Vasario 21-ąją dieną Jungtinės Tautos nuo 1999 metų yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena. Šia proga nutarėme pakalbinti Petrą Baužį, Lietuvių kalos draugijos rajono skyriaus vadovą. Ši draugija – tai visuomeninė organizacija, vienijanti žmones, kurie rūpinasi lietuvių kalbos būkle, jos prestižu, ugdymu ir kalbiniu visuomenės švietimu.

Šį talentingą, užsispyrusį žemaitį pažįsta daugelis raseiniškių. Mano pirmoji pažintis su Petru Baužiu nebuvo labai smagi: Šaltinio mokyklos laikraštukas, kurį tuo metu su mokiniais leidau, susilaukė rajono kalbininko dėmesio – gavau velnių dėl žodžio „cepelinai“ vartojimo. Tokia buvo neakivaizdinė pažintis. Vėliau Petrą Baužį pažinau kaip nenuilstantį lietuvių kalbos puoselėtoją, Lietuvių kalbos draugijos rajono skyriaus vadovą. Dabar – kaip rašytoją, net 6 knygų autorių. Tai toli gražu ne visos pareigos ir nuopelnai. Petrą Baužį galime pristatyti kaip pedagogą, Lyduvėnų vidurinės mokyklos direktorių, ilgametį Raseinių rajono laikraščio „Naujas rytas“ žurnalistą ir redaktoriaus pavaduotoją, rajono kalbos tvarkytoją, Lietuvių kalbos draugijos garbės narį, kurio nuotrauka puikuojasi šalia tokių garbių kalbininkų kaip Aldonas Pupkis, Kazimieras Župerka, Jonas Klimavičius. Prabilti apie šį visuomenininką paskatino kelios priežastys: viena jų – vasarą nuošęs 80 metų jubiliejus, kita – neseniai išleistas atsiminimų romanas „Asmenybių šešėly“. Knygoje jis pristato ne tiek save, kiek sutiktus įdomius žmones. „Pats bauginuosi savo atvirumo, kurio nesugebėjau išvengti nei rašydamas apie darbą, santykius su kolegomis ir valdžia, nei prisimindamas grynai buitiškus dalykus“, – šie autoriaus žodžiai labiausiai atspindi atsiminimų pobūdį. Knyga paperka nuoširdumu, savikritiškumu, turtinga kalba, ir, žinoma, galimybe paskaityti apie pažįstamus žmones ir nesenus Raseinių rajono
įvykius. Petrą Baužį šnekinome ne tik apie kūrybą…

– Gimėte Kretingos rajone, Plokščių kaime, vaikystė prabėgo Žiogelių kaime… Kokie vėjai atpūtė į Raseinių rajoną?

– Pabaigęs studijas universitete supratau, kad Vilniuje visi nesutilpsime. Dūriau pirštu į Tytuvėnų vidurinę mokyklą – visai netoli, Raseiniuose, dirbo sesuo matematikė Birutė. Tačiau paaiškėjo, kad lituanisto Tytuvėnuose kaip ir netrūko. Bet trūko Lyduvėnų vidurinės mokyklos direktoriaus. Taip iš manęs padarė direktorių.

– Daugelis jus pažįsta kaip kalbos mylėtoją. Papasakokite apie Raseinių kalbos draugijos veiklą.

– Kalbos draugijos skyrių yra toli gražu ne visuose rajonuose. Jų yra 16, o savivaldybių – 60. Pavyzdžiui, nėra kalbos draugijos Kaune. Veiklūs skyriai yra Panevėžyje, Klaipėdoje, Šiauliuose. Neseniai kalbos draugija įsikūrė Kazlų Rūdoje.

Šiemet sukako 15 metų, kai vadovauju Raseinių kalbos draugijai. Ji reikalinga vien dėl to, kad šnekėtume apie gimtąją kalbą. Tiek dabar,tiek tarybiniais metais ji yra ignoruojama, susinama. Pavyzdžiui, dabar visi renginiai vadinami projektais. Net paprasčiausi šokiai pavadinami skambiu projekto vardu. Šis žodis angliškoje visuomenėje gal ir tinka, bet mes turime savų žodžių, tokių kaip sumanymas, tikslas, renginys… Net kaip tarptautinis žodis jis vartojamas ne ta reikšme. Arba kitas atvejis: visą laiką turėjome visuomenines organizacijas, taip buvo vadinama ir Kalbos draugija, o dabar ji tapo nevyriausybine organizacija. Tai ir yra kalbos susinimas.

Norėčiau padėkoti visiems draugijos nariams. Kadangi dauguma dirba mokyklose, keliamus uždavinius ir įgyvendina mokyklose. Labai gaila, kad pasitraukė iš draugijos veiklios Šaltinio mokyklos lituanistės. Jas aš vadinau draugijos signatarėmis. Mūsų skyrius yra juridinis asmuo, galėtume plačiai užsimoti, bet aš jau esu pavargęs, įklimpęs į literatūrą. Reikėtų pirmininką keisti į veiklesnį, jauną žmogų.

– Koks jūsų kelias į grožinę literatūrą? Kodėl taip vėlai pasirodė jūsų pirmoji knyga?

– Į kelią, vaizdžiai sakant, įsukau iš takelio. Į literatūrinį kelią įsukau iš pažintinio takelio Kretingos vidurinėje mokykloje, kur rašiau pirmuosius apsakymus, eilėraščius, kur porą metų vadovavau literatų būreliui. Vėliau tas takelis prapuolė universitete ir net dešimtmetį direktoriaujant Lyduvėnų vidurinėje mokykloje. Jis vėl ėmė ryškėti, kai įsidarbinau „Naujo ryto“ redakcijoje, kur kūrybinius bandymus turėjau galimybę tuoj pat išspausdinti. Per 25 darbo redakcijoje metus išspausdinau keliasdešimt apsakymų. Tačiau tikrai literatūrinei kūrybai atsidėjau tik pasitraukęs į pensiją. Senas profesijos draugas marijampolietis Juozas Andriuškevičius, kelių knygelių autorius, primygtinai agitavo surinkti užmirštus apsakymus, atrinkti naujus ir leisti rinktinę į pasaulį… Taip 2003 metais, rėmėjų padedamas, išleidau pirmąją knygą „Tik akimirkos“ – įstojau į platų kūrybos kelią.

– Buvote susipažinęs su kūrybos teorija. Kaip sekėsi praktika?

– Teoriškai žinojau, kaip kuriami žanrai, kokie apsakymo, apysakos ar romano reikalavimai, tačiau praktika reikalavo ne nuo romano pradėti. Visus žanrus išbandžiau nuosekliai: kai jau turėjau dvi apsakymų knygas, ryžausi vieną apsakymą išplėsti iki apysakos („Meilė kaip upė“, 2006 m.), o kai šis žanras buvo apvaldytas, kilo romano idėja („Tais nemeilės metais“, 2007 m., ir „Kerštų laikai“, 2008 m.).

– Kas jūsų kūrinių herojus?

– Mano herojai kaip ir kitų rašytojų, kurių kūrybos aruodas – margas kaip genys gyvenimas. Manau, kad vienokius ar kitokius herojus gimdo nuosavybės formos. Mūsų žmonės pergyveno kelias santvarkas ir nuosavybės formas: po privatinės tarpukario ir karo metais atėjo visuomeninės nuosavybės laikai. Nuo 1990 – vėl privatinė nuosavybė. Nuosavybė apskritai visuomenę padalija į turtinguosius, vidutiniokus ir skurdžius. Tarp jų – tas margas gyvenimas, pilnas teigiamų ir neigiamų herojų. Kuris kurį įveikia? Nenorėdamas būti melagiu, galingesnį rodžiau neigiamą herojų. Tokių mano kūriniuose daugiau. C’est la vie – toks gyvenimas.

– Gal žinote, kaip skaitomos jūsų knygos? Gal turite atsiliepimų?

– Manau, skaitomos… Atsiliepimų girdžiu gerų. Žinoma, gerai atsiliepti nesunku. O blogos nuomonės į akis nesakomos. Recenzijos spaudoje – tik geros.

Turiu skaitytoją, kuris, kol neperskaito iki galo, tol nepadeda, nors ir rytas išaušta. Matyt, skaitymą lengvina mano kūrinių siužetai, skaitytojas nevarginamas poetiškais aplinkos aprašymais, herojų nuotaikų smulkmeniškais vaizdavimais. Tačiau aš nepritariu skubotam skaitymui. Skaityti reikia pamažu, pasigrožint retesniu žodžiu, sakinio konstrukcija, dialogo ekspresija…

Man svarbūs žymių žmonių, intelektualų įspūdžiai. Dalį esu pacitavęs knygoje „Asmenybių šešėly“ – skyrelyje „Literatas“. Tarp tokių poetas Albinas Slavickas, europarlamentaras Justas Vincas Paleckis, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras, kelių knygelių autorius Jonas Mačiulis, kalbininkas doc. dr. Aldonas Pupkis ir kt. Pavyzdžiui, J. Mačiulio pirmieji įspūdžiai iš atsiminimų romano:„Skaičiau… ir mačiau save. Tos pačios svajonės, tos pačios pastangos visur dalyvauti, realizuoti savo esamas ar įsivaizduojamas potencijas… Skaitydamas jūsų gyvenimo romaną, negalėjau atsistebėti atmintimi, dėmesiu net smulkmenoms, situacijoms. Būtent jos yra labai iškalbingos, padeda kurti jau prabėgusios epochos vazdą, atskleidžia žmonių likimus.“ O kalbininkas A. Pupkis taip pagyrė: „Skaičiau iš lėto, po kelis puslapius, tarsi užsigardžiavimą po darbo dienos, ir visada jaučiau didžiulį malonumą ir su kiekvienu puslapiu didėjo pagarba autoriui.“
Labai nustebino ir pamalonino vienas faktas: iš „Gairių“ leidyklos, kurioje buvo leidžiamos visos mano knygos, pranešė, jog jų teiravęsis buvęs tarybinių laikų Aukščiausiojo teismo pirmininkas Jonas Misiūnas: „Ar dar bus Petro Baužio knygų?“

