2019 sausio
22
Antradienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Gė(rė)jų eisena

    Siųsti Versija spausdinimui

    Arūnas DAMBRAUSKAS

     Pokalbis apie ugnikalnius

    -Sveiki, kaimynėl. Kur taip leki? Dar vakar dejavai, kad visus sąnarius maudžia.                         

      – O tai buvo vakar. Dabar, kaimynėl, man šonkaulius ir žandikaulius gelia.                    

      – Tai ir matau, kad visa mėlyna kaip slyva.                      

      – Tikra teisybė, kaimynėl. Neveltui protingi žmonės sako, kad  poroje gyvenantys žmonės ilgainiui supanašėja.                 

    Maniškis, kaip žinai, irgi kaip slyva – mėlynanosis.                     

      – Bet jis mėlynas nuo pilstuko, o tu, kaimynėl, tai nuo sumušimų. 

      – Tai kad va – užmiršau saviškiui pusryčiams ruginukės išvirti, tai kad pasiuto. Griebė kastuvą, ir – per šonkaulius.                      

      – Tai mat, taviškis dar vis griebiasi darbo įrankių. Neapsamanojo, neapsileido. Neužmiršo, kad pagal profesiją statybininkas.                 

      – Ačiū Dievui, dar neužmiršo. Kartais net ir plytos griebiasi,- pasikasė praskeltą galvą kaimynėlė.

      – O maniškis jau prarado visus įgūdžius. Nebesigriebia nei plytos, nei laužtuvo, kastuvo, tik peilį. Gal, manau, kur skerdiku galėtų įsidarbinti. Neblogos patirties įgijo.

      – Skerdikai, kaimynėl, šiais laikais labai populiarūs. Dabar kiekviena šeima turi po skerdiką, o kartais ir po kelis.                   

      Jie jau nulupo kailius beveik visoms kaimo moterims. Nebėra čia jiems darbo. Gal, sakau, galėtų padirbėti Vilniuje ar Kaune.            

      – Ten irgi savų skerdikų pilna. Ten gerai, kur mūsų nėra.       

    Pagal tave išeitų, kad ant Islandijos ugnikalnio Eroivajokudlio gerai arba ant Meksikos ugnikalnio Popokateteplio gerai.                  

      Išgirdusi tokią keistą kalbą, kaimynėlė suprato, kad moteriškė, matyt, bus gerokai gavusi su plyta, todėl nusprendė baigti pokalbį pamelavusi, kad eina ožkos Anzelmutės melžti.                           

      Tinka gėjų vėliava

          Tuo tarpu buvusio statybininko žmona grįžo namo ir išvirė savo sutuoktiniui  naminukės, pagardintos pipiriukais, česnakėliu ir svogūnėliais.                  

      Gavęs įprastus pusryčius, sutuoktinis pagyvėjo, gyrė savo žmonikės kulinarinius sugebėjimus ir dosniai dalijosi ateities vizijomis.            

      Kalbėdamas jis mąsliai traukė sodrų cigaretės dūmą ir atrodė didingai.                   

      ,,Lyg pelenais besispjaudantis Eroivajokudlio ugnikalnis“, – su pasididžiavimu pagalvojo rūpestinga šeimininkė ir vėl įpylė savo sutuoktiniui naminukės.              

      Sutuoktinis kalbėjo, kad susvetimėjusioje, netolerantiškoje visuomenėje girtuokliai įžeidinėjami, tyčiojamasi iš jų vaikų.      

      – Mus kažkodėl vadina mėlynanosiais. Tačiau mano ir mano kolegų nosys yra violetinės spalvos.

    Toks paviršutiniškas požiūris mus labai žeidžia ir mes esame pasiryžę aktyviai kovoti už savo teises. Reikalausime, kad mus vadintų ne menkinančiu žodžiu ,,girtuokliais“, bet kur kas tauriau skambančiu – gėrėjais. Ir surengsime viešą paradą.                    

      – Norint surengti paradą, reikia bent vėliavą turėti. O tu tik plytą turi, – pastebėjo įžvalgi žmonikė.  

      – Mes jau sukūrėme savo vėliavą. Norime, kad ji atspindėtų visą gėrėjų įvairovę. Girtuokliai – labai spalvingos personos. Tik pagalvok: nosys, kaip jau minėjau – violetinės spalvos, akys – raudonos, vyzdžiai – geltoni, paakiai – žalsvi, skruostai – tamsiai mėlyni, lūpos – sidabro spalvos, ausys – juodos, plaukai – kaip samanos. Visas tas spalvas sudėjus į vieną, išeitų spalvinga gėjų vėliava. Mes savo simbolį pavadinsime Gėrėjų vėliava.

      Kodėl vyrai slepiasi krūmuose

       Antrą kibirėlį ruginukės pusryčiams ištuštinęs gėrėjų ideologas ėmė sielotis, kad Lietuvoje dar vis tebevaržomos girtuoklių teisės ir atskleidė planus principingai jas ginti Rezanėje veikiančiame Girtuoklių teisių gynimo teisme (GTGT).                     

