2018 gegužės
20
Sekmadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Dvi valandos tiesos

    Siųsti Versija spausdinimui

    Sausio 24 d. Raseinių TAU studentai klausėsi kun. Ričardo Doveikos paskaitos „Gyvenimo prasmė – jos siekyje“. Klausimai sudėtingi: gyvenimo prasmės paieškos, žmogaus santykis su valstybe, tauta, pasauliu, aplink esančiais žmonėmis. Lektorius sužavėjo gebėjimu kalbėti labai suprantamai, jautriai, pašmaikštaudamas, paremdamas savo teiginius giliomis įžvalgomis, turtinga gyvenimiška patirtimi.
    „Susitarkime, kad šiandien čia, šią valandą nemeluosime ir sakysime tik tiesą“, – kvietė kun. R.Doveika, Raseinių Šaltinio progimnazijos aktų salėje pradėdamas pokalbį su gausiai susirinkusiais klausytojais. „Tai ne priekaištai, ne moralas, ne pasmerkimas, tiesiog tiesa“, – teigė lektorius. Tad kokia ji, ta tiesa? Perteikiu keletą gerbiamo kunigo minčių.
    Mes ir mūsų valstybė
    Kažkodėl seni žmonės vadina save senjorais. Bijo žodžio „senas“, nors senas žmogus daugelyje pasaulio tautų suprantamas kaip žmogus, sukaupęs didžiulę patirtį, todėl labai gerbiamas, vertinami jo patarimai ir pamokymai. Iš kitos pusės, jam tenka didžiulė atsakomybė už tikrų vertybių išsaugojimą ir grąžinimą į mūsų gyvenimą. Viskas prasideda šeimoje. Juk ne aštuntokas, kuris savo rankomis dar nėra uždirbęs nė euro, nusprendė, kad baigęs mokyklą būtinai važiuos į užsienį, nes Lietuvoje jam nėra ateities, kad jo mokytoja nusišneka, o auklėtoja visiška kvailė. Ko gero, paauglio lūpomis kalba jo tėvai ir seneliai, tokiu būdu labai sėkmingai griaudami pamatines vertybes – atsakomybę už savo kraštą, pagarbą savo mokytojui.
    Tokias sudėtingas problemas kaip patyčios, pilietiškumo ir patriotizmo stoka sprendžiame per įvairias akcijas. Net Lietuvos atkūrimo šimtmečiui paminėti paskelbta akcija, kviečianti iškelti valstybės vėliavą prie savo namų, balkone, lange. Kažin ar viskas gerai su mūsų tautine savimone, jeigu reikia nurodymų, paraginimų iškelti vėliavą valstybės švenčių proga? O mokyklose po „Savaitės be patyčių“ vėl galima tyčiotis? O kodėl mokyklose negalima tyčiotis, jeigu viešoji internetinė erdvė pilna tokių patyčių, kad net skaityti kartais nepadoru?
    Mūsų tauta yra mįslė pasauliui. Pensijos mažiausios, uždirbame minimumą, o prie prekybos centrų nėra kur pastatyti automobilio, išmetame į sąvartynus tūkstančius tonų maisto, atostogauti kasmet važiuojame vis toliau, mokame už keliones vis daugiau. Taigi ne kvaili esame, mokame suktis, kombinuoti. Kam rodyti visas pajamas? Kad mokesčių daugiau priskaičiuotų? Nedavė paslaugos teikėjas ar pardavėjas čekio – negi reikalausi. Visi žmonės, visiems gyventi reikia. Valdžia pinigų turi, tegu didina atlyginimus, išmokas. Bet tie valdžios pinigai – tai per mokesčius surinktos lėšos, kurios skirstomos mums visiems.
    Sunku gyventi – kalta Lietuva. Bet valstybė, tėvynė, tauta nėra dalykai, kurie mums padaro gera ar bloga. Tai tiesiog duotybė, tiesa, suteikianti galimybes veikti, kurti bendrą gėrį.
    Mes ir mūsų artimieji