– Šeštoji jūsų knyga – autobiografinis atsiminimų romanas „Asmenybių šešėly“. Leisdamas tokią knygą, ką galvojote apie skaitytoją? Juk knygoje aprašyta daug Raseiniuose gyvenančių žmonių…

– Galvojau, kad skaitytojas šią knygą priims. Pirma, nesistengiau per daug dėmesio sau skirti. Svarbiausia buvo pavaizduoti laikotarpius: tarpukarį, vokietmetį, tarybinius laikus (tiksliau juos būtų vadinti rusų laikais), pagaliau atgautą Nepriklausomybę. Antra, nekartodamas kitų memuarinių kūrinių schemų, knygą praturtinau man svarbių asmenybių paveikslais: mokytojų, rašytojų, menininkų, kunigų, mokslininkų, rėmėjų, giminaičių, mokslo bei darbo kolegų…

– Atsiminimų knygoje rašote: „Kai išėjau į pensiją, atsidėjau literatūrinei kūrybai. Dėl to – būna laikotarpių – užmirštu televizorių, pradėtą skaityti knygą… Elenutė priekaištauja, kad su manim bepasikalba prie valgių stalo“. Kaip į jūsų kūrybą žiūri žmona Elena, vaikai?

– Visi skaito, nepeikia.

– Išleisti knygą šiais laikais yra brangu. Kaip randate rėmėjų?

– O, tai sudėtinga. Paskutinė knyga kainavo 12 tūkstančių: 2 tūkstančius pats pridėjau, 3 tūkstančius gavau iš Savivaldybės, likusius pinigus privalėjau surinkti. Turiu daug pažįstamų, draugų. Net 27 aplankiau. Dosniausi rėmėjai surašyti knygos pabaigoje. Jiems iki šios dienos jaučiuosi skolingas. Galiu tik pasakyti: taupiausi rėmėjai – milijonieriai. O kur honoraras? Nuostolių paprastai neturiu, bet ir pelnu pasidžiaugti netenka. Pelno turėjau tik iš romano „Keršto laikai“, nes jo tiražas – 4 tūkst. egzempliorių.

– Ir banalus klausimas: kokie jūsų kūrybiniai planai?

– Dar viena apsakymų knyga…

„Utėlės – vargo palydovės“, – sakė Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja“ personažas Juras Tarutis. Kažin kas galėtų atsakyti – vargas čia kaltas ar netvarkingumas? Moksliškai utėlėtumas arba užsikrėtimas utėlėmis vadinamas kiek įmantriau – pedikuliozė. Vienaip ar kitaip pavadinta ši bėda, regis, vienu metu beveik išnykusi, dabar vis dažniau pasireiškia mūsų krašte. Toną šiai temai davė skaitytojas, pastebėjęs, kad jo vaikelis užsikrėtė minėtu parazitu, ir pranešęs žurnalistams. Jo nuomone, vaikas buvo užkrėstas darželyje.

Pedikuliozė – ugdymo įstaigoms ne naujiena

Tokie vaikų patikrinimai, kokie būdavo sovietmečiu, dabartiniu metu nedaromi. Vaikų ugdymo įstaigose dirbantys specialistai be tėvų sutikimo nesiryžta tikrinti vaikų, nes tai prieštarauja Paciento teisių ir žalos atlyginimo įstatymui. Vaikų darželių higienos normų dokumentuose įrašyta, kad tėvai privalo atvesti vaiką švarų, apvilktą tvarkingais drabužėliais, vienu žodžiu, tėvai už savo atžalas visiškai turi atsakyti. Tačiau puikiai žinome, kad kai kuriems suaugusiesiems gyvenime nebuvo lemta gerai įvaldyti socialinių įgūdžių, taigi ir jų vaikai dėl to patiria skriaudą.

Dėl pedikuliozės plitimo kreipėmės į vieną iš ikimokyklinių ugdymo įstaigų. Neturėjome tikslo konkrečiai aiškintis dėl minėto atvejo, tiesiog pasidomėjome, kaip tokiais atvejais elgiasi šių institucijų darbuotojai ir kokias vykdo prevencines priemones. Taigi ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovė šiuos atvejus pakomentavo. „Kuomet iškyla tokia problema, svarbiausia nepažeisti vaiko teisių ir jo nesumenkinti. Nesvarbu, iš kokios šeimos jis bebūtų. Puikiai žinome, kad panašių atvejų pasitaiko visoje Lietuvoje, ne tik mūsų rajone, todėl savo pedagogus mes esame informavę, kad jie į tai atkreiptų dėmesį, kai vaikus šukuoja, kai padeda apsirengti ir panašiai. Pedagogas turi tokioje situacijoje savotiškai sužaisti taip, kad vaikas nepastebėtų apžiūrimas, o jeigu toks atvejis užfiksuojamas, nedelsiant skambinti tėvams. Tai labai konfidencialu, nes tėvai nori sužinoti, pas ką surado ir panašiai. Tokia bėda gali atsitikti bet kuriam žmogui – niekas neapdraustas. Reikia labai subtiliai į tuos dalykus atsižvelgti. Sudėtingiau būna, kai kartojasi tokie atvejai pas tą patį vaiką. Yra taip buvę. Tuomet mums labai padėjo socialiniai pedagogai. Tiesiog teko pasiūlyti to vaikelio tėvams jį nukirpti, nes pažeidimas buvo gilesnis. Buvo atvejis, kai tėvai vaiką nusivežė
į giminių laidotuves kaime, jis ten bendravo su kitais vaikas ir užsikrėtė. Vaikas iš tvarkingos šeimos, jokiu būdu ne iš asocialios. Taigi, kaip sakiau, būtina vaiko nepažeminti prieš kitus vaikus, čia jau reikalingas pedagogo kūrybiškumas, kad tą vaiką patikrinti. Jokiu būdu negalima išsiduoti, kad kiti vaikai nesuprastų, nes jie dažnai būna pikti, gali dėl drabužėlio rankos nepaduoti, o čia jau pradėtų tyčiotis. Labai svarbu neįžeisti tėvų ir, kaip minėjau, visų pirma – konfidencialumas“, – sakė įstaigos vadovė. Pedagogas – tėvas – įstaigos vadovė – socialinis pedagogas – tokia, paprastai keturių asmenų pasikeitimo informacija sistema pakankamai suveikia ir bėda pašalinama, o žinios be reikalo nepasklinda. Pasak įstaigos vadovės, masiškų reiškinių pastaraisiais metais nėra fiksuota, paprastai tai būna pavieniai atvejai, todėl specialių sveikatingumo programų šia linkme nekuriama. Pažymėtina tai, kad utėlių ar jų glindų kartais randama net tvarkingiausių šeimų vaikų galvose, nes jos bendraujant lengvai perropoja nuo vieno žmogaus ant kito ir pradeda daugintis. Atskirai kažkokių specialių sanitarinių priemonių dėl pedikuliozės taip pat nesiimama. Būna įprasti generaliniai patalpų valymai, laiku keičiama patalynė ir panašiai, tačiau pastebėjus užkrėtimo atvejį, visa tai nieko nelaukiant atliekama, taip pat plaunami minkšti žaislai bei kiti daiktai.

Socialiniai darbuotojai atliko didžiulį darbą

Raseinių socialinių paslaugų centras pernai įgyvendino projektą „Pedikuliozės prevencija socialinės rizikos šeimose Raseinių rajone“, kuris buvo finansuotas iš rajono Savivaldybės 2011 m. visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos. Jo įgyvendinimo metu medikamentinėmis priemonėmis nuo pedikuliozės bei dezinfekcinėmis priemonėmis buvo aprūpintos socialinės rizikos šeimos. Projektas sudarė papildomas galimybes dar aktyviau ugdyti higienos ir švaros įgūdžius socialinės rizikos šeimose, užkirsti kelią infekcinių ligų plitimui, kurių nešiotojais dažnai tampa namų kenkėjai.

Socialinių paslaugų centro specialistės Rasa Mockevičienė ir Ginta-rė Karpaitė papasakojo „Alio, Raseiniams“ apie vykdytą akciją. Jos metu per seniūnijų socialinius darbuotojus buvo išdalintos 11 rūšių 588 įvairios purškiamos priemonės buičiai ir pačiam asmeniui (tirpalai, losjonai, elektroninės šukos). Pradinėje projekto paraiškoje buvo numatyta dezinfekuoti socialinių rizikos šeimų būstus samdant specialistus. Vėliau, atsižvelgus į sezoniškumą, buvo atsisakyta samdyti firmą dezinfekcijos paslaugoms atlikti ir įsigyti priemonių dezinfekcijai nuo ropojančių vabzdžių, kadangi tai ne tik ugdo šeimų įgūdžius, bet ir skatina pačias rūpintis namų švara ir higiena. Anot Socialinių paslaugų centro darbuotojų, rajone pedikuliozės atvejai užfiksuojami tam
tikrais pertrūkiais – atsinaujina ir vėl kuriam laikui dingsta. Ypatingai jie pasireiškia rudens – žiemos sezonu, kai orai atvėsta ir visi daugiau laiko praleidžia namuose. Tokie atvejai pastebėti tiek Raseinių mieste, tiek seniūnijose.

