Didžiavyriai nemiršta

Siųsti Versija spausdinimui

Mirties tie vyrai jau nebojo,
Už garbę brolių ir tėvų
Į kovą kils visi – žinojo,
Nors ir mokėt reikės krauju.
Siūbuos žalioji epušėlė
Ir ąžuolas rūstus stovės…
Krauju gyventi tautą kėlėm,
Ji nepriklausoma žydės!
(Iš partizanų poezijos)

Kuo ypatingi šie prieš dvidešimt devynerius metus atkurtos Nepriklausomos Lietuvos metai? Tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2019 metus paskelbė Jono Žemaičio-Vytauto metais. Šiuo juridiniu aktu visam pasauliui pranešta, kad rūsčiais sovietinės okupacijos metais, siaučiant okupantų kariuomenei, sovietinio saugumo – NKVD, MGB ir vietinių kolaborantų –  stribų gaujoms, dešimt metų po Antrojo pasaulinio karo tauta žūtbūtinėje kovoje gynė savo laisvę. Taip pat, kad Lietuva, skirtingai nei kitos sovietų okupuotos valstybės, turėjo išrinktą pogrindžio Prezidentą – ketvirtąjį Lietuvos Prezidentą.
Žinia, tai sukėlė mums nedraugiškos kaimynės reakciją. Rusijos propagandinis aparatas iki šiol ne tik neigia Baltijos valstybių okupacijos faktą, bet ir sustiprino informacinio – hibridinio karo lauką. Esame šio hibridinio karo lauke, mūsų valstybėje aktyviai veikia ir nuolat stiprina veiklą kremliniai. Štai šiomis dienomis Arkadijus Vinokuras drįsta skelbti, kad „Jonas Žemaitis-Vytautas, kaip ir Jonas Noreika–Generolas Vėtra, Adolfas Ramanauskas-Vanagas yra žydšaudžiai…“
Tautos neprieteliai, ko gero, bando prikibti ir savo juodiems bei niekšingiems tikslams iškraipyti Jono Žemaičio tardymo protokole esantį sakinį: „Pats asmeniškai iki 1947 m. jokiuose išpuoliuose nedalyvavau, bet prisiimu atsakomybę už visas žmogžudystes, kurias įvykdė mano vadovaujami partizanai.“ Bet ir ši frazė, ir visa J.Žemaičio laikysena tardymo metu rodo tvirtą moralinį stuburą, drąsą, jam suteiktų garbingų ir atsakingų pareigų svarbą ir atsakomybę.
Tauta atskiria pelus nuo grūdų ir skleidžiamas melas bei dezinformacija mus tik dar labiau suvienija gerbti ir prisiminti didžiavyrius. Ir ne vien mintyse ar gražiuose žodžiuose, bet ir konkrečiais darbais. Taip, kaip šiomis dienomis tai įrodė Akstinų kaimo bendruomenė, ėmusis iniciatyvos ir talkinant  Pagojukų seniūnijai, Raseinių rajono savivaldybei, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Kiaulininkų kaime, ten, kur buvo Jono Žemaičio-Vytauto tėvonija, pastatytas memorialinis ženklas.
Prie bendruomenės namų išsirikiavo ir garbingai eisenai sustingo Raseinių šaulių ir jaunųjų šaulių būrys. Priekyje – trispalvė, gėlių puokštės, vainikai. Iškilminga eisena pasuka J.Žemaičio tėvonijos link. Garbingų svečių gretose J.Žemaičio giminės, daugelio leidinių apie Raseinių kraštą, partizaninį judėjimą autorius, prof. hab. dr. Alfonsas Vaišvila, Kovotojų už Lietuvos laisvę memorialo steigėjas Jaroslavas Banevičius, Raseinių rajono savivaldybės meras Andrius Bautronis su žmona, rajono Tarybos nariai ir, žinoma, daug bendruomenės narių.
Visai greta kelio Kiaulininkai–Šiluva, ten, kur buvo J.Žemaičio tėvonijos namai, mūsų jau lūkuriuoja klebonas. Garbingas paminklo atidengimas, kaip ir pridera, pradedamas Lietuvos valstybės himnu, malda už mūsų didžiavyrius ir paminklo pašventinimu. Susirinkusiesiems A.Vaišvila apžvelgia J.Žemaičio veiklą, dukterėčia Aušra Vilkienė primena ir džiugesnių, ir skausmingesnių ketvirtojo Prezidento gyvenimo akimirkų, jų giminės patirtų vargų tremtyje. Meras A.Bautronis pažymi, kad ir Raseinių krašto žmonės, ir merija niekad nedarys tokių veiksmų, kuriais žeminamas tautos didžiavyrių atminimas, kad bus ir daugiau statoma paminklų, atminimo lentų tiems, kurie savo gyvybės kaina iškovojo laisvę Lietuvai.
Pasibaigus iškilmėms Akstinų kaimo bendruomenės namuose koncertavo etnografinis ansamblis „Degule“. Skambėjo dainos apie Lietuvą.
Šarūnas Valentinavičius,
Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys

Komentarų nėra