[1]Sausio 24 d. Raseini? TAU studentai klaus?si kun. Ri?ardo Doveikos paskaitos „Gyvenimo prasm? – jos siekyje“. Klausimai sud?tingi: gyvenimo prasm?s paieškos, žmogaus santykis su valstybe, tauta, pasauliu, aplink esan?iais žmon?mis. Lektorius sužav?jo geb?jimu kalb?ti labai suprantamai, jautriai, pašmaikštaudamas, paremdamas savo teiginius giliomis ?žvalgomis, turtinga gyvenimiška patirtimi.
„Susitarkime, kad šiandien ?ia, ši? valand? nemeluosime ir sakysime tik ties?“, – kviet? kun. R.Doveika, Raseini? Šaltinio progimnazijos akt? sal?je prad?damas pokalb? su gausiai susirinkusiais klausytojais. „Tai ne priekaištai, ne moralas, ne pasmerkimas, tiesiog tiesa“, – teig? lektorius. Tad kokia ji, ta tiesa? Perteikiu kelet? gerbiamo kunigo min?i?.
Mes ir m?s? valstyb?
[2]Kažkod?l seni žmon?s vadina save senjorais. Bijo žodžio „senas“, nors senas žmogus daugelyje pasaulio taut? suprantamas kaip žmogus, sukaup?s didžiul? patirt?, tod?l labai gerbiamas, vertinami jo patarimai ir pamokymai. Iš kitos pus?s, jam tenka didžiul? atsakomyb? už tikr? vertybi? išsaugojim? ir gr?žinim? ? m?s? gyvenim?. Viskas prasideda šeimoje. Juk ne aštuntokas, kuris savo rankomis dar n?ra uždirb?s n? euro, nusprend?, kad baig?s mokykl? b?tinai važiuos ? užsien?, nes Lietuvoje jam n?ra ateities, kad jo mokytoja nusišneka, o aukl?toja visiška kvail?. Ko gero, paauglio l?pomis kalba jo t?vai ir seneliai, tokiu b?du labai s?kmingai griaudami pamatines vertybes – atsakomyb? už savo krašt?, pagarb? savo mokytojui.
Tokias sud?tingas problemas kaip paty?ios, pilietiškumo ir patriotizmo stoka sprendžiame per ?vairias akcijas. Net Lietuvos atk?rimo šimtme?iui pamin?ti paskelbta akcija, kvie?ianti iškelti valstyb?s v?liav? prie savo nam?, balkone, lange. Kažin ar viskas gerai su m?s? tautine savimone, jeigu reikia nurodym?, paraginim? iškelti v?liav? valstyb?s šven?i? proga? O mokyklose po „Savait?s be paty?i?“ v?l galima ty?iotis? O kod?l mokyklose negalima ty?iotis, jeigu viešoji internetin? erdv? pilna toki? paty?i?, kad net skaityti kartais nepadoru?
M?s? tauta yra m?sl? pasauliui. Pensijos mažiausios, uždirbame minimum?, o prie prekybos centr? n?ra kur pastatyti automobilio, išmetame ? s?vartynus t?kstan?ius ton? maisto, atostogauti kasmet važiuojame vis toliau, mokame už keliones vis daugiau. Taigi ne kvaili esame, mokame suktis, kombinuoti. Kam rodyti visas pajamas? Kad mokes?i? daugiau priskai?iuot?? Nedav? paslaugos teik?jas ar pardav?jas ?ekio – negi reikalausi. Visi žmon?s, visiems gyventi reikia. Valdžia pinig? turi, tegu didina atlyginimus, išmokas. Bet tie valdžios pinigai – tai per mokes?ius surinktos l?šos, kurios skirstomos mums visiems.
Sunku gyventi – kalta Lietuva. Bet valstyb?, t?vyn?, tauta n?ra dalykai, kurie mums padaro gera ar bloga. Tai tiesiog duotyb?, tiesa, suteikianti galimybes veikti, kurti bendr? g?r?.