Kaip kovoti su utėlėmis?

Pasak Kauno visuomenės sveikatos centro Raseinių skyriaus vedėjos Violetos Užringienės, sveikatos priežiūra ikimokyklinio ugdymo įstaigose bei prevencija pedikuliozei reglamentuota sveikatos apsaugos ministro įsakymais. Yra patvirtinti aprašai, rekomendacijos. Tuo tarpu sveikatos centras fiksuoja tik stacionariose gydymo įstaigose pastebėtus pedikuliozės atvejus. Pernai tokių buvo 3, šiemet – 1.

Medikai teigia, kad utėlė negali gyventi pas kitus gyvūnus, todėl žmonės nuo jų užsikrėsti negali. Galvinės utėlės plinta tik tarp žmonių. Užsikrėsti galima, jei utėlėto žmogaus plaukai tiesiogiai susilietė su sveiko žmogaus plaukais. Taip pat utėlės gali būti perduodamos su daiktais: dalinantis ausinėmis, kepurėmis, šalikais. Labai dažnai utėlėtumo plitimo priežastimi tampa šukos, ypač vaikų kolektyvuose darželiuose ar mokyklose. Užsikrečiama dažniausiai tada, kai kontaktas su utėlėtu asmeniu trunka apie
minutę ar ilgiau (jei dalinamasi utėlėtumu sergančio asmens šukomis, beveik nėra abejonių, kad užsikrėtimas įvyks). Todėl, siekiant sustabdyti utėlėtumo plitimą, būtina informuoti artimus žmones bei draugus dėl galimo užkrato plitimo bei imtis tiek prevencinių, tiek gydymo priemonių.

Mūsų vaistinėse galima įsigyti preparatų, kurie naudojami naikinti utėlėms, tačiau ne visi jie vienodai efektyvūs. Štai ir straipsnio pradžioje minėtu atveju tėvas išnaikino vaikeliui utėles tik iš antro karto panaudojęs efektyvesnį preparatą. Mat vieni jų naikina tik pačius vabzdžius, kiti – ir kiaušinėlius. Kiekvienu atveju geriau pasitarti su vaistininku ar gydytoju. Beje, vaistininkai sako, kad šiuo metu preparatai kaip tik labai perkami – matyt, kad dabar pats vargo palydovių lankymosi mūsų krašte bumas. Taigi verta būti atidesniems, ypatingai savo atžalų atžvilgiu.

„Žaiginys“ – „Raseika“ 131:90, „Danspinas-2“ – „Klevas“ 53:65, „Joseda“ – „Dairena“ 95:90, „Julisa“ – „Julisa-Gruzdiškė“ 58:85.

Rajono salės futbolo pirmenybės

„Danspinas“ – „Vienybė-1“ 6:6, „Legionas“ – „Policija“ 7:10, „Viesulas“ – „Dubysa“ 3:9, „Vienybė-2“ – „Legionas“ 1:11.

Kviečiame stalo tenisininkus!

Vasario 19 d. 11 val. Raseinių specialiosios internatinės mokyklos sporto bazėje vyks rajono vyrų ir moterų asmeninės stalo teniso pirmenybės. Norinčius dalyvauti (ne tuos, kurie tik pradeda žaisti) dėl informacijos prašome kreiptis tel.: 8 620 16688
(G. Balčaitis), 8 612 53369 (V. Barevičius).

Tinklinio pirmenybės

Šį savaitgalį dvejas rungtynes namuose žais Raseinių ,,KKSC-Norvelitos“ tinklininkai, kovojantys Lietuvos vyrų tinklinio 1-oje lygoje. Vasario 18 d. šeštadienį 13 val. Sporto centro salėje jie susitiks su Kelmės ,,Kelmiškiams“ komanda, o 19 d. sekmadienį 13 val. mūsų komandos varžovai – Klaipėdos ,,Omega“.

Kviečiame sirgalius palaikyti mūsų komandą.

,,Rasai“, rungtyniaujantys Regionų krepšinio lygos stipriausios grupės atkrintamosiose varžybose, savo likimą sprendė papildomose trečiose rungtynėse su Neringos „Kuršių“ ekipa. Vieną susitikimą ,,Rasai“ laimėjo, kitą – pralaimėjo. Trečios lemiamos
rungtynės ,,Rasams“ atnešė pergalę (95:75). Jie pateko į aštuntuką.

Gintautas Balčaitis

Edmundas Jonyla

Per svilinantį speigą iš visų rajono pašalių į Raseinius suvažiavę ūkininkai prisipažino šiame susirinkime spręsiantys netgi savo išlikimo klausimą. Įvairiausių mokesčių į ožio ragą riečiami ūkininkai baiminasi, kad nuolankiai tylėdami jie praras ne tik savo ūkius, bet ir savo valstybę.

Drakoniškas mokestis

Ūkininkų susirinkimą pradėjęs LŪS Raseinių skyriaus pirmininkas Albinas Gruzdžiūnas priminė, kad daug ir įvairių ketinimų per šį nepriklausomybės laikotarpį būta, kad tik nustumtų ūkininką nuo žemės, netgi atvirai buvo raginami ūkininkai atsisakyti savo žemės, ūkio, už tai net pinigai jiems mokami. Tam nepavykus ar pavykus tik iš dalies, dabar ketinama ūkininkus mokesčiais pasmaugti. „Mūsų žiniomis, ūkininkai bankams yra skolingi apie milijardą litų. Dabar, jei įvestų žadamus naujus mokesčius, iš ko ūkininkai paskolas grąžintų?“

Ūkininkai vieningai sutarė, kad jiems yra pražūtingas prieš pat Kalėdas priimtas naujos redakcijos Žemės mokesčio įstatymo projektas, kuriame numatyta keisti žemės apmokestinimo principą. Ruošiamasi žemę apmokestinti pagal rinkos vertę ir, ūkininkų įsitikinimu, tai padidins mokestį net iki šešių kartų. „Mes jau esame įpratinti, kad kartelė būtų po truputį keliama, kad mokesčiai didėtų keliais procentais. Bet dabar rovė net šešis kartus. Tokio šuolio dar niekur nėra tekę regėti. Ant mūsų išbandys“, –vienas per kitą kalbėjo ūkininkai. Iki šiol, kaip žinome, žemės mokestis buvo skaičiuojamas pagal žemės našumo balą ir apmokestinama buvo 1,5 proc. tarifu. Dabar siūloma žemės mokestį skaičiuoti pagal jos rinkos vertę, o mokesčio dydis svyruotų
nuo 0,01 iki 4 proc.

Nė kiek ūkininkų nenuramino ir susirinkime dalyvavusių Žemės ūkio ministerijos atstovų tikinimai, kad dirbantiems ūkininkams mokesčiai tikrai nedidėtų, kad tuo mokesčiu tik siekiama išgyvendinti „sofos ūkininkus“, kurie minta darbščiųjų ūkininkų sąskaita. „Juk jūs ir patys pastebite, kiek daug yra apleistų, nedirbamų žemių. 2003–2005 metais buvo atlikti tyrimai identifikuojant apleistą žemę su palydoviniais vaizdais ir nustatyta, kad 84 ha yra akivaizdžiai apleistos žemės, apaugusios krūmais ar net medžiais. Dar tikslesni bus 2010 metų duomenys, kurie šiuo metu analizuojami Valstybinės žemės fonde. Preliminariais duomenimis, iš viso apleistos žemės 2010 m. buvo 357 tūkst. ha, t. y. apie 10 proc. visos žemės ūkio paskirties žemės.“ Todėl dabar siūloma tokia žemės mokesčio tvarka: vidutinę žemės ūkio sklypo žemės vertę padauginti iš 0,01–0,4 proc. tarifo (tarifo pasirinkimo teisė paliekama savivaldybėms), visa tai dar kartą padauginti iš mokestį mažinančio 0,35 proc. koeficiento, kuris būtų taikomas tik žemė ūkio paskirties žemei, ir po šių aritmetinių veiksmų žinotume konkretaus žemės sklypo žemės mokesčio dydį.

Ūkininkus išgąsdino ir tai, kad apmokestinimo procese dalyvautų ir savivaldybės, kurioms būtų suteikta teisė nustatinėti, kokio procento tarifu reikia apmokestinti vieną ar kitą ūkininką, o kurį gal visai atleisti nuo mokesčių. Beliktų be balso pataikauti valdančiajai daugumai.

Naujam žemės mokesčiui siūlomas pereinamasis laikotarpis iki 2017-ųjų metų, kasmet po 20 proc. didinant žemės vertę, nuo kurios bus skaičiuojamas mokestis.

Ūkininkų įsitikinimu, ši našta būtų nebepakeliama.

