2019 lapkričio
14
Ketvirtadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Gėluviškių išvyka į Šventąją

    Siųsti Versija spausdinimui

    Gėluvos kaimo bendruomenės nariai, pakvietę savo kaimynus ir gerus draugus iš kaimų bendruomenės „Pagraja“ ir Ariogalos miestelio, vyko į Šventąją. Pilnam 43 vietų autobusui riedant pajūrio link žvelgdami pro autobuso langus gėrėjomės tvarkinga automagistrale, gražiais Žemaitijos miškais, kalvomis, akį traukė pakelės laukuose subrendęs javų derlius. Kiek vėliau visi prisistatėme, pasikeitėme dovanėlėmis. Bendruomenės pirmininkas Jonas Vazgys kiekvienam įteikė keliauninko pažymėjimą, papasakojo apie saugaus eismo projektą „Eismo saugumas bendruomenėse“, kurio tikslas – šviesti bendruomenės narius saugaus eismo klausimais, ir pravedė viktoriną „Būk saugus kelyje ir kelionės metu“. Teisingai atsakiusieji buvo apdovanoti įvairiais atšvaitais, dovanotais Lietuvos automobilių kelių direkcijos ir Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos. Neatsitiktinai projekto įgyvendinimas pasirinktas per kelionę, pačioje judriausioje automagistralėje. Pasidžiaugta, kad turime galimybę į judrias Šventosios gatves visus išleisti su atšvaitais.
    Šiemet pasirinkome Šventąją – seną žvejų gyvenvietę, susiformavusią prie Šventosios upės, čia gali pasijusti esantis arčiau gamtos. Bet prieš tai nutarėme aplankyti Japonišką sodą Kretingos rajone. Į jį įžengėme pro vartus. Tai mistinis elementas, žymintis vietą, kur susiduria du pasauliai ir įleidžia lankytojus į sodo pasaulį. Apžiūrą pradėjome nuo bonsų sodo, jame šiuo metu eksponuojama apie tūkstantis įvairių bonsų, siekiančių du šimtus metų. Paskui pasukome akmeniniais žibintais nužymėtu taku. Žibintai yra rankų darbo, nutašyti iš akmens Japonijoje. Čia jie tampa kelrodžiais sodo svečiams. Eidami sustojome prie svajonių išsipildymo tvorelės. Kiekvienas galėjome užrašyti savo svajonę ant popieriaus juostelės ir užrišti ją ant bambuko tvorelės. Tikima, kad tik užrašytai svajonei lemta išsipildyti. Stabtelėjome prie Dubenuotojo akmens, nes jis tarsi siūlo einant pro šalį sustoti, pasilenkti ir nusiplauti rankas. Pasivaikščioję vardinių sakurų alėja pailsėti, nusifotografuoti sustojome prie „Žynio veidrodžio“ tvenkinio, kur tarp lietuviškų žuvų gyvena ir japoniški karpiai bei karosai. Šalia įrengtas ir akmenų ratas, jis sujungia senąją baltų ir japonų tradicijas. Tai ritualinė vieta su aukuru ritualinėms apeigoms atlikti. Kiek pailsėję grožėjomės Roko piliakalniu, muzikanto kalnu, dviejų metrų kriokliu, suformuotu iš stambių riedulių, rąstų, ir šalia jo pasodintais Japonijos slėniuose augančiais augalais. Žinoma, neišdildomą įspūdį padarė akmenys. Sodui sukurti panaudota per 12 tūkst. tonų įvairaus dydžio akmenų. Jie sudėti taip, kad atkartotų natūralią išdėstymo tvarką, – taip, kaip sukurta gamtos. Ne mažiau įdomios kalvos. Kalvų formavimo technika ir šiuo metu plačiai naudojama kuriant japonišką sodą. Skirtingi vietovės aukščiai sukuria dinamišką vaizdą, o sodas atrodo didesnis ir gilesnis.
    Pasigrožėję kraštovaizdžiu ir augmenija vėl sėdome į autobusą ir pasukome Šventosios link. Čia pasklidome po kurorto gatves. Vieni maudėsi jūroje, kaitinosi saulėje, kiti uoste lankėsi žvejų šventėje. Kas daugiau norėjo susipažinti su kurortiniu miesteliu, apžiūrėjo 39 metrų aukščio Šventosios švyturį, senąjį molą ir naująjį uostą, vaikščiojo Šventosios upės pakrante bei beždžionių tiltu, nusifotografavo prie skulptūros „Žvejo dukros“. Taip pat aplankytas šalia jūros ant kopos žemaičių kultūros puoselėtojų ir tautodailininkų iniciatyva atkurtas Birutės kalno alkas. O tie, kurie nepatingėjo, apsilankė parke „Takas dideliems ir mažiems“, kur galėjo pasigrožėti liaudies meistrų skulptūromis, vaikų žaidimų aikštelėmis.
    Nors teko nemažai eiti pėsčiomis, bet nebuvo pavargusių ir dejuojančių, o juk buvo ir tokių, kurie į kelionę leidosi pirmą kartą.
    Grįžtant namo autobuse visi kalbėjo tik apie kelionę, skambėjo dainos, o patiems linksmiausiems, aktyviausiems keliauninkams buvo įteiktos dovanėlės. Pilni įspūdžių, geros nuotaikos į savo kaimą įsukome jau prietemoje. Už saugų sugrįžimą padėkota Raseinių autobuso parko vairuotojui, o visiems važiavusiems – už gerą nuotaiką.
    Ši išvyka – tai lyg trumpa atokvėpio pauzė prieš nesibaigiančius kasdieninius darbus. Pasirodo, kiek dar daug nuostabių kampelių yra mūsų Lietuvoje.
    Jonas Vazgys,
    Gėluvos kaimo bendruomenės pirmininkas

    Komentarų nėra