Mes ir m?s? artimieji
Statistika byloja, kad tarp trij? dažniausi? šeim? skyryb? priežas?i? pirm? viet? užima „nesutapo charakteriai“, tre?i? – „sutuoktinis neatitiko l?kes?i?“. Antra pagal dažnum? priežastis, nepatik?site, – „šeim? išskyr? t?vai“. Mat marti ar žentas pirmiausia turi ?tikti t?vams. Neduok Dieve, marti savo virtuv? tvarkys kitaip, nei anyta tvarko, o žentas vej? prie nam? pjaus ne taip dažnai, kaip uošvis pjauna.
Mylime savo t?vus, nešame g?les ant j? kap?, po mirties prisimename, kokie geri buvo, o gyviems esant paslap?ia pagalvojam, kad visai neblogai b?t? kuo grei?iau palikim? gauti. Su gimin?mis susitinkame per laidotuves, kartais – per vestuves.
Mes ir aplinkiniai
Kaip kojoms reikia tvirtos žem?s, ant kurios gal?tume stov?ti, taip žmogaus sielai reikia mokytojo, autoriteto, ? kur? b?t? galima atsiremti, kai gyvenimas tarsi up?s srov? mus blaško, priplaka tai prie vieno, tai prie kito kranto. O kas mums yra autoritetai? Šalies vadovai? Ne. Seimas? Ne. Mokytojai? Ne. Kunigai? Ne. Šiandien mums autoritetas yra viešoji nuomon?, kitaip sakant, „pletkai“. Svarbu, kad apie tave kalb?t?. Gerai ar blogai – nesvarbu. Kitaip atrodys, kad tav?s n?ra, kad neturi jokio svorio visuomen?je. Ir mes kalbame, žinome vieni apie kitus visk?: kada iš?jo, kada par?jo, su kuo, k? nusipirko. Žinios baigiasi, kai kaimyn? apvagia. Tikriausiai tuo metu buvom nu?j? kavos pasidaryti ir prie lango nestov?jome. Tod?l nieko nemat?me ir nežinome. To dar betr?ko – policija prad?s tampyti.
Dievas kvie?ia mus b?ti žmoni? žvejais, nenusigr?žti nuo paklydusi?j?, o parodyti jiems keli?. M?gstame ieškoti t? paklydusi?j?. Surandame, tada pasitelkiame vieš?j? nuomon?, galutinai juos sudorojame, nusišluostome prakait? ir džiaugiam?s atlik? ger? darb?.
S?voka „asmenin? atsakomyb?“ mums nieko nereiškia. Esame kaip visi. Padariau k? nors ne taip? Taigi ne aš vienas, aš toks kaip visi. Religij? irgi pasidar?me patogesn?, kult?rin?. Per didži?sias šventes nueiname ? bažny?i?, primarginame margu?i? per Velykas, paruošiame Kal?d? stal? ir laikome save krikš?ioniais.
Mes ir pasaulis
Konstitucijoje teigiama, kad Lietuvos suverenas, t. y. aukš?iausios valdžios tur?tojas, yra Tauta. O kas yra Tauta? Tik lietuviai? Žmon?s, turintys Lietuvos pilietyb?? Lenkas, rusas, baltarusis, kitos odos spalvos žmogus, turintis Lietuvos pilietyb?, yra Tautos dalis ar ne? Nelabai mums patinka tie kitatau?iai, klijuojame jiems ?vairiausias etiketes, paš?kaujame: Lietuva – lietuviams. Bet tikrov? tokia, kad jau dabar yra, o toliau dar daugiau Lietuvoje bus žmoni?, atvykusi? iš kit? šali?. Apie tai privalome galvoti. Turime atsisakyti ambicijos tapti „kiauto visuomene“, nes tai iš m?s? atima ateit?.
Štai tokias dvi valandas tiesos, ne visai malonios, kartais ver?ian?ios susig?žti, kartais nusišypsoti, bet neišvengiamai ?pareigojan?ios, nes tai tiesa kiekvienam apie save ir apie mus, žmones, gyvenan?ius šalyje, kuri vadinasi Lietuva, padovanojo raseiniškiams kunigas R.Doveika. K? su ta tiesa daryti? Galvokime visi.
Valdon? Bal?aitien?,
Raseini? rajono švietimo pagalbos tarnybos
metodinink?