Randasi naujų mokytojų

Alfredas Bradauskas sakė, kad jie neužmiršo ir gerų valdžios darbų: „Jų yra nedaug, todėl nesunku juos atsiminti. Šis žemės ūkio ministras apsaugojo ūkininkus nuo nesąmoningų techninių apžiūrų, dar vienas kitas klausimas buvo išspręstas mūsų naudai. Bet dabar vėl prisikūrė privačių firmelių, kurios ketina pradėti mokyti ūkininkus. Reikėsią kažkokius kursus apie chemikalų naudojimą išklausyti. „Mes, agronomai, turėsime eiti klausytis dėl pinigų plovimo atsiradusių dėstytojų? Prižadame, mes juos pačius taip išegzaminuosime, kad į kitą pamoką jie patys nebeateis. Arba sustabdykite šį sumanymą, kol dar laikas. Ir nesakykite, kad to reikalauja ES direktyva“. Šia nata savo pasisakymą pradėjo ir pieno ūkio savininkas Eugenijus Jasiulis, kuris piktinosi prasidėjusiu kalibravimo vajumi: „Ne ūkininkas turėtų kalibruoti, o pienovežis atvažiuoti su skaitliukais. Aš jam – pieną, jis man – čekį. O dabar įsikūrė privati gyvulių produktyvumo įmonė ant mūsų galvų. Atvyko į mano fermą, patikrino, sako, du skaitliukai neveikia. Išrašė 700 litų sąskaitą už vizitą. Sakau, tai sutaisykite juos. O jie man – „Nemokam.“ Šimtus sumokėjau, bet tie skaitliukai taip ir liko. Bet kitąkart dar už 700 litų sužinojau, kad vienas skaitliukas kažkaip paslaptingai pats susitaisė.“

E. Jasiulis papasakojo „plūgo broliams“ ir apie savos ūkininkų pienininės statybos vargelius, kai net banko Lietuvoje nebėra, kuris sutiktų teikti paskolą. „Jei nebebus kitos išeities, statysime už savus, bet vis tiek statysime“.

Tuo tarpu Mykolas Hofertas atkreipė dėmesį į nykstantį gyvulininkystės sektorių, kai per metus likviduojami tūkstančiai pieno ūkių: „Po karo karvių dvigubai daugiau buvo negu šiandien“. Ir veršelių išvežimas iš Lietuvos, pasak ūkininko, nieko gero nežada.

Daug pavojų ūkininkai įžvelgė ekologinio ūkininkavimo naujovėse. Tokių ūkininkų vardu kalbėjo Jonas Kaminskas: „Dabar nesertiikuos ūkių, jei bus 10 proc. piktžolėtumas. Kaip pasiekti, kad jo nebūtų, ypač jei augini žirnius, kitas ankštines kultūras? Panašu, kad tokių reikalavimų prigalvojo žmonės, nė nematę ekologinio ūkio, neturį supratimo, kaip ekologiškai ūkininkaujama.“ Ūkininkas prašė jų susirinkime dalyvavusio žemės
ūkio viceministro Mindaugo Kuklieriaus – iki pavasario laiko dar yra, sustabdykite tą nesąmonę…

Savo pastebėjimus ūkininkai išsakė ir dėl selekcinės sėklos mokesčio, kuris šiandien nėra parengtas ir nėra nustatytas konkretus mokestis už selekcinę sėklą, todėl prašė kuo greičiau tai padaryti.

Viceministras M. Kuklierius priminė, kad ūkininkams dar siekiama įbrukti valymo įrenginių dumblą. Viceministras sakė, jog prieš tai piestu stoti nereikėtų, tačiau dumblas turėtų būti pirmiausiai ištirtas, nes antraip ūkininkai rizikuotų užteršti savo žemes.

Ūkininkai pasisakė ir už tai, kad VMI ir kiti tikrintojai prisimintų nuo amžių žinotą žodį „talkininkas“, kad kaimynas kaimynui galėtų padėti be baimės, kad bus už tai nubaustas kaip nelegalas.

Politinis atspalvis

Danguolė Peckuvienė savo kalboje daugiausiai dėmesio skyrė emigracijai ir su tuo susijusiems socialiniams klausimams, išreiškė nerimą, kad jei taip toliau bus, neliks ir pačios valstybės. Po jos kalbėjęs vicemeras Sigitas Vaičius ją nuramino sakydamas,
kad visą milijoną mūsų geriausiųjų išvežė ir sunaikino, o Lietuva vis tiek išliko, tai išliks ir dabar, nes tie žmonės sugrįš ar bent turi galimybę bet kada sugrįžti. Ir bandė atskirti politinius klausimus nuo praktinių.

Seimo narys Edmundas Jonyla atkreipė dėmesį į pačių ūkininkų pasyvumą: „Kai Seime svarstome šnapso klausimą, kompiuteris nuo pasiūlymų tiesiog užsikemša, o kai Žemės įstatymą – tuščia. Taip neturėtų būti.“

E. Jonyla atkreipė dėmesį ir į tai, kad šiandien aistras kaitinantį Žemės įstatymą kažkodėl pristatinėjo ne žemės ūkio ministras, o finansų, kuriai rūpi kuo daugiau mokesčių surinkti. Todėl naivu būtų tikėtis mažesnio mokesčio už žemę.

Seimo narys Jonas Ramonas žemdirbius išvadino naivuoliais, kurie dar tiki viskuo, ką jiems sako politikai: „Kalbėdami šiandien apie žemės mokestį, dar ketinate dėl jo kautis, o jis jau priimtas. Jis jau egzistuoja. Taškas. Kai vyko Seime balsavimas tuo klausimu, aš savo kolegoms rėkte rėkiau, ką jūs darote? O jie man sakė: „Svarstome.“

J. Ramonas pastebėjo, kad dar nėra buvę per visą nepriklausomybės laikotarpį, kad ūkininkas, prasižiojęs prieš valdžią, sulauktų tikrintojų: „Nedaug nubaus, bet cvankt per smegenis – būk ramesnis…“ O Raseinių rajone taip jau buvo.

Ūkininkas Gintautas Lukoševičius sakė, kad Raseiniuose išvis nebežinai, ko bebijoti: „Mero Ačo bijok, vicemero Vaičiaus bijok, spaudos atstovo Gudžiūno irgi bijok…“

Vienui vieni

Daug karčių žodžių ūkininkai išsakė savo aukštesnės valdžios adresu, kuri visiškai su jais nesiskaitanti, o rajonų ūkininkai esą reikalingi tik mokesčiams mokėti. Ūkininkai netgi į savo priimtą rezoliuciją įrašė punktą, reikalaujantį, kad LŪS pirmininkas J. Talmantas ir ŽŪR pirmininkas A. Stančikas suorganizuotų Lietuvos žemdirbių suvažiavimą. Susirinkime dalyvavęs LŪS vicepirmininkas Raimundas Jovarauskas į tai atsakė: „Jei bus pinigų, organizuosime, nebus, neorganizuosime…“ Sakė, kad pinigų jie iš niekur kitur negauna, gyvena tik iš ūkininkų surinktų nario mokesčių. (Žemės ūkio viceministras M. Kuklierius sakė, kad tai netiesa, kad ir iš ES nubyra…)

J. Ramonas atvyko į Raseinius su misija organizuoti parašų rinkimą dėl išmokų suvienodinimo su ES senbuvėmis, o tuos parašus patys vešią į Briuselį. M. Kuklierius tam nepritarė, sakė, jog mes negalime reikalauti, kad būtume lygesni už visus. O svarbiausia, ragino beveik visi kalbėjusieji, ūkininkai išsikovos šio to tik būdami vienybėje it kumštis.

Šiandien abu variantai, kai kalbame apie Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno gaisrą, tebėra galimi. Baugu, kad tikrojo atsakymo niekada ir neišgirsime, tačiau akivaizdu, kad po vienuolyno skliautais buvojo baisi netvarka, neūkiškumas ir daug kitokių blogybių.

Ekspoziciją vadino muziejumi

Tytuvėnų vienuolyne pluša statybininkai. Jie valo nudegusio vienuolyno stogo liekanas, pluša net šeštadieniais. Pasak darbus atliekančios įmonės vadovo Petro Račkausko, gamtinės sąlygos tam yra dėkingos, kadangi viskas yra sušalę į ledą ir labai švariai nusilupa tiesiog luitais. Jei ledas atitirptų, būtų labai blogai, nes ugniagesių supiltas vanduo pasileistų sienomis, kurias ir taip sunkiai sekasi džiovinti.

Deja, pro bestogį vienuolyne įsikūrusį Piligrimų centrą skverbiasi ne tik vanduo, bet ir patys blogiausi įtarinėjimai. Kultūros paveldo departamento atstovai visa tai pavadino Šaraškino kontora, o ne Piligrimų centru. Taip sureaguota, kai paaiškėjo, kad nuodėguliais virtusios vertybės buvo suvežtos be paveldosaugininkų leidimo, netgi be jų žinios. Pasirodo, tai, kas buvo vadinama sakralinio meno muziejumi, viso labo buvo tik ekspozicijų salė, be tinkamos apsaugos ir vertybių sąrašo.

Į Tytuvėnus atvykęs Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis ir Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vedėja Irma Grigaitienė sakė, kad, praėjus daugiau nei savaitei po gaisro, jie dar iš Piligrimų centro negavę čia buvusių vertybių sąrašo, todėl negalima tiksliai pasakyti, kiek vertybių čia buvo ir kiek jų pražuvo. Piligrimų centro direktorius Pranas Jurkaitis bandė atsimušinėti sakydamas, kad Vilnius gavęs viską, ko iš jų prašęs, bet sudegusios bažnytinio meno ekspozicijos vadovė Rūta Krencienė buvo atvira: nėra ir nebuvo inventorizacinės knygos. Daiktai į Tytuvėnus buvo suvežti tik pagal perdavimopriėmimo aktus. Iš kitų bažnyčių jie buvo paimami vyskupo nurodymu. „Dirbau, kaip mokėjau, kaip gebėjau. Man niekas nepasakė, kad turi būti kitokia vertybių apskaita. Aš dirbau čia viskuo – muziejaus vadybininke, vadove, gide, valytoja, informacijos tiekėja… Ir viską dirbau už minimalų atlyginimą. Net fiziškai pedantiškai sutvarkyti visko nebūtų buvę įmanoma. Aš esu mažas žmogus. Ką liepė, tą dariau. Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio dekretu buvo įsteigtas vyskupijos bažnytinio meno muziejus, jo įsakymu rinkau iš bažnyčių eksponatus“, – liūdnai kalbėjo R.Krencienė.

