2019 lapkričio
14
Ketvirtadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Elena ir jos armonika

    Siųsti Versija spausdinimui

    Nijolė PETROŠIŪTĖ

    Eleną Šiaulienę Lyduvėnuose žmonės vadina keistuole. Anaiptol ne kiekvienam ji yra priimtina, bet be jos sunku būtų įsivaizduoti Lyduvėnus. Ji – savotiškas šios gyvenvietės simbolis, tarsi  Lyduvėnų tiltas. „Aš žinau, jog daug kas mane vadina kvaiša. Bet man jokie vertinimai nėra svarbūs, nes aš turiu armoniką.“

    Gatvės muzikantė

    Lyduvėnų seniūnaitis Stasys Kaušius pasakoja, kad Elena, nepaisant metų laikų ar oro sąlygų, kiekvieną sekmadienį po šv. Mišių groja prie miestelio parduotuvės. Labai gražiai groja. Ir jei vieną dieną Elenos armonika nutiltų, miestelyje labai jos trūktų. Elena su savo armonika – savotiškas miestelio simbolis, ji mielai dalyvauja visuose bendruomenės renginiuose. Štai ir į susitikimą su premjeru Andriumi Kubiliumi bei jo komanda ji atskubėjo į mokyklos aikštę. „Pavėlavau…“ – atsiduso. Ir čia pat pasiteisino, kad kojos ne tokios greitos, kaip norėtųsi. Bepigu premjerui: sėdo ant dviračio ir nusuko į dešinę, o ji kol atklibikščiavo. Bet savo „programą“ jis vis tiek atliko – pagrojo, padainavo čia susirinkusiems lyduvėniškiams. Premjeras su savo komanda jos muziką irgi girdėjo, nuo Lyduvėnų tilto jai pamojavo. Pati Elena tokius gatvės koncertus paaiškina labai paprastai: „Jei yra šventadienis, tai reikia ir atitinkamos nuotaikos. Armonika, manau, tokią ir padeda sukurti. Matau, kad žmonėms tai patinka, netgi tiems, kurie manęs nemėgsta. Aš groju visiems. Bet labiausiai to grojimo reikia man pačiai. Oi, kaip reikia. Jei negročiau, ko gero sprogčiau perpus.“
    Elena sako, kad žmonės jai buvo bepradedą mesti į armonikos dėžę pinigų, bet ji kategoriškai tai uždraudusi, nes taip jos armonika prarastų dvasią. Tai, ką ji daranti, niekaip negali būti sietina su materialiais dalykais.
    Užgroja Elena ir šiokiadieniais, ypač vakarais. Tik tai daro jau savo kiemelyje, ant Dratvinio upeliūkščio kranto. „Ir tuomet jos daina, jos armonikos melodija plaukia Dubysos slėniais, it rūkas pamažėl kyla į viršų. Žmonės jos klauso atsilapoję langus, išeidami į kiemus. Tai yra išties labai nuostabu“, – yra sakiusi už keleto kilometrų nuo Elenos gyvenanti Vilma Kaušiūtė.

    Elenos kupletai

    Elena žino, kodėl jos dainavimas kai kuriems žmonėms nepatinka. Ji, matydama gyvenimo piktžaizdes, ima ir sukala kupletus, kuriuos čia pat ir išdainuoja: „Gražus mūs miestelis/ Ant kranto Dratvinio,/ Kas antroj trobelėj/ Geriama naminė.“ Už šitą kupletą lyduvėniškiai manęs vos neprilupo, mat laikraštyje šis kupletas skambėjo „Kas antroj trobelėj varoma naminė“. Vieną žodį ne taip užrašė, vietoj „geriama“ parašė „varoma“, o kaimynai it širšės sukilo. Nenori jie pripažinti ir gėrimo, bet juk ne aš geriu…“ Pranas Mockus šypteli, kad Elena niekuomet savo kupletuose neįvardija konkrečių asmenų, nemini vardų bei pavardžių, bet apdainuotieji iškart save atpažįsta ir už tai ant Elenos pyksta. „Nuo vienos girtuoklės ir į dantis esu gavusi“, – neslepia Elena.
    Už tai politikų, viešų asmenų Elena nevynioja į vatą. Prieš anuos rinkimus ji dainavo: „Neišeik, Mikolaiti, į Seimą,/ Nepalik užterštos aplinkos./ Juk tu pardavei orą Raseinių –/ Tau per maža nuimti galvos.“ (Tuo metu Raseiniuose buvo kilęs triukšmas dėl bendrovės „Vicamedis“ teršiamo oro, su tuo buvo susijęs ir G. Mikolaitis). „Nepaklausė, į Seimą nuėjo, o kiek naudos iš to buvo? Lakstė po Seimą girtas nusmukusiom kelnėm…“ Lyduvėniškės pasakoja, kad Eleną labai dažnai reikia tramdyti, kad ji savo kupletų kokiam garbiam svečiui nesudėtų. Bet tas tramdymas vėlgi labai subtilus turi būti, nes Elenai negalima įsakyti, reikalauti – jos galima tik gražiai paprašyti. Tačiau jokiu būdu nepasakysi, kad jos kupletai yra neteisingi, negražūs pramanai. Ji, tarsi mažas vaikas, tiesiog atvira – kaip ką mato, kaip tai suvokia, taip ir dainuoja.

