1,2m, tvorelės aukštis – 1,2m. Nuo šventoriaus iki koplyčios nutiestas platus takas, iš vienos pusės aptvertas gluosnių gyvatvore, iš kitos – „štankietais“, kad nevaikščiotų gyvuliai. Vyskupo Teofilio Matulionio 1934-06-07 vizitacijos rašte sakoma:“(…) išbaltino šalti-nėlio koplyčios vidų…“ 1938m. koplyčios bokštelis apdengtas skarda (60 Lt). 1996 metais koplyčios remontui 13 asmenų paaukojo 630 Lt. Aukas surinko Alena Palšauskienė.

Šaltinėlio sienos iš tašytų akmenų, yra medinis dangtis, įrengtas siurblys. Virš dangčio standartinė Švč. M .Marijos skulptūra.

Koplyčioje yra vienas altorius, kurio kraštuose – medinės skulptūros: “Šventoji su knyga“ ir „Vyskupas su kryžiumi“. Pirmoji skulptūra (dešinė pusė) jau neturi atributikos elemento – knygos.

Polichromijos būklė patenkinama. Figūros dešiniosios rankos plaštaka avarinės būklės (nuskilę pirštai). Pjedestalas taip pat turi skeldėjimo žymių. Skulptūros „nugara“ išskobta – tai leidžia drožinį išsaugoti nuo tolimesnių žymesnių skilimų. Skulptūros „Vyskupas su kryžiumi“ kairioji ranka suskeldėjusi, nėra dviejų pirštų. Montavimas su pagrindu atsilaisvinęs, matosi plyšiai. Skulptūros polichromijos būklė bloga. Skulptūros „nugara“ išskobta. Abiejų skulptūrų aukštis – 1,4m. Tarp skulptūrų yra ant lentos tapytas ir įrėmintas Nukryžiuotasis. Fone – raudonas audeklas.

Viršutiniame tarpsnyje yra Švč. M.Marijos su kūdikėliu Jėzumi ant rankų paveikslas ( tapyba, aptaisas ). Rėmo šonuose – kremzliniai sparnai. Koplyčios dešinėje sienoje yra šventiko portretas. Greičiausiai tai Ugionių kurato Vlado Simaškos portretas. Nors signatūros neaptikta, neatmetama galimybė, kad jį galėjo tapyti kunigas Pranas Šniukšta. Drobė deformuota, tapybos dažų sluoksnis apibirėjęs, yra smulkių krakeliūrų ( suskeldėjimų ) tinklas, porėmis nepaslankios konstrukcijos, be nuolydžio. Tapybos paviršius „apneštas“ žalia patina. Iki šiol dailėtytrininkai ir ekspertai neturi vieningos nuomonės kaip išsaugoti vaizduojamosios dailės kūrinius nuo atmosferinio poveikio ir kitų kenksmingų aplinkybių. Koplyčioje drėgmės faktorius ypatingai pavojingas. Tai buvo stebima nuo 1991 metų. 1994 m. dregmės poveikį sienoms (iki 0,5m nuo grindų ) fiksavo Vykintas Vaitkevičius. Dar 1993 metais matėsi, kaip nuo jos nyksta minėtas portretas. Manoma, kad perkeltas kūrinys jau nebeturi dvasinio ryšio su buvusia sakraline vieta. Tačiau atskirais atvejais tai daryti būtina.

