Dar valgantieji moka už jau nebevalgančiuosius

[1]Pastarosiomis dienomis visi stebisi, kodėl taip staiga ir taip pastebimai į neregėtas aukštumas šoktelėjo maisto produktų kainos.
Labai tikėtina, kad taip padaryta norint pradžiuginti pirkėjus. Bet ne dabar, o per Kalėdas. Mat dabar stipriai pakėlus kainas, lengviau bus pradėti kalėdinių nuolaidų akcijas.
Gyvename tokio pašėlusio tempo laikais, kad apie Kalėdas reikia galvoti vos tik vasarai pasibaigus.
Prekybininkai lenktyniauti su laiku, matyt, mokosi iš politikų. Antai Seimo narys Vytenis Povilas
Andriukaitis siūlo rinkimus į parlamentą surengti jau kitų metų pradžioje – kartu su rinkimais į savivaldą. Jei rinkimus galima rengti nepasibaigus kadencijai, tai kodėl maisto produktų kainų negalima didinti nepabrangus žaliavoms?Kita vertus, ne visi supranta, kad kainų kūrimas – labai imlus, didžiulių intelektinių resursų reikalaujantis darbas. Gali būti, kad kainodaros strategijų modeliavimas yra kur kas sudėtingesnis, nei, pavyzdžiui, varškės ar duonos gamyba.
Todėl neverta stebėtis, jei atsiras tokios veiklos sritys, kaip duonos kainodara arba varškės kainodara. Nereikia užmiršti, kad į prekės kainą įskaičiuojamos ir brangiai kainuojančios kainodarininkų paslaugos. Dėl to ne visai logiška šiais laikais ieškoti kažkokių efemeriškų sąsajų tarp produkto ir žaliavos kainos. Visa paslaptis – kainodaroje.
Dar viena priežastis, galinti di-dinti maisto kainas – tai valgančiųjų mažėjimas. Tai mažina prekybininkų ir gamintojų pajamas, todėl dar vis tebevalgantiems tenka mokėti ir už nebevalgančius arba vis mažiau valgančius brolius. Gali būti, kad pastariesiems kainodarininkai sukurs kokią nors specialią produktų liniją: pavyzdžiui, „Ubagų duoną“, „Varguolių dešreles“, „Benamių sūrį“, „Bedalių grietinę“, „Alkanųjų margariną“ ir panašiai.