2019 lapkričio
20
Trečiadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Emigracija ar evakuacija?

    Siųsti Versija spausdinimui

    Nijolė PETROŠIŪTĖ

    Lietuvoje  gyventojų nuo 2010 m. sausio iki šių metų pradžios sumažėjo daugiau kaip 84 tūkst. 2010 m. sausio pradžioje Lietuvoje gyveno 3329039 žmonės, šių metų sausio 1 d. – 3244509 žmonės (šaltinis – Statistikos departamentas).
    Vargiai šiandien berasime namus, kurių nebūtų palietusi emigracija. Už tai itin skaudžiai išvykstančiųjų, juos išlydinčiųjų širdis spaudė šventos Agotos (arba Duonos) dieną Kauno oro uoste Šiaulių universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Ryšių su visuomene specialybės studenčių organizuota akcija – kiekvienam išvykstančiajam iš Lietuvos įteikiamas maišelis su šv. Agotos duonos riekele.

    Siekė atkreipti dėmesį
    Pasak organizatorių, šios pilietinės akcijos tikslas – dar kartą atkreipti valdžios dėmesį į emigracijos problemą. Šis jų žestas – tai nebylus protestas prieš valdžios neįgalumą. „Mes norime priminti žmonėms, kad jie patys turi pasirūpinti savo gerove, nes tie, kurie žada tai daryti, po rinkimų savo pažadus pamiršta. Ir taip – metai iš metų“,- sakė merginos. Jos teigė siekiančios, jog  valdžios galvos pagaliau pažvelgtų į vis labiau tuštėjančią Lietuvą, kai tautiečiai, vejami socialinių bėdų bei ekonominio skurdo, net nebe emigruoja iš Lietuvos, o evakuojasi. „Įteikdamos šv. Agotos duonos norime priminti, kad negalima valstybės tapatinti su Tėvyne, nes pirmoji yra tik sistema, kuri nevykdo svarbiausios savo misijos – užtikrinti žmogui gerovę. O antroji yra mūsų pamatinės vertybės: kalba, papročiai, tradicijos, kurios yra kiekvieno mūsų širdyje ir yra perduodamos iš kartos į kartą“, – sakė akcijos organizatorės studentės.

    Duonos dienos prasmė

    Šventos Agotos arba Duonos diena tokiai akcijai pasirinkta neatsitiktinai. Nuo amžių gūdumos buvo tikima, jog tokią dieną pašventinta duonos riekė apsaugo nuo pačių baisiausių nelaimių. Pagonybės laikais, kai lietuviai garbino ugnies, namų židinio deivę Gabiją, jos dieną iškepta duona buvo aukojama Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, jog tokių apeigų metu pašventinta duona apsaugos nuo gaisro, nuo blogos akies nužiūrėjimo, nuo gyvatės įkandimo ir kitų blogų dalykų. Tokia duonelė buvo kišama po balkiais trobos viduje, dedama į namo pamatų plyšius, o taip pat gabalėlis jos būdavo padedamas ir ant krosnies, kad namų židinys neišblėstų. Motinos, išleisdamos vaikus į karą, tokios duonos gabalėlį įsiūdavo į drabužius, tikėdamos, jog sūnų aplenks kulka.
    Atėjus krikščionybei, pagoniškoji Duonos šventė patikėta globoti šventajai Agotai, III amžiaus vidurio Sicilijos kankinei. Pasak šventųjų gyvenimų aprašinėtojų, Agotai piršosi Katanijos miesto prefektas, bet Agota norėjo tarnauti Dievui. Tais laikais, kol krikščionybė dar nebuvo pripažinta, o pavieniai krikščionys buvo persekiojami, Agotos pasipriešinimas buvo pražūtingas. Iš pradžių ji buvo atiduota į viešnamį, o kai ir po to nesutiko tekėti, buvo žiauriai nukankinta, jai nupjovė abi krūtis, o galop sudegino ant laužo. Po daugelio metų Agota buvo pripažinta šventąja, o paveikslėliuose ji buvo vaizduojama laikanti padėklą su nupjautomis krūtimis. Vėliau, estetikos sumetimais, krūtys buvo pakeistos duonos kepalėliais. Čia ir simbolių paaiškinimas, kodėl duonai ir kodėl šv. Agotai patikėta saugoti žmones
    nuo ugnies.

    Skalsios duonos linkėjimas

    Kita šios akcijos medalio pusė – lietuviai savo Tėvynę šiandien palieka būtent dėl duonos, dėl sotesnio ir laimingesnio gyvenimo. Todėl, dovanojant jiems šv. Agotos duonos, buvo nuoširdžiai linkima, kad duonelė svetimoje šalyje būtų skalsi, kad ji kuo mažiau būtų vilgoma ašaromis. Juk svečiose šalyse niekas nelaukia atvykstančiųjų išskėstomis rankomis, jie labai dažnai išvyksta tiesiog į nežinią, nemokėdami kalbos, nežinodami svetimos tautos papročių ir tradicijų. Jie labai dažnai išvyksta net nežinodami, kur priglaus galvą. Dar baisiau, kai namuose lieka vaikai, antrosios šeimos puselės, kurios anaiptol ne visada išlaiko ilgų išsiskyrimų egzaminus. Kai viską krūvon sudedi, verta paklausti, ar šitie žmonės neatkartoja šv. Agotos kančios? Ar mes neturime už ką pykti ant savo valdančiųjų (ne ant Lietuvos), kad jie tik tokią dalią savo žmonėms tegali pasiūlyti? Ir kiek reikės šv. Agotos duonos prikepti, kad jos visiems išblėsusiems namų židiniams užtektų, kad po platųjį pasaulį išklydę vaikai namo, kuriuos vadiname Lietuva, sugrįžtų?
    Todėl nuo šiol „Alio, Raseiniai“ šalia kitų nagrinėjamų temų nemažai vietos skirs ir emigracijai. Domėsimės, kaip sekasi mūsų kraštiečiams svetimose šalyse, teirausimės, kuomet jie namolio sugrįš? Pasakosime jų skaudžius, o gal ir linksmus, gerus patyrimus toli nuo
    Tėvynės. Neišvengiama tikriausiai bus ir Tėvynės ilgesio tema. Viliamės, jog apie tai parašys mums ir patys skaitytojai. O gal ir einantieji į rinkimus ką nors realaus tuoklausimu mums pažadės?

    6 Komentarai

    1. geras

      2011 - 02 -24 15:43

      Labai skaudi tema ir labai reikalinga.

    2. Tomas

      2011 - 02 -24 16:39

      Geras pavadinimas. Tik klaustuko nebereikėjo- evakuacija

    3. Lina

      2011 - 02 -24 19:23

      Kažin, ar šventoji Agota bepajėgi nuo evakuacijos išgelbėti. Dieve, Dieve, kas darosi, visa Lietuva baigia išvažiuoti.

    4. Siekis

      2011 - 03 -01 10:00

      Kyla įtarimas – o ar ne to ir siekia mūsų valdžia?

    5. gintas

      2011 - 03 -01 19:26

      O kodėl ši tema jumoro puslapyje? Kas čia juokingo? Tema labai aktuali. pritariu Linai, kad Agota neišgelbės, jei valstybė nieko nedarys.

    6. Irena

      2011 - 03 -06 18:45

      Ponas , Gintai, valstybė tai-mes, žmonės. Valdžia- tai žmonių tarnai. Kai tai suvoksime, grįš namo broliai lietuviai. Dabar gi , mieli tautiečiai, aptarnaujame valdžią, kaip ponus ir dejuojame, kad durni esame… Va, čia tai jumoras…