R. Krencienė sakė, kad iš vyskupijos bažnyčių buvo surinkta viskas, kas vertingiausia. Ne visi klebonai noriai skyrėsi su savų bažnyčių turtu, bet kas vyskupui drįstų prieštarauti, jei toks buvo jo nurodymas. Labiausiai, sako, nukentėjo Šiaulėnų bažnyčia Radviliškio rajone, iš kurios buvo paimta daugiausiai eksponatų ir tarp kurių buvo itin vertinga Antano Poliutos monstrancija, vienintelė visoje Lietuvoje kryžiaus formos monstrancija, relikvijoriai, gotikinė taurė. R. Krencienė žurnalistams sakė: „Dėl parodos nebuvo gėda net prieš Vilniaus muziejus, bet dabar baisi gėda, nes viską pražudėme.“ Tuo labiau, kad į Tytuvėnus vis atvykstą specialistai įtarinėja, ar inventoriaus tikrai buvo tiek, kiek užfiksuota aktais. O gal daugiau? Kaip užkirsti kelią spekuliacijoms, kai įvyksta nelaimė? Kodėl bažnytinio meno vertybės iš šalies bažnyčių į Tytuvėnus vežtos be Kultūros paveldo departamento leidimo, be jo žinios?

Sužinojo po nelaimės

Tytuvėniškiai negailėjo kritikos strėlių kultūros paveldo sergėtojams. Klausė, kur jie buvo birželį, kada buvo atidarytas muziejus, kada vienas kitą apsidovanojo „medaliais“, sėdėjo pirmose eilėse ceremonijos metu? Kodėl tuomet nešaukė: „Ką jūs darote, tamsūs žmonės, negalima taip su paveldu elgtis ir t. t.?“

Tuo tarpu A. Degutis sakė, kad jie tik po nelaimės sužinoję, jog Tytuvėnuose veikė šitokių vertybių muziejus. Iki tol jie žinoję, kad čia veikė tik ekspozicijų salė. „Muziejams yra keliami labai aukšti apsaugos reikalavimai. Tuo tarpu Tytuvėnuose jokio muziejaus nebuvo, buvo tik viešoji įstaiga, galinti vykdyti muziejinę veiklą. Ar jūs matėte, kaip buvo vežami Sapiegų paveikslai? Su ginkluota apsauga. O čia…“

Liūdniausia yra tai, kad vertybės nebuvo apdraustos. Kas gali paneigti, kad jos neapdraustos todėl, jog draudžiant būtų buvę tiksliai nurodytas ir vertybių skaičius, ir jų vertė. Būtų reikalaujama ir rimtos apsaugos, o ne vietinės signalizacijos. Specialistų nebeįtikina ir muziejaus pelenuose rastos išsilydžiusių meno vertybių dalys. Metalas randamas, bet kol kas nerasta nė vieno brangakmenio, kurių buvo gausu šedevrais laikytuose meno kūriniuose. Gal jų nebebuvo prieš gaisrą? Kai nėra konkretaus aiškumo, tai – temos spekuliacijoms.

Kur raktai?

Įvairiais įtarinėjimais apaugo žinia, kad Piligrimų centro žmonės apie gaisrą sužinojo kone paskutiniai, nors pats P. Jurkaitis čia buvęs nuo pradžių. „Aš pirmiausiai pajutau, kad namuose labai silpnai iš krano bėga vanduo, o tik po to sužinojau, kad vandens slėgis krito dėl gaisro gesinimo“, – drebančiu balsu kalbėjo R. Krencienė. Ji gyvena visai netoli nuo nelaimės vietos ir turėjo muziejaus raktą. Kelmės policijos komisariato tyrėjas Ričardas Sukackas, greičiau už ugniagesius atsidūręs gaisravietėje,
irgi sielojosi, kad neišgelbėtas sakralinių vertybių muziejus: „Aš buvau prie jo, kai degė tik stogas. Dar lubos nedegė ir aš galėjau viską išnešti, bet atsitrenkiau į neįveikiamas ąžuolo duris…“

R. Krencienė negali kalbėti be ašarų: „Juk visi žinojo, kad muziejus yra vienintelė patalpa visame vienuolyne medinėmis lubomis. Visur kitur patalpos net vandeniu nesulietos, o didžiausios vertybės neišgelbėtos. Kodėl?“

Lieka atviras klausimas, kodėl nesuveikė priešgaisrinė signalizacija. Ji nė nebuvo pajungta į sistemą, todėl nelaimės naktį net „nekniaukė“ (bent jau aplinkiniai gyventojai bei tame pastate miegojęs klebonas negirdėjo), ką dažnokai darydavusi. Kultūros departamento vadovė Diana Varnaitė leidžia sau įtarti, kad šitaip galėjo būti tikrinamas žmonių budrumas, tiksliau sakant, aplinkiniai buvo pratinami prie dažnai kvailiojančios signalizacijos.

Tytuvėnų „Stikliai“

Tik po gaisro paaiškėjo, kodėl vienuolynas dažnai kvepėdavo troškinamais kopūstais ar kepsniais. Pasirodo, čia veikė maitinimo įstaiga, kurią žinojusieji vadino Tytuvėnų „Stikliais“.

P. Jurkaitis tikino, kad virtuvė bei jos įranga gaisrui negalėjusi turėti jokios įtakos, nes paskutinį kartą čia valgis gamintas prieš Kūčias (vietos gyventojai tikina, kad ir po Kūčių, ir po Naujųjų čia kvapai nosis kutenę). Pasak P. Jurkaičio, maitinimo įstaigą įkurti nusprendę visi dalininkai. Produktus pirkdavę parduotuvėje, daržovių, bulvių atveždavęs pats P. Jurkaitis. (Piligrimų centro steigėjai yra Kelmės raono savivaldybė, Tytuvėnų parapija ir Šiaulių vyskupija).

Agronomai

Žmonės, po gaisro suskubę tiesti aukojančią ranką, bemat ėmė trauktis atatupsti, kai sužinojo, kad ir nelaimės likvidavimo darbams vadovaus P. Jurkaitis. Žmonės atvirai reiškė juo nepasitenkinimą, netgi kreipėsi į rajono tarybos narius, prašydami ką nors daryti. Žmonės piktinosi, kad tokiai įstaigai vadovauti buvo parinktas agronomas, kurį ankstesnėse darbovietėse lydėjo negražus šleifas. Bet užtai jis turi tvirtą užnugarį – patį savivaldybės administracijos direktorių Zenoną Mačernių.

Siena – ne freska

Norvegų draudimo bendrovėje „Gjensidige Baltic“ 10,5 mln. litų buvo apdraustas Tytuvėnų vienuolyno pastatas (pati bažnyčia buvo apdrausta kitoje bendrovėje). Šios bendrovės atstovai, atvykę į Kelmės rajoną susitikti su savivaldybės bei Piligrimų centro vadovais, bažnyčios atstovais, sakė, kad jie iškart po gaisro rezervavo 3 mln. litų. Tačiau tai nereiškia, kad tiek bus išmokėta. Draudimo bendrovė pasamdė nepriklausomus ekspertus, kurie nustatys gaisro metu padarytą žalą, o tuomet paaiškės, kokia suma bus išmokėta. Bendrovės atstovai patikino, kad jie suprasdami, kokios svarbos yra gaisro nuniokotas objektas ir kaip svarbu jį kuo greičiau gelbėti, nutarė nelaukdami gaisro priežasčių tyrimo išvadų skirti lėšų kuo skubesniam vienuolyno atstatymui. Tačiau gaisro metu sugadintų meno vertybių restauravimo draudimo kompanija nefinansuos, nes meno vertybės išvis nebuvo draustos. „Jei sienoje buvo freska, mes prisiimame atsakomybę tik už pačią sieną, bet ne už jos puošybą.“

Vėl ne nuo to galo

Susitikime su draudimo bendrovės atstovais nedalyvavo Piligrimų centro vadovas Pranas Jurkaitis. Kaip informavo savivaldybės vadovai, jis dalyvauja viešųjų pirkimų konkurse, perkami projektavimo darbai naujam vienuolyno stogui. Tačiau netrukus į Tytuvėnus atskubėję Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vedėja Irma Grigaitienė bei Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis šiuos veiksmus itin supeikė: „Kaip jūs galite ką nors projektuoti, jei dar ekspertai neįvertino, kokia yra padaryta žala? Tik ekspertizės išvadas turėdami jūs galėsite imtis projektavimo.“ Tada paaiškėjo, kad ekspertizė nė neužsakyta. Pats P. Jurkaitis pasiklydo tarp „žalos“ ir „nuostolių“ sąvokų. Ekspertizė
reikalinga ir Kultūros ministerijai, kuri turės ieškoti lėšų vienuolynui atstatyti. „Tą reikia daryti kuo skubiau. O jūs pradedate ne nuo to galo.“ Pasak vilniečių, ekspertai gaisravietėje gali užgaišti apie mėnesį. Tuo tarpu vakar įvykęs projektavimo darbų konkursas pavedė projektuotojams darbą atlikti per 30 dienų. „Šio darbo projektuotojai negalės atlikti dėl jūsų kaltės, tai ką jūs tuomet darysite?“ – P. Jurkaičio klausė A. Degutis.

Daromos klaidos

A. Degutis ir I. Grigaitienė paliko A. Jurkaičiui specialistų sąrašą, kad jis pasikonsultuotų, ko pats neišmano, nes dabar neišmanėliškumas gali atnešti ne mažiau žalos nei pats gaisras. Jau dabar esą akivaizdu, kad pridaryta grubių klaidų patalpas džiovinant, jas ventiliuojant ir t. t.