Koplyčios aukštis su bokšteliu yra 6,96m, ilgis – 10m, plotis – 5,2m. Turi stačiakampio formos planą, dvišlaitį skardos stogą. Priekiniame fasade įėjimo stogelį laiko dvi 0,15m skersmens papras tos apvalios medinės kolonėlės. Koplyčioje du nedideli langeliai. Jų aukštis -1,1m, plotis – 0,9m. Apie Ugionių šaltinėlį ir kitus mitologinius objektus archeologas V.Vaitkevičius rašė:“(…) Raseinių rajone jų yra daugybė (vien vietovės – alkai – dabartinio Paupio mst., Kejėnų k., Nemakščių – Skirtinio k. apylinkėse), tačiau nesulaukė savo tyrinėtojų“. V.Vaitkevičius straipsnyje „Šventi Žemaitijos šaltiniai“ teigia:“(…) kai kur matome, jog jau tik šaltiniai išlaikė vietovės šventumą (Raguviškiai, Žalgirio apyl., Vil-kai, Alsėdžių apyl., Joskaudai, Kadagynai, Darbėnų apyl., Ugioniai, Betygalos apyl. ir kt.)“. Reikia sutikti su autoriumi, kad veiksnys, dėl kurio kito ir nyko senosios (ikikrikščioniškosios) kultūros apraiškos – krikščionybė. Dėl įvairių aplinkybių ir įvairiais būdais kito ir pasaulėžiūra – daug senų bruožų ji prarado, įgijo kitų. Manau, kad seniems Žemaitijos šaltiniams, kaip Ugioniuose, būtina sutekti kitą, jiems prideramą Statusą.

Gerumu per gyvenimą nešinas

Alfonsas VAIČIULIS

Važiuodamas iš Ariogalos į Ilgižius per Paliepių gyvenvietę, būtinai pravažiuosi pro Gulbinų sodybą. Ji iš tolo pasitinka kiekvieną blyksinčiais saulėje prieangio stiklais ir jaukiai ant laiptų įsitaisiusiais dviem gauruotais meškinais, saugančiais namelius. Šalia švyti kryžius ir šlama didelis sodas. Atsirėmęs prie senos obels kamieno stovi Balys Gulbinas, geraširdiškai šypsosi, klausosi laiko šlamėjimo, tekančio per žmonių gyvenimus. Vėjas taršo jau pabalusius plaukus. Linguoja šakas tarsi rankomis, kažką kalba, pasakoja kažką labai svarbaus. Skleisdamas ramybę, tyliai, švelniai ir raminančiai ošia sodas. Taip gera prisiglaudus prie gyvo kamieno pajausti, kaip gyvybė, žemės gyvybė, kažkur iš gelmių šaknimis kyla į paviršių, brandina vaisius, augina žmogų.

Gimė Balys prieš 93 metus, per pačias Kalėdas, kur gyveno jo tėvai, seneliai, kur toje pačioje atstatytoje sodyboje gynena ir jis su žmona Aldona. Čia gimė ir duktė Roma, dabar dirbanti muzikos vaikų mokytoja Kaune, sūnus Vidas, mokslininkas, habilituotas fizikos mokslų daktaras lazerių srityje.

Gausioje Balio tėvų – Marijos ir Antano – šeimoje augo 4 broliai ir 2 sesutės. Balys jauniausias, paveldėjo iš jų darbštumą ir atjautą žmonėms. Sunkiais laikais, kai bado šmėkla buvo nereta viešnia kaime, paliepiškių akys ankstyvą pavasarį krypdavo į tvarkingų ūkininkų Gulbinų pusę. Tai buvo kaime visų gerbiami žmonės. Svaigalai jų šeimoje buvo nepriimtinas dalykas.                  .

Įsimintina detalė. Kai 1948 m. sudarinėjo sąrašus išvežti žmones į Sibirą, reikėjo dviejų „liudininkų“ parašų prieš Gulbinus, bet neatsirado nei vieno žmogaus, kad prieš juos paliudytų. Pasakoja Balys, užplūsta prisiminimai, nurieda ašara… Patylime. Ir atsistebėti negali, kiek daug žmogus pakelti gali. Lamdė, murkdė gyvenimas, pergyveno du karus, puolė ir ligos, keitėsi valdžios, svetimieji atėmė viską, ką turėjo, teko bėgti nuo savos žemelės, slapstytis… O jis prisimena vien gera, visus žmones mini geru žodžiu

Ilgus metus dirbo kolūkyje prie gaterio, malė grūdus, kalė girnas. 23 metus bažnyčioje grojo vargonais, giedojo. Dar ir dabar retkarčiais prisėda prie pianino, kuris nuo seno stovi jų namuose garbingoje vietoje. Būdamas nestiprios sveikatos, kol galėjo, kol gerai matė, dirbo įvairius staliaus darbus. Jo rankomis atremontuota, papuošta senoji klebonija (dabar kultūros namai), pagražintas bažnyčios fasadas: atstatytos kolonos, pilioriai. Pastatyti 9 kryžiai Paliepių, Diržionių, Ilgižių, Taurupio kaimuose, koplytstulpis bažnyčios šventoriuje, 3 kryžiai Kryžių kalne.  Žmona Aldona maketavo, darė pagražinimus, Balys meistravo kryžius. Taip ir eina abu per gyvenimą iki šiolei.