      – Jau seniai pastebėta ir mokslo patvirtinta, kad reguliariai vartojant alkoholį, atsiskleidžia užslėpti meniniai sugebėjimai. Kaip žinoma, gerokai sriūbtelėję, girtuokliai ima dainuoti. Deja, kai uždainuoja, atsiskleidžia žiaurios meninio išsilavinimo spragos, todėl aplinkiniams atrodo, kad jie staugia, baubia arba bliauna. Tačiau iš tikrųjų tai yra pagarbos vertos meninės pastangos. Todėl sieksime, kad Vyriausybė įsteigtų girtuoklių meninio dainavimo mokyklą – ,,Nustok baubti, tu gali dainuoti“. Jai galėtų vadovauti garsus klaipėdietis E. Ostapenko.             

      Buvęs statybininkas, Gėrėjų sąjungos steigėjas, savo žmonikei pasakojo, jog ketina įsteigti ir Girtuoklių šokio mokyklą ,,Negąsdink žmonių. Tu irgi gali šokti“ ir. Mąstymo pradmenų akademiją ,,Dumaj, Fedia, dūmaj“.        

      – Visi pastebėjo, – tęsė savo mintis sutuoktinis,- kad mūsų broliai girtuokliai, pasivaišinę gaiviuoju gėrimu, tampa tikrais mąstytojais. Jie vis bando regzti mintį, tačiau, neturėdami mąstymo įgūdžių, tiek priraizgo, kad net patys nebegali suprasti, ką norėjo pasakyti. Tuomet jaučiasi nesuprasti ir ima baisiai keiktis. Keikalai tampa dramatiškų dvasinių ieškojimų išraiška, tačiau paviršutiniškai į girtuoklius žvelgiantys aplinkiniai apkaltina juos viešosios tvarkos pažeidimu ir panašiais dalykais. Tai iš tiesų labai žeidžia ir žemina. Toks girtuoklis nusivilia pasauliu, pasislepia nuo jo krūmuose ir ten vienišas ir piktas geria. Mes, sukūrę Gėrėjų organizaciją, sieksime įrodyti, kad girtuokliai – tokie pat žmonės, kad jie turi gerti ne krūmuose, kaip kokie nusikaltėliai, bet viešai ir išdidžiai.                     

      Gėrėjų organizacijos sumanytojas labai nuogąstavo, kad gėrėjai, kaip ir gėjai, yra priversti slapstytis, jaustis persekiojami.               

      – Kiek užsislėpusių gėrėjų yra valstybinėse įstaigose, bažnyčiose, mokyklose. Mes turime suteikti jiems galimybę pasijusti visaverčiais mūsų visuomenės nariais, – sakė buvęs statybininkas.       

     - Bet girtuoklius traukia ne tik prie šokio ir dainavimo meno, ne tik prie mąstymo versmių, bet ir prie moterų.                      

      Tai gal irgi meno rūšis, – pabandė įgelti įsidrąsinusi moteriškė, kuri ne kartą buvo pajutusi, kad jau senokai nebėra ta dama, kuri patrauktų gerokai sriūbtelėjusį savo vyrą.

      – Šis potraukis buvo būdingas daugeliui savo amžių pranokusių vyrų -  Einšteinas, Balzakas, Napoleonas, Kurtinaitis. Aš taip pat ne išimtis, – prisipažino ruginukės vertintojas ir krito pakirstas galingos alkoholio įkrovos. 

    Reikia pranokti vokiečius 

    Kai atsipeikėjo, jautėsi išsekęs. Todėl įsakė kuo greičiau patiekti pietus ir vakarienę viename pakete. Tokiu būdu ant stalo atsirado daug stipriojo alaus ir tik ypatingiems vartotojams skirtų alkoholio produktų – įvairių rūšių nežinia iš kur ir iš ko ištrauktų trauktinių.       

      Vėl atgavęs žvalią nuotaiką ir minties aiškumą, Gėrėjų organizacijos steigėjas kalbėjo:               

      – Vokiečiai, kaip visi žino, kasmet Miuncheno mieste rengia visuotinio girtuokliavimo šventes ,,Oktoberfest“, kuriose per kelias dienas uolūs žmonės išgeria apie šešis milijonus litrų alaus. Visa Lietuva per kelias dienas tiek nepajėgi išgerti. Štai kur, barč, užmojis!      

     Jo nuomone, lietuviai galėtų surengti pilstuko gėrimo šventę.      

      – Nors vokiečiai ir labai išsilavinę, esu įsitikinęs, kad šioje srityje mes juos toli pralenktumėme. Vokietis juk išgeria vieną butelį ir – kaput. O lietuviams, kaip gerai žinoma, vienas butelis – kaip tik, du – per daug, o trys – jau per mažai. Vokiečiui tokios logikos nesuprasti. Todėl mūsų tautos svaiginimosi rezervai yra, galima sakyti, neišsemiami“, – iškilmingai pasakė Gėrėjas. Ir vėl krito kaip pakirstas.

      Išgėrė ir žmonikė. Ji buvo girdėjusi, kad gyvenimas gali būti nuostabus, tik reikia tinkamai asirinkti antidepresantus.                   

    Komentarų nėra