Todėl agronomai turėtų kuo skubiau ieškoti tikrų specialistų paramos.

Šiųmetinė žiema stebina netikėtais reiškiniais – iki sausio pabaigos nešalo, o jau kai drėbtelėjo, tai sibirietiškai. Deja, kartu su spiginančiais šalčiais negailestingai šoktelėjo ir gaisrų statistikos kreivė. Štai nuo metų pradžios mūsų rajone kilo net 12 gaisrų (7 – sausio mėn., 5 – vasario mėn.), palyginus, kai per praėjusių metų sausio ir vasario mėnesius – tik 4 gaisrai (1 – sausio mėn., 3 – vasario mėn.). Tačiau vasario mėnuo toli gražu nesibaigia, o meteorologai skelbia, kad šaltis dar neparodė visų savo
galimybių.

Gaisrų priežastys kartojasi

„Alio, Raseiniai“ kreipėsi į Raseinių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio (VPPP) viršininką Edmundą Milkevičių, prašydami pakomentuoti, kokios priežastys lėmė tokį gaisrų padidėjimą mūsų rajone. „Pagrindinė priežastis – Priešgaisrinės saugos taisyklių pažeidimai: perkūrenamas dūmtraukis, perkraunamos krosnys, įrengiamas dūmtraukis su metaliniais kaminais. Paprastai ugnis tokiu atveju įsiplieskia palėpėje, ir stogas dega“, – dėstė E. Milkevičius. Ne vienas gaisras kilo nuo savadarbių metalinių krosnelių (vadinamosios „buržuikos“), įrengtų ūkiniuose pastatuose, garažuose, dirbtuvėlėse. Šių krosnelių metaliniai dūmtraukiai labai įkaista ir kartais nebepadeda nei izoliacinė medžiaga, nei kitos priemonės, ypač, kai nesilaikoma nustatytų elementarių reikalavimų išlaikyti atstumus ir panašiai. Didelį pavojų kelia arti krosnies, dūmtraukio laikomi įvairūs daiktai, drabužiai, avalynė. Dar ir dabar, nekalbant jau apie senos statybos pastatus, ręsdami namus perdangai apšiltinti žmonės naudoja spalius, po kuriais nepūva medis, nesiveisia graužikai, tačiau, deja, jie greitai užsiliepsnoja.

Aukų galėjo būti žymiai daugiau

VPPP viršininkas papasakojo labai skaudžiai pasibaigusius atvejus. Gaisrai šiemet pasiglemžė dvi aukas. Sausio 29 d. Šiluvos seniūnijos Padubysio kaime sudegė du vyrai – 1961 m. ir 1962 m. gimimo. Pagrindinė versija – neatsargus rūkymas. Vyrai nespjaudavę į stikliuką, turėjo ir naminės varymo aparatėlį. Ugniagesiai pranešimą apie gaisrą gavo pavėluotai, tad atskubėjus vienkiemyje stovėjęs namas jau buvo beveik sudegęs. „Pernai gaisre sudegė vienas žmogus, o šiemet, tik prasidėjus metams, jau žuvo du“, – pažymėjo E. Milkevičius. Štai neseniai Gedvydų kaime (Betygalos sen.) sudegė dviejų galų gyvenamasis namas. Šeimininkei miegant prisisapnavo, kad skamba varpai. Jai prabudus name atvira liepsna jau degė perdengimas. Ji suspėjo prikelti kitame namo gale gyvenančius ir aplinkoje sunkiai besiorientuojančius keturis žmones. Manoma, kad jie jau buvo apsvaigę nuo smalkių. Taigi galima sakyti, kad per atsitiktinumą pavyko išvengti dar penkių gaisro aukų. Panašus atvejis buvo
Paliepių kaime (Ariogalos sen.), kur ūkiniame pastate kilusio gaisro metu moteriškė ištraukė apsvaigusį nuo smalkių vyrą. Pasak E. Milkevičiaus, įvertinant kiekvieno gaisro metu kilusį pavojų, šiemet galėjo žūti netgi 12 žmonių. Laimei, tai neatsitiko.

Pagalbos telefonas veikia ne taip operatyviai, kaip anksčiau

Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio teigimu, ugniagesiai sulaukia neretai tokių skambučių, kuriais gyventojai skundžiasi dėl gelbėtojų tarnybų neoperatyvaus darbo. Tačiau dar ne visi žino, kad dabartiniu metu skambinant pagalbos numeriu
yra sujungiama su Kauno ar Klaipėdos bendraisiais pagalbos centrais. Iš jų duodami įsakymai ir išsiunčiama reikalinga technika nurodytu adresu. Visa tai užtrunka. „Anksčiau pas mus dirbo dispečeriai, kurie turėjo 15 – 17 metų darbo patirtį, buvo išanalizavę rajono vietoves. Jie aiškiai, konkrečiai nurodydavo kelius, sodybas. Dabar, pavyzdžiui, kilo gaisras, mūsų gelbėtojus pagalbos tarnyba nukreipė į automagistralę, o nuo jos į tą kaimą nėra nuvažiavimo viaduko, teko apvažiuoti“, – aiškino E. Milkevičius.

Ir dar vienas VPPP viršininko pastebėjimas. Žmogui, kurio pastatas dega, turbūt visai neturi reikšmės, kas jį gesina – ar Raseinių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesys gelbėtojas, ar kitas mūsų rajono miestelio ugniagesys. Jam –gaisrininkas ir tiek. Vis dėlto yra didžiulis skirtumas. Vieni – pareigūnai, turintys spec. priemones, o kiti – laisvai samdomi darbuotojai.

Praėjusį sekmadienį – ūmus gaisras Raseiniuose

Vasario 5 d. apie 21 val. kilo gaisras Raseiniuose, Vyšnių gatvėje. Namo šeimininkas Raimundas Vaitkus sako ne iškart pastebėjęs liepsną, kuri kilo nuo įkaitusios krosnies. Iš pradžių bandė pats gesinti, tačiau buvo per vėlu. Liepsna plėtėsi labai greitai. Šiek tiek apdegęs ir susižalojęs jis suspėjo pasičiupti, ką turėjo arčiau savęs, ir išbėgęs lauk paskambino ugniagesiams.

Kitą dieną po gaisro „Alio, Raseinių“ žurnalistas nufotografavo sudegusio namo griuvėsius. Vaizdas buvo liūdnas – matyt, viską teks nugriauti. Čia pat po degėsius vaikščiojo šeimininko augintinis – katinas ir gailiai kniaukė.

Raimundas vienas užaugino du sūnus, nevartojo alkoholio, nerūkė. Daugelis raseiniškių jį pažinojo kaip muzikantą, linksminantį įvairiose asmeninėse šventėse. Dabar liepsnose pražuvo ir muzikos instrumentai – akordeonai, sintezatoriai, gitara. Laikinai vyriškis prisiglaudė pas vieną iš atskirai gyvenančių vaikų. Tačiau pastarasis pats nuomojasi nedidelį butuką gretimame rajone. R. Vaitkus be šios bėdos dar turi negalią, gauna mažą pensiją. Padėti nelaimėje pasisiūlė keli kaimynai, artimesni žmonės. Visi, kurie pažįsta Raimundą, jį kiek galėdami parems, tačiau situacija kol kas lieka beviltiška. Tikimasi dėmesio iš vietos valdžios atstovų. Bet kokia pagalba šiuo atveju žmogui reikalinga – tiek moralinė, tiek materialinė. Jei atsirastų geros valios žmonių, kurie galėtų paremti nelaimėje žmogų bet kokia suma, skelbiame Raimundo Vaitkaus asmeninę sąskaitą: LT077011300006070221, Ūkio bankas, banko kodas 70100.

Sigitas GUDŽIŪNAS

Daugiau kaip du dešimtmečius Ariogalos miesto centre stūkso mūrinis nenaudojamas monstras – „Raseinių melioracijos“ pastatytas, bet taip ir neįrengtas sveikatingumo kompleksas, kuris kelia aplinkiniams mirtiną pavojų. Specialistų skaičiavimu, jam nugriauti reikėtų maždaug pusės milijono litų. Akivaizdu, kad sveikatingumo komplekso savininkai tokių lėšų neturi, tad pavojų visuomenei keliantis statinys stovės tol, kol jį nugriaus lietus, vėjas ir šaltis….

Tai suprasdamas, Raseinių rajono savivaldybės meras Remigijus Ačas ėmėsi iniciatyvos Ariogalos sveikatingumo kompleksą prikelti naujam gyvenimui. Susitikęs su pastato savininkais jis sutarė, jog tam tikslui bus įkurta viešoji įstaiga, kurioje Savivaldybė turės lemiamą balsą.

Tačiau prieš pradėdamas finansinių išteklių paiešką meras R. Ačas nutarė sužinoti, ką apie jo pasiūlytą idėją mano patys Ariogalos seniūnijos gyventojai. Todėl sausio 30 d. vykusiame rajono Tarybos posėdyje meras pateikė sprendimo projektą „Dėl vietos gyventojų apklausos paskelbimo“. Anot R. Ačo, gyventojams būtų pateiktas tik vienas klausimas: ar pritariate, kad gaudama Europos Sąjungos fondų finansavimą Raseinių rajono savivaldybė imtųsi iniciatyvos baigti statyti Ariogalos sveikatingumo kompleksą adresu Melioratorių gatvė 2A, Ariogala, ir taptų jo bendrasavininke?

