Gimtojo kaimo kryžiai

Siųsti Versija spausdinimui

2020-ieji pažymėti gražiu Tautodailės metų ženklu. Nors senaisiais amatais užsiimančių liaudies meistrų vis mažėja, tačiau tradicija, atėjusi iš senų senovės, išskiria Lietuvą visame pasaulyje. Viena iš liaudies dailės šakų – kryždirbystė. 2001 m.
kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje UNESCO buvo paskelbta vienu iš pirmųjų devyniolikos Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų, o 2008 m. įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Rymo kryžiai šalikelėse, kryžkelėse, sodybose. Kiekvienas su savo istorija, tylia būtimi. Lenkiasi jie prieš laisvės kovotojus žūties vietose, sergsti išnykusius kaimus, sodybas, mena to meto sodžių jubiliejus. Ne išimtis ir mūsų mažo kaimelio kryžiai. 1992 m. Paliepių kaimui švenčiant 400 metų jubiliejų bendruomenės parkelyje buvo iškilmingai pastatytas ir tuomečio parapijos klebono Kęstučio Vilučio pašventintas kryžius. Sumeistravo jį Balys Gulbinas kartu su žmona Aldona. Žmona projektavo ir kūrė kryžiaus detales, pagražinimus.
B.Gulbinas gimė 1917 m. gruodžio 25 d. Paliepių kaime ir 23 m. išdirbo vargonininku šios parapijos bažnyčioje. Kartu su Ona Lipniuviene, Stase Krušinskaite ir Antanu Nekrošiumi giedojo bažnyčios chore, visose kaimo šermenyse, jų metinėse. Paliepių kaimo šviesuolis B.Gulbinas ne tik statė kryžius, bet ir dirbo kitus staliaus darbus. Jo darbščiomis rankomis buvo suremontuoti senieji kultūros namai, pagražintas bažnyčios fasadas: atstatytos kolonos, pilioriai. Petys petin kartu su žmona Aldona einant ir vienas kitam talkinant iš viso buvo pastatyti 9 kryžiai Paliepių, Diržionių, Ilgižių, Taurupio kaimuose, koplytstulpis bažnyčios šventoriuje, 3 kryžiai Kryžių kalne (Šiaulių rajonas).
Kryžius yra šventas simbolis. Su kryžiumi žmogus gimsta, su kryžiumi artimiausius, brangiausius žmones palydime į amžinybę. Sunerimo paliepiškiai, kai praėjusiais metais kryžius, stovintis bendruomenės parkelyje, gerokai pakrypo į šoną. Susirinko grupelė bendruomenės gyventojų spręsti kryžiaus likimo. Dauguma net negalėjo patikėti, kad kryžių dar būtų galima restauruoti, o ir toks paprotys senovėje buvo: seną kryžių supjaustyti ir sudeginti, jo buvusioje vietoje pastatyti naują. Su tokia versija niekaip negalėjo sutikti
A. ir B.Gulbinų dukra Roma Kanapinskienė (dukra Roma yra baigusi Muzikos akademiją ir dirbo muzikos mokytoja. Mamai gerokai pasiligojus grįžo į gimtąjį kaimą