    Statistika byloja, kad tarp trijų dažniausių šeimų skyrybų priežasčių pirmą vietą užima „nesutapo charakteriai“, trečią – „sutuoktinis neatitiko lūkesčių“. Antra pagal dažnumą priežastis, nepatikėsite, – „šeimą išskyrė tėvai“. Mat marti ar žentas pirmiausia turi įtikti tėvams. Neduok Dieve, marti savo virtuvę tvarkys kitaip, nei anyta tvarko, o žentas veją prie namų pjaus ne taip dažnai, kaip uošvis pjauna.
    Mylime savo tėvus, nešame gėles ant jų kapų, po mirties prisimename, kokie geri buvo, o gyviems esant paslapčia pagalvojam, kad visai neblogai būtų kuo greičiau palikimą gauti. Su giminėmis susitinkame per laidotuves, kartais – per vestuves.
    Mes ir aplinkiniai
    Kaip kojoms reikia tvirtos žemės, ant kurios galėtume stovėti, taip žmogaus sielai reikia mokytojo, autoriteto, į kurį būtų galima atsiremti, kai gyvenimas tarsi upės srovė mus blaško, priplaka tai prie vieno, tai prie kito kranto. O kas mums yra autoritetai? Šalies vadovai? Ne. Seimas? Ne. Mokytojai? Ne. Kunigai? Ne. Šiandien mums autoritetas yra viešoji nuomonė, kitaip sakant, „pletkai“. Svarbu, kad apie tave kalbėtų. Gerai ar blogai – nesvarbu. Kitaip atrodys, kad tavęs nėra, kad neturi jokio svorio visuomenėje. Ir mes kalbame, žinome vieni apie kitus viską: kada išėjo, kada parėjo, su kuo, ką nusipirko. Žinios baigiasi, kai kaimyną apvagia. Tikriausiai tuo metu buvom nuėję kavos pasidaryti ir prie lango nestovėjome. Todėl nieko nematėme ir nežinome. To dar betrūko – policija pradės tampyti.
    Dievas kviečia mus būti žmonių žvejais, nenusigręžti nuo paklydusiųjų, o parodyti jiems kelią. Mėgstame ieškoti tų paklydusiųjų. Surandame, tada pasitelkiame viešąją nuomonę, galutinai juos sudorojame, nusišluostome prakaitą ir džiaugiamės atlikę gerą darbą.
    Sąvoka „asmeninė atsakomybė“ mums nieko nereiškia. Esame kaip visi. Padariau ką nors ne taip? Taigi ne aš vienas, aš toks kaip visi. Religiją irgi pasidarėme patogesnę, kultūrinę. Per didžiąsias šventes nueiname į bažnyčią, primarginame margučių per Velykas, paruošiame Kalėdų stalą ir laikome save krikščioniais.
    Mes ir pasaulis
    Konstitucijoje teigiama, kad Lietuvos suverenas, t. y. aukščiausios valdžios turėtojas, yra Tauta. O kas yra Tauta? Tik lietuviai? Žmonės, turintys Lietuvos pilietybę? Lenkas, rusas, baltarusis, kitos odos spalvos žmogus, turintis Lietuvos pilietybę, yra Tautos dalis ar ne? Nelabai mums patinka tie kitataučiai, klijuojame jiems įvairiausias etiketes, pašūkaujame: Lietuva – lietuviams. Bet tikrovė tokia, kad jau dabar yra, o toliau dar daugiau Lietuvoje bus žmonių, atvykusių iš kitų šalių. Apie tai privalome galvoti. Turime atsisakyti ambicijos tapti „kiauto visuomene“, nes tai iš mūsų atima ateitį.

    Štai tokias dvi valandas tiesos, ne visai malonios, kartais verčiančios susigūžti, kartais nusišypsoti, bet neišvengiamai įpareigojančios, nes tai tiesa kiekvienam apie save ir apie mus, žmones, gyvenančius šalyje, kuri vadinasi Lietuva, padovanojo raseiniškiams kunigas R.Doveika. Ką su ta tiesa daryti? Galvokime visi.
    Valdonė Balčaitienė,
    Raseinių rajono švietimo pagalbos tarnybos
    metodininkė

    Komentarų nėra