    Kryžius blaivybei

    Prieš kurį laiką Elena savo kiemelyje prie bažnyčios pastatė kryžių blaivybei stiprinti. Jo istorija tokia: susimesdavo girtuokliai ir ūžaudavo bažnyčios paunksmėje. Kai
    atsirado kryžius, jie taip daryti nebedrįsta. Šį įvykį Elena ilga daina įamžino. Elena sakosi esanti karšta blaivybės šalininkė. Gal todėl, kad per svaigalus labai daug jos gyvenime prarasta. O netoliese, savo darželyje, linų lysvę pasodino.  Kam? Kad anūkės lietuvaitės žinotų, kaip tikras linas atrodo. Sako, o kur daugiau jaunimas linus augant bepamatys? Mūsų euroderybininkai taip sugebėjo „išsiderėti“, kad linų Lietuvos laukuose nebeliko. Ar daug rūtų mūsų mergelės savo darželiuose beaugina, nors tai – Lietuvos nacionalinė gėlė.

    Armonikos „masažas“

    E. Šiaulienė – skaudžių ligų kamuoliukas. Osteoporozės paliesti jos pirštai šalti it ledo varvekliai. „Gal nepatikėsite, bet kai pradedu groti, pirštai atšyla, vėl tampa lankstūs, kaip jaunystėje. Man armonika – kaip alkoholikui degtinė, ji man atgaivina ir dūšią, ir kūną. „Kol šioj žemėj egzistuosiu,/ Tol mane lydės daina./ Aš armonika
    negrosiu/ Tik gulėdama karste.“ Bet čia pat pasitaiso: „Gal ir grosiu, jei tik kas ją paduos.“

    Savamokslė

    Elena – muzikantė savamokslė, bet iš labai muzikalios giminės. „Mano tėvukas pats su naginėmis vaikščiojo, o man, dar vaikui, gita-rą nupirko ir pas muzikos mokytoją Matikovą keletui pamokų nuvedė.“ Bet Eleną visąlaik traukusi tik armonika. „Man rodosi, kad aš, vos paleidusi mamos krūtį, į armoniką įsikibau. Nesijuokite, mama mane krūtimi maitino iki trejų metų. Iš bėdos tai darė, nes per bombardavimą karves išmušė. Aš – karo vaikas.“ Elena niekada nesinaudoja natomis. Ji tiesiog savaime pagauna melodiją ir tiek. Taip pat ir su kupletais nutinka. Vienus jų užsirašo, o kiti – kaip vienkartiniai nuplaukia. Moteris apgailestauja, kad daug jos rašytos kūrybos pavasario potvyniai pavogė: kai apsėmė trobelę patvinę Dratvinio vandenys, tai viskas permirko, susiliejo.

    Politinė armonika

    Elena sakosi nė dienos negyvenusi be armonikos. Kai vieną „sugrodavo“, iš paskutiniųjų kitą pirkdavo. Bet vienądien atėjo toks metas, kai armonikos įpirkti nebegalėjo.
    Bet likimas jos nepaliko neviltyje. Ji nugirdusi, kad prieš anuos rinkimus Viktoras Uspaskich, važinėdamas po Lietuvą, žmonėms ir materialią pagalbą siūlė. „Nuvažiavau ir aš į tokį susitikimą Raseiniuose. Jis tikrai paklausė, gal kam kokios pagalbos reikia. Tai aš atsistojau ir pasakiau, kad man mirtinai armonikos reikia. O jis į tai: „Giarai. Tolko kokiu marku nori?“
    Ir nupirko, ją pačią net į Kauną armonikos išsirinkti Viktoro vyrai vežėsi. Ta armonika Elena ir šiandien tebegroja.
    Elena sako, kad jos grojimui bei jos požiūriui į gyvenimą nepritaria dukros, kartais bando mamą paauklėti. „Bet jos pačios ką daro – muzikalias dukras gimdo. Girdėtumėte, kaip mano anūkėlė Emilija fleita groja… Ne, niekur nuo savęs, nuo savo prigimties nepabėgsi. Jei man lemta groti, tai ir groju. „Gimiau aš optimistė,/ Todėl dar egzistuoju./ Dar paimu armoniką/ Ir vakarais užgroju…“

    1 Komentaras

    1. Mačiusi

      2013 - 03 -22 18:18

      ir girdėjusi…Gražiai parašyta apie Elenutę. Tik,ar susimąstoma,kaip ši moteris gyvena,pasibaigus šiltąjam metų periodui ant to Dratvynio kranto.Čia romantika ir baigiasi.Ar kas nors jai padeda ir pasirūpina,kad būtų bent jos gyvenime šilčiau negu už lango žiemos metu.Manau,kad pompastiškas straipsniukas neatitinka Elenutės kančių dėl jos negalios ir jos gyvenimo sąlygų.O gal ir pinigų ne marios,o kas nuperka jai vaistus?Manau,tokiais žmonėmis turėtų jau kažkas pasirūpinti.