2019 liepos
16
Antradienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Gandrai prieš krizę

    Siųsti Versija spausdinimui

    Šarūnas BARKAUSKAS

    Keistas ryšys

    Mus palieka gandrai. Jie išskrenda paskui vasarą, kuri jau rengiasi tolti nuo Lietuvos. Tačiau gandrai paliko ir gerų žinių – Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje jau kelinti metai didėja gimstamumas. Kai kuriuose miestuose vaikai jau nebetelpa į darželius. Nieko keista, juk, kaip teigia gamtininkai, Lietuvoje šiais metais perėjo per 20 tūkst. baltųjų gandrų porų. Spėjama, kad Lietuva yra ta Europos šalis, kurią gandrai mėgsta labiausiai. Net ir perkeltine prasme.

    Remiantis Europos Sąjungos (ES) statistikos tarnybos „Eurostato“ duomenimis, gimstamumo rodiklis Lietuvoje auga sparčiau nei daugumoje kitų Europos šalių.

    Įdomu tai, kad gimstamumo tendencijos ir gandrų skaičius Lietuvoje tarsi susiję dydžiai. Gimstamumas mūsų šalyje buvo mažiausias 1993 – 2003 metais. Nuo 2004
    metų jis pradėjo augti ir šiuo metu tas augimas, kaip teigiama, yra sparčiausias tarp ES šalių. Būtent  2004 metais Lietuvoje sparčiai daugėjo gandrų ir, kaip minėta, da-
    bar Lietuvoje jų yra daugiau nei kitose ES šalyse.

    Tad ryšys tarp gandrų ir naujagimių galbūt turi kažkokias amžių glūdumoje slypinčias sąsajas, kurios mums dabar yra visiškai nesuvokiamos arba anekdotiškos. Tipiškas juokelio pavyzdys. Petriukas su sesute klausia senelės: „Senele, ar tu žinai iš kur vaikai atsiranda?“ „Be abejo. Juos  gandrai atneša“. Petriukas atsisuka į sesutę: „Davai, pasakom teisybę, o tai ir numirs nieko nežinodama…“

    Nenuspėjama ateitis

    Didėjantis gimstamumas rodo ir tai, kad žmonės labiau pasitiki ateitimi. Tačiau pastarosiomis savaitėmis giedrėjančias perspektyvas vėl ėmė drumsti Amerikos platumose besiformuojantis ekonominis tor-nado. Nuogąstaujama, kad jis, lėkdamas virš Atlanto vandenyno ir Vakarų Europos valstybių, įgaus naujos griaunamosios jėgos, po kurio laiko ims niokoti Lietuvą ir išdraskys čia susuktus gandrų lizdus.

    Antai spaudoje cituotas amerikietis, socialinių mokslų daktaras Rodnis Sapingtonas mano, kad Europa labiau nei Amerika yra pažeidžiama krizės.  Nejaugi esame naujos krizės išvakarėse?

    Tačiau amerikiečiai mano, jog tai ne antroji ekonomikos krizė, o pirmosios tęsinys. 2008 metais prasidėjusi krizė tiesiog dar nepasibaigė. Iki šiol nebuvo akivaizdaus
    ekonominio pagerėjimo, po kurio viskas vėl iš naujo kristų žemyn. Banguoja ir tęsiasi to paties reiškinio kreivė, susijusi su globaliais viso pasaulio ekonomikos pokyčiais. Ir toliau trūksta darbo vietų, žmonės neskuba leisti pinigų dideliems pirkiniams, nepuola imti naujų paskolų namui ar automobiliui.

    Sugeba mobilizuotis

    Amerikiečiai pastebėjo, kad žmonės rečiau lankosi restoranuose, o pastarieji  iki šiol linkę atleidinėti virėjus, kepėjus, padavėjus. Vystantis tokiems reiškiniams, nutraukiamos sutartys su maisto tiekėjais ir vežėjais, mažėja užsakymų ūkininkams, ir tai klibina ekonominės sąrangos pamatus.