Tenka tik apgailestauti, kad Ariogalos gyventojų apklausai atlikti pirmiausia pasipriešino šiame miestelyje gyvenantis rajono Tarybos narys, verslininkas Liudas Kavaliauskas.

„Aš puikiai suprantu, kad tą pastatą Ariogaloje reikia tvarkyti. Bet nežinau, ar tikslinga dėl to daryti apklausą. Jei jūs paklaustumėte bet kurio ariogališkio, tai jis pasakytų vienareikšmiškai, kad tai reikia daryti… Dėl to manyčiau, kad ši apklausa
nieko neduos, o bus tik laiko ir žmonių gaišinimas“, – rajono Tarybos posėdyje rėžė politikas L. Kavaliauskas ir balsuodamas dėl Ariogalos gyventojų apklausos atlikimo… susilaikė.

Raseinių rajono savivaldybės meras R. Ačas tokiu rajono Tarybos nario elgesiu negali atsistebėti. „Nors L. Kavaliauskas puikiai žino, ko nori Ariogalos gyventojai, tačiau daro priešingai. Po tokio politiko akibrokšto man kyla tik vienas klausimas: kam rajono Taryboje L. Kavaliauskas atstovauja? – neslėpė kartėlio meras R. Ačas. – Turbūt visiems akivaizdu, kad dėl savo politikavimo L. Kavaliauskas aukoja visų Ariogalos gyventojų interesus.“ Tuo tarpu kitas rajono Tarybos narys – „darbietis“ Darius Ulickas, kuris mero idėjai visąlaik labai karštai pritarė ir ragino ją kuo greičiau įgyvendinti, sakydamas, kad ir Raseinių miesto gyventojai turi turėti alternatyvą, per balsavimą taip pat pasisakė „prieš“. Meras R. Ačas sako, kad dėl to irgi nėra ko stebėtis.
Rajono Tarybos narys D. Ulickas dažnai taip elgiasi: viena galvoja, antra sako, o trečia daro…

G. Mikolaičio žodžiai skiriasi nuo darbų
Remigijus AČAS

Nors Seimo rinkimai vyks tik rudenį, tačiau rajono Tarybos narys Gintautas Mikolaitis ir Seimo narys Edmundas Jonyla jau pradėjo savo agitacinį šou. Jie susitikinėja su rajono gyventojais ir kiek įmanydami deda į šuns dienas rajono vadovaujančiąją koaliciją.

„Rajono valdžia, jos dauguma rajono Taryboje negirdi mažumos. Mes, socialdemokratai, nepritariame didžiajai daliai rajono valdžios sprendimų. Tai jau ne savivalda, o savivalė“, – nieko politikoje nenutuokiantiems sodiečiams kabina ant ausų makaronus G. Mikolaitis.

Neturiu nieko prieš rajono Tarybos nario G. Mikolaičio vykdomą populistinį rinkėjų viliotinį. Tačiau jis neturi būti grįstas rajono gyventojų klaidinimu. Ir štai dėl ko.

Ponas G. Mikolaitis yra Savivaldybės tarybos Ūkio plėtros ir kaimo reikalų komiteto narys. Nuo kadencijos pradžios iš viso buvo surengta dešimt šio komiteto posėdžių. Daugiau kaip pusėje jų rajono Tarybos narys G. Mikolaitis net nesiteikė dalyvauti. Dar du Ūkio plėtros ir kaimo reikalų komiteto posėdžiai neįvyko dėl kvorumo trūkumo, kadangi į posėdžius neatvyko opozicijos atstovai. Tai viena.

Ir antra, per rajono Tarybos posėdžius G. Mikolaitis svarstomais klausimais išvis dažnai nepareiškia savo nuomonės, t. y. nedalyvauja balsavime. Gal rajono politikui ranką skaudą? O gal yra žymiai paprastesnė priežastis – prieš Tarybos posėdžius jis niekaip nesuranda laiko susipažinti su svarstymui pateiktais dokumentais? Todėl paskui ir nežino, kaip balsuoti…

Taigi, ponas Gintautai, būkime biedni, bet teisingi. Po to, kai rajono Tarybos posėdžių metu išvis nebalsuojate, t. y. svarstomu klausimu nepareiškiate savo nuomonės, labai jau juokingai skamba jūsų kalbos apie „nepritarimą didžiajai daliai rajono valdžios sprendimų“…

Apie kliedesius ir akligatvius

Pastaruoju metu žodis „kliedesys“ pasidarė gana madingas, norint pažeminti oponentą. Pastebėjau, jog panaudojęs šį žodį, autorius (-rė) tame pačiame rašinyje dažnai taip nusišneka, kad pasidaro gaila jo paties. Kad kliedi smarkiai karščiuojantys
ligoniai arba matantys „baltus arklius“, tai kartais pasitaiko. Net idiotai ne kliedi, o tik kalba nesąmones, adekvačias savo ligos stadijai. Tačiau, kai šis epitetas sklinda žiniasklaidoje, tai ką galima galvoti apie tokį „rašytoją“? Beje, taip ko gero
galima dar ir prisižaisti, užkliudžius labai įžeidų asmenį…

Nors nepavartojau nė vieno užgaulaus žodžio ir net rašiau, kad nieko asmeniško neturiu prieš Kristiną Krikštanaitę, tačiau užkliuvau Teisutei Raseiniškei ir Valdonei V., kurios per daug žino tai, ką turėtų žinoti tik pati panelė Kristina, bet nežino to, ką žinau aš…

2011 m. gegužės 19 dienos „Alio, Raseinių“ laikraštyje, straipsnyje „Akligatvis“, bandžiau nors iš dalies nušviesti Ariogalos problemas. Tuomet apie dabartinį rajono architektą Armandą Mockų dar niekas nebuvo girdėjęs, nors Šlaitų gatvės gyventojai, o ypač D. Skirmantienė ir A. Reimienė, jau keleri metai mynė kryžiaus kelius, tačiau jų prašymai taip ir liko neišgirsti. Ties Šlaitų gatvės Nr. 1 gražiai sutvarkyto namo pagrindiniu fasadu vietoje gatvės likęs tik piktžolėmis apžėlęs takas. Ponai Reimai turi įvažiavimą iš Dubysos gatvės, tačiau svečias, įvažiavęs į kiemą, turi eiti šalia tvarto, mėšlo ar malkų krūvų, pro kieme stovintį traktorių, įveikti gan statų kalnelį, o nenorėdamas eiti pro pusrūsio duris turi dar apeiti patį namą iš kitos pusės. Per vidurį Šlaitų gatvė yra projektinio pločio. Tai turėjo atkreipti rajono architekto ir geodezininko dėmesį, kai buvo atliekami priešais esančių P. Cvirkos gatvės sklypų matavimai. Deja, šiandien jų dėka turime tik tokią nesąmonę…

Ariogalos miestelio Derliaus gatvė taip pat yra akligatvis, kurio gyventojai nuo neatmenamų laikų naudojosi pėsčiųjų taku. Jis puikiausiai buvo matyti kompiuteriniuose geodeziniuose brėžiniuose, tačiau privatizavus Vytauto gatvės 65 –ąjį namą, panelė Kristina leido suplanuoti tris sklypelius (po vieną kiekvienam butui) ir tako nebeliko. Ji savo sprendimą motyvavo tuo, jog norėjo išsaugoti trijų moterėlių privatumą, kurios sakiusios, kad „mes čia sėdime, švenčiame, o kas eina pro šalį, užsikabinėja“.

Savaime suprantama, kad dėl to kilo didžiulis nepasitenkinimas ne tik Derliaus gatvės gyventojų, bet ir daugelio kitų ariogališkių, kurie tuo taku naudojosi. Dabar vietoj šimto metrų aplink reikia kulniuoti beveik kilometrą. Su seniūne Renata Aleksiejiene kreipėmės į rajono vyriausiąją architektę klausdami, ar nebūtų galima pakoreguoti nepamatuotą sprendimą? Mums buvo atsakyta: „Ar jūs žinote, kiek bus reikalų?“ Bet palaukite, gerbiamoji, argi tuos reikalus tvarkyti buvo ne Jūsų darbas? Su keturiasdešimt parašų buvo kreiptasi į Savivaldybę, net dėl viešo intereso gynimo į Šiaulių apygardos prokuratūrą, kuri galiausiai pasiūlė kreiptis į teismą. Pagaliau, kai į vietą atvyko mero pavaduotojas Sigitas Vaičius, rajono Tarybos nariai Aldona Ona Radčenko ir Dalia Skeberdienė, rajono architektų atstovė, seniūnė Renata Aleksiejienė ir visas tas vizitas buvo nušviestas spaudoje, reikalai lyg ir pajudėjo. Naujame Ariogalos generaliniame plane bus numatytas servitutinis takas. Labai abejoju, ar tai bus istorijos pabaiga, nes Derliaus gatvė nėra anklavas ir toks sprendimas gali būti ginčijamas.

Antra rajono architektės žioplystė buvo ta, jog formuojant sklypus atsirado tarp keturių valdų niekam nepriskirtas žemės plotas, kurį prižiūrėti turės seniūnija.

Pats įdomiausias dalykas, tai kaimynui K. Čepliejui suteiktas servitutas pasistatyti kopėčias remontuojant namą, nors jis to ir neprašė, nes jo namas yra keli metrai nuo tvoros.