Neužmiršta ir anūkai Lina, Gintautas, Marius ir Liudas. Pasakoja Paliepių šviesuolis Balys Gulbinas, papildo dukra Roma. Kaip vienodai šviečia jų akyse gerumas ir šiluma. Ir iš kur visa tai žmoguje?

,,Reikia pačiam būti geram, – sako,- tada ir kiti bus geri. Padeda tikėjimas ir judėjimas.” Dar ir šiandien kiekvieną dieną nueina vieną kilometrą. Anksčiau – 3 kilometrus kasdien. Taip ir eina gerumu per gyvenimą nešinas, gerumą aplink sėdamas…                    .

Sėja – amžių amžiais šventas darbas buvo, Perduota tai žmogui nuo pradžių pradžios. Tai gyvybė, kur per kraują srūva, Ją perduodami atgimstame kituos. Sėkime ir sėkime. Sudygs. Gal negreitai, gal mes nematysim. Ką pasėsime, tiktai tas ir paliks, Gal žmogaus vertė visa čia slypi? Gerumu aš nešinas ateisiu, Tu palik tik atviras duris…

Raseiniai, kurių neprisimename

Viktoras VITKUS

Raseinių viešojoje bibliotekoje veikia dokumentinių fotografijų paroda „Raseiniai, kurių neprisimename“. Dar kovo mėnesį, bendraujant su istorijos mokytoju Jonu Janušu, pastarojo buvo išsakyta mintis, kad vertėtų kurio nors Raseinių laikraščio puslapiuose spausdinti miesto atvaizdus fiksuojančias fotografijas ir gretinti jas su dabartiniais pokyčiais. Buvo siūloma kreiptis į gyventojus, prašyti pateikti tokių archyvinių nuotraukų. Dabar šią viziją pateikė Raseinių viešoji biblioteka. Kuklioje ekspozicijoje – V.Kudirkos gatvė, vedanti link Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios ir Dominikonų vienuolyno, buvusi Šiluvos gatvė, Vytauto Didžiojo gatvė ties cerkve, Pirmojo pasaulinio karo metų Raseinių vaizdai, Vytauto Didžiojo gatvė ties dabartine Meno mokykla, Švč. Trejybės cerkvė, Dominikonų vienuolynas. Šalia archyvinių nuotraukų matome esamą situaciją. Manau, kad toks pavyzdys turės tąsą. Panašią parodą galėtų pildyti miestelėnų portretai, buitinės scenos. Reikėtų siekti, kad raseiniškiai pamatytų ir mūsų senųjų, pripažintų meistrų, kaip D.Zolino, M.Liudgino ir kt., darbus.                         .

Kvepiantis čiobreliais namas

Viktoras VITKUS

Valstiečių savivaldos organai Kauno gubernijoje baigti formuoti 1862m. pabaigoje, kai buvo įsteigti 65 valsčiai. Iš tada suformuotų valsčių didžiąją dabartinės Raseinių rajono teritorijos dalį užėmė Kauno apskrities valsčiai, tarp kurių buvo ir Betygalos. 1918 – 11 – 15 sudarytas – išrinktas Betygalos Valsčiaus komitetas, kurį sudarė pirmininkas ir šeši nariai. Valsčiaus Komitetas iš okupantų vokiečių jokio turto neperėmė.. Valsčiaus Komitetas veikė iki 1920 metų, t.y. iki išrinkimo Valsčiaus Tarybos ir Valsčiaus Valdybos, vadovaujantis Savivaldybių įstatymu.