    Labai svarbu, kaip žmonės reaguoja į krizę.  Ne kartą buvo pastebėta, jog, pavyzdžiui, Amerikoje, skirtingai nuo Lietuvos, ekonominiai sunkumai nesukėlė pasyvaus
    verkšlenimo, bet mobilizavo žmones. Tai labai amerikietiška: ne skųstis, o susikaupti ir imtis to, ką pats gali. Daug žmonių Amerikoje pradėjo mąstyti taip: privalau pats
    pasirūpinti savimi, nes bankais pasitikėti negaliu, valstybės institucijomis – irgi. Amerikiečiai nustojo kreipti dėmesį į tai, ką daro valdžia, bet patys veikė. Sukūrė daug
    naujų paslaugų.  Pavyzdžiui, gatvėje buvo dalinami lankstinukai, siūlantys užsisakyti karštos kavos internetu. Atveš bet kur bet kuriuo paros metu. Daugelis paslaugų buvo perkelta į internetą, taip sutaupyta nuomos išlaidų, sumažinta darbuotojų.

    Pastebėta, jog krizės metu Amerikoje žmonės pradėjo pirkti mažiau maisto, tačiau vis dažniau rinkosi kokybiškesnį, nors ir brangesnį. Logika tokia: turiu rūpintis savimi ir savo sveikata, nes nežinia, kas bus rytoj.

    Lankstumas – tvirtumo požymis

    Globalius ekonominius procesus nagrinėjantys analitikai jau senokai
    pastebėjo, jog Amerikos ekonomika daug lankstesnė nei ES šalių, tačiau tas lankstumas kainuoja. Amerika nebijo keistis, bet keisdamasi daug žmonių palieka už borto. Jei neprisitaikei ir iškritai – tai tavo problema.  Garsiau padejuok – gal tave išgirs ir pasirūpins tavimi Vyriausybės institucijos. O Europa bijo palikti žmones už borto.

    Europoje tebebandoma vadovautis humanistine etika sprendžiant ekonomines problemas. Amerikiečių nuomone, tokios nuostatos, deja, nėra perspektyvios, vedančios greičiau į aklavietę, nei parodančios išeitį iš situacijos.

    JAV didelėse bendrovėse vadovai keičiasi dažnai.  Apytikslis laikotarpis, per kurį pasikeičia vadovas – vos 13 mėnesių. Tai reiškia, kad privalai susikurti strategiją į priekį porai metų, kai tau vėl teks ieškotis naujo darbo. Laikai, kai koks nors bendrovės vadovas savo kėdėje sėdėdavo kelis dešimtmečius – jau praeityje. Teigiama, jog
    to Amerikoje daugiau niekada nebus.

    Technologijos pasikeičia per savaitę ar mėnesį, todėl universitete išmokti dalykai labai greitai netenka vertės. Pokyčių spartumas veikia asmeninį gyvenimą ir jį išderina. Tačiau atsparieji įgauna išskirtinio lankstumo.

    Viskas keičiasi, bet daug kas išlieka

    Tačiau gali būti, kad amerikiečiams, o tuo pačiu ir visam kitam Vakarų kultūros pasauliui, šį kartą demonstruoti gyvatiško lankstumo neprireiks. Taip leidžia teigti Amerikoje vyraujančios makroekonominės tendencijos. Investicijos nesumažėjo, vyriausybės obligacijų pirkimas nelėtėja. Ne vienas analitikas pabrėžia, jog vien pagal valstybės skolinimosi reitingą negalima daryti išvadų apie naujos krizės grėsmę.

    „Reitingų sumažinimas yra politinis žingsnis, atsakas į politinę pocijų interesų, kurie apsunkina politinius sprendimus, tačiau negali sugriauti ekonomikos“, – tvirtina socialinių mokslų daktaras R. Sapingtonas.

    Tačiau ko vertos tokios išvados, kai patys amerikiečiai nuolat kalba apie neregėtą procesų dinamiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Kas šiandien atrodo teisinga ir racionalu,  netrukus gali įgauti labai abejotiną, efemerišką ar net karikatūrišką pavidalą.

    Tai iš dalies pripažįsta ir pats R. Sapingtonas užsimindamas, kad galingiausios valstybės piliečiai prarado ateities nuspėjamumo jausmą.

    Dabar labai svarbu išmokti gyventi suvokiant, jog viskas labai greitai keičiasi. O paguosti gali supratimas, kad vis dėlto mus supa ir amžini, per šimtmečius susiformavę ir iki šiol visiškai nepakitę reiškiniai. Pavyzdžiui, gandrai.

    Ir perkeltine ir tiesiogine prasme. Jei jų daugėja, tai reiškia (visomis prasmėmis!), jog  gyvenimas Lietuvoje nestovi vietoje ir iš jo galima tikėtis daug prasmingų dovanų, tik, anot klasiko, nereikia tingėti pasilenkti, nes tos dovanos dažnai guli tiesiog mums po kojomis.

    Komentarų nėra