Visos šios istorijos rodo, kad rajono architektė dirbo atsainiai ir nemačiusi situacijos vietoje. Keisčiausia, kad vieni projektuoja gatves, o kiti paverčia jas akligatviais, leisdami statyti namus ar įteisinti sklypus tiesiog ant gatvės. Todėl dabar Savivaldybė turi skirti lėšas, išperkant užgrobtą žemę, nors jei reikėtų kaltininkams pakratyti savo kišenę, tai tikriausiai to nebūtų nutikę. Juk kai nusiperki vogtą automobilį ir jį konfiskuoja, tai niekas patirtų nuostolių neatlygina. Jei užgrobei valstybinę žemę ir spėjai pasidaryti geodezinius matavimus, tai jau tavo šventa nuosavybė.

Tadas Misevičius

Labai įdomu sužinoti, kas tie panelės Kristinos kompetencijos vertintojai?

Perskaičius „Naujo ryto“ puslapyje „Raseinių šluota“ Teisučio Raseiniškio publikaciją „Pasirinkimas tarp specialisto ir lojalaus valdžiai“ nejučiomis iškilo rašiusiojo paveikslas: arogantiška, pasipūtusi, savimyla. Vienu žodžiu, narciziška asmenybė. Tikrai drįsčiau suabejoti, ar rašė vyras (kaip pasirašo). Greičiausiai tai labai susireikšminusi, vis įsivaizduojanti esanti nepakankamai įvertinta ir dėl to labai įsižeidusi, nepaliaujamai liejanti tulžį poniutė. Tuo labiau, kad esu susidūrusi su straipsnyje apverkiamąja Kristina.

Man, paprastai moteriškei, iškart kliūva sakinys: „…ne vieno K. Krikštanaitės kompetenciją žinojusiojo paraginta ir netgi jų spiriama, ryžosi į konkursą ateiti ir buvusioji vyr. architektė Kristina“. Labai įdomu, kas tie panelės Kristinos kompetencijos, aukščiausios kvalifikacijos žinovai? Iš kur išdygo tie neklystantieji „ekspertai“? Ar tik nebus viso labo dvi iš darbo atleistos – Kultūros paveldo ir Švietimo skyriaus specialistės…

Na, o jau tas panelės Kristinos šventas naivumas! Ją mat prispyrė! Bet jeigu jau tokia nekalta ir naivuolė ta panelė Kristina, tai kodėl jos niekaip nebuvo galima prispirti būti mandagia, paslaugia, patariančia ir padedančia interesantams. Niekam ne paslaptis, kad apie ją Raseinių rajone sklinda labai negražios kalbos: kaip pasistačiusi kavos puodelį prieš save, patogiai įsitaisiusi darbiniame krėsle, arogantiškai, pasipūtėliškai, kartais net akiplėšiškai atsakinėja interesantams, nesiskaito, be reikalo varinėja žmones ir kelia nerealius reikalavimus. Pavyzdžiui, paprastam lauko tualetui, kitaip sakant, kaimo lauko tupyklai suręsti reikalauja parengti detalųjį planą!

Taigi prieš paprastus žmones labai jau pūstis mėgusi rajono architektė, pati gavusi neigiamą atsakymą, negali su tuo susitaikyti, negali niekaip patikėti, kad net ir baigus magistrantūros studijas galima būti ne pačiu geriausiu specialistu. Turbūt to nesimokė magistrantūroje, o gal paskaitas praleido, ir atsirado išsilavinimo spragos… Taigi noriu paaiškinti: magistrantūros diplomas – tai tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją. Pavyzdžiui, darbuotojas gali turėti reikiamą kvalifikaciją (formalia prasme – išsilavinimą ir jį patvirtinančius diplomą ar pažymėjimą), tačiau dėl kitų aplinkybių, susijusių su profesiniais gebėjimais, gali būti pripažintas netinkamu dirbti tam tikrą darbą. Nesiraukykite iš pykčio, nes būtent šitaip jau senokai yra išaiškinęs ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senatas (2003.12.29, nutarimo Nr. 44).

Akivaizdu, kad kartais pyktis ir pavydas taip aptemdo sąmonę, jog žmogus nebegalvoja, ką sako, nes jį užvaldžiusi mintis, kad tik jis teisus, ir tik jis. Taip atsitiko Teisučiui Raseiniškiui, o jei tiksliau – tai panelei rajono architektei. Jai net konkurso testo užduočių atlikimo laikas kelia įtarimų. Ką jau padarysi, panele Kristina, kad atsirado sumanesnis, greitesnio mąstymo, tikslesnės orientacijos konkurentas. Reikėtų su tuo susitaikyti, o ne kaip aikštingai poniutei raukyti nosytę ir vis desperatiškai bandyti įtikinti, kad Jūs ir tik Jūs pati pati pačiausia. Deja, realybė kartais būna žiauri…

Baigdamas noriu padėkoti mūsų rajono merui Remigijui Ačui už ryžtą ir drąsą, kovojant su įsišaknijusiu ir stipriai išsiraizgiusiu Savivaldybės biurokratų klanu. Mums iš šalies labai smagu žiūrėti, kai pakutenti nepajudinamieji savivaldybės „ponai ir ponios“ gailiai verkšlena, skundžiasi spaudoje rajono žmonėms, kuriuos ką tik stumdė, vaidino nemirtinguosius, stovinčius aukščiau bent per penkis laiptus. Kartu Raseinių rajono vadovui linkime stiprybės, nes paskaitę spaudą suvokiame, kokią nelengvą užduotį sau išsikėlė. Bet prisiminkime patarlę: sunkus darbas – saldūs vaisiai. Tikime, kad po reformų Savivaldybė bus ta institucija, kurioje lauks ne tik išsilavinę (o ne mojuojantys popieriniais diplomiukais ir didybėje dėl to paskendę), kvalifikuoti,kompetentingi, bet ir kultūringi, supratingi bei paslaugūs specialistai.

Raseiniškė Aneliukė

Skaitytojo laiškas
Keli žodžiai apie panelės architektės kompetenciją

Liaudies patarlė sako: tuščia statinė garsiai skamba. Lygiai taip yra ir su buvusia rajono architekte, kuri kiekviena proga ir be jos vis giriasi magistro diplomu… Ta proga panelei K. norėčiau pasakyti tik viena: žmogų protu apdovanoja Dievulis. O aukštoji mokykla suteikia tik išsilavinimą…

Iš buvusios rajono architektės rašinių „Raseinių šluotoje“ galima spręsti (nors ji ir bando slėptis po kitomis pavardėmis), kad kai ponas Dievas dalino protelį, tai panelės K. toje eilėje nebuvo… Priešingu atveju ji dabar neeikvotų savo energijos įvairioms šmeižikiškoms rašliavoms ir abejotinų tiesų įrodinėjimui, susirastų kitą darbą ir ramiai žvelgtų į rytdieną.

Vadinasi, neužtenka turėti didelių gabumų – reikia turėti ir išminties jais pasinaudoti…

Nei Teisutis, nei Raseiniškis

Prasideda atkrintamosios varžybos. Raseinių ,,Rasai“ krepšinio komandos varžovai – Neringos ,,Kuršiai“. Pirmosios rungtynės vyks vasario 10 d. 18 val. ,,Karpynės“ sporto arenoje, antrosios – 11 d. svečiuose, o jei prireiks trečių varžybų
(komandos žaidžia iki dviejų pergalių), jos bus žaidžiamos vasario 14 d. 18 val. ,,Karpynės“ arenoje.

Rajono krepšinio pirmenybės

,,B“ lyga. „Šiluva“ – „KKSC-2“ 94:84, „Naftrus“ – „Jaunučiai“ 87:68, „Jaunučiai“ – „Šiluva“ 97:105, „Luknė-2“ – „Naftrus“ 60:85. ,,A“ lyga. „Julisa“ – „Danspinas-1“ 83:77, „Julisa“ – „Jauniai“ 94:86.

Rajono salės futbolo pirmenybės

„Dubysa“ – „Vienybė-2“ 13:2, „Legionas“ – „Viesulas“ 0:10.

Gintautas Balčaitis

Praėjusį sekmadienį kaimo turizmo sodyboje „Karpynė“ ant tvenkinio ledo vyko automobilių ir motociklų lenktynės „Karpynės ledas – 2012“. Jose užsiregistravo ir dalyvavo 76 lenktynininkai iš visos Lietuvos. Pagal klasifikaciją varžybų dalyviai pasiskirstė tokiu būdu: FWD (automobilis, varomas priekiniais ratais, padangos be dyglių) – 16, RWD (automobilis, varomas galiniais ratais, padangos be dyglių) – 11, AWD (automobilis, varomas visais ratais, padangos be dyglių) – 15, FWD ir RWD su sportiniais dygliais – 4, „Laisva“ su savadarbiais dygliais – 8, motociklai – 9, keturračiai – 13. Trasos ilgis – 1 km, plotis – 10–15 m.

Didžiausią žiūrovų susidomėjimą ir palaikymą pelnė varžybose dalyvavę raseiniškiai. Pastarųjų šiemet jėgas išmėgino net dvylika, tai yra žymiai daugiau nei ankstesnėse varžybose. Prizininkais tapo du dalyviai – Valdas Karabinas (2 vieta keturračių klasėje) ir Simonas Urbonas (3 vieta keturiais ratais varomų automobilių klasėje). Beje, S. Urbonui dar tik 17 metų, o jis jau rungtyniavo suaugusiųjų klasėje,kur susibūrė išties daug didelę patirtį ir daug galingesnius automobilius vairuojančių lenktynininkų. Jaunuolis varžybose vairavo „Subaru Impreza“ automobilį.

Šias varžybas organizavo Raseinių lenktynininkai Dalius Urbonas ir Albertas Lendzevičius. Teisėjauti padėjo Kelmės automobilių sporto klubo atstovai. Organizatoriai taria nuoširdų ačiū visiems, prisidėjusiems prie šių šaunių lenktynių surengimo.