Rusų laikais Betygalos miestelyje buvo valsčiaus valdybos nuosavas namas, bet 1915 metais, per rusų – vokiečių mūšius, sudegė. Tik 1925 metais Valsčiaus savivaldybė valsčiaus valdybos būstui pasistatė nuosavus namus, kuriuose talpinamas ir valsčiaus sekretoriaus butas (įdomus fak- tas tas, kad pastato inventorinėje byloje minimi 1931 statybos metai). Vilma Račkauskienė, Raseinių VVG administratorė, straipsnyje „Išvyka po rajono kaimo bendruomenes“ pateikia dar kitą statybos datą – 1920 metus. Šią prielaidą patvirtina Betygalos bendruomenės pirmininkė Gema Račienė ir bibliotekininkė, kraštotyrininkė Emilija Skudrienė. Turimoje archyvinėje anų laikų nuotraukoje matosi, kad šiaurinė pastato dalis 1922 metais dar nebuvo galutinai užbaigta. Tai patvirtina ir Betygalos senbuviai. Iki to laiko butas valsčiaus valdybos raštinei buvo nuomojamas. Betygalos viršaičiu dirbo Kostas Gervė, sekretoriumi – Jonas Ezerskas. E.Skudrienė rinko medžiagą apie galimus šio pastato statytojus ir jų pagalbininkus. Tai Mažeika, Petras Bankauskas (g.1906m., todėl greičiausiai buvo pagalbininkas), Jonas Dovidaitis, Stasys Stoškus (kaip ir P.Bankauskas, dėl jauno amžiaus galėjo būti pagalbininku), Pranas Žvika,

Antanas Klevinskas, Klusas, Kazbarai (1937m. statė pastatus Ugionyse bei kitur), Pranas Šukutis, Pranas Gailius. Neabejotina, kad pagrindinis statytojas buvo Juozas Samkus (1891-07-15  – 1959-03-07). Tai patvirtina daugelis betygališkių. J.Samkus, kilęs iš Norgeliškių kaimo, vėliau visą laiką gyveno Betygaloje, tik į gyvenimo pabaigą persikėlė į Pakalniškių kaimą. Apie patėvio gyvenimą pasakojo betygališkis Pranas Kurelaitis. Pasakojama, kad Ročių kaime pas lenką Mižutavičių pastatė tokią daržinę, kad vežimai su šienu joje galėjo ratu apsisukti. Tačiau meistras sau namo taip ir nepastatė. Minimas tame pačiame kaime dar ir dabar stovintis J.Samkaus pastatytas svirnas. Po karo (1944-1946) jis dirbo valsčiaus pirmininku. Mirė Betygalos ligoninėje nuo astmos, palaidotas Betygalos kapinėse prie pirmosios žmonos. Vėliau namo patalpas naudojo mokykla. Čia buvo biblioteka, klasė, dirbtuvės.  Yra gyvenę ir betygališkiai. Kai pastatą pradėjo valdyti vietos komunalinis ūkis, jame buvo įkurtas sandėlys. Bendruomenės namuose yra sukaupta nemaža pastato vystymosi raidą menančių fotografijų. Dalis jų atkeliavo iš Raseinių krašto istorijos muziejaus fondų, jas perfotografavo A.Lazdauskas. Dr. Rasa Bertašiūtė teigia, kad iki XXa. pradžios mediniai statiniai formavo provincijos miestų ir miestelių užstatymą. Jų architektūra paprasta, funkcionali, konservatyvi. Deja, medinis daugelio miestelių užstatymas suardytas, yra likę tik pavieniai fragmentai. Toks pavyzdys ir yra dabartiniai Betygalos bendruomenės namai. Ir šiandien jame yra daug autentiškų, saugotinų detalių. Pastato simetrijos ašis eina per jo plotį. 2002 metais bendruomenės branduolys (joje tuomet buvo 14 narių) nutarė šį pastatą pritaikyti savo reikmėms. Dabar ši bendruomenė jungia 9 kaimus, joje 85 nariai. Bendruomenė yra numačiusi atkurti senas langines? įsigyti senoviškus baldus, keisti pastato stogo dangą, galutinai įruošti palėpes. Jose eksponuoti Betygalos krašto buities apyvokos įrankius, džiovinti vaistažoles ir panašiai. Atvykite čia ir būsite pavašinti čiobrelių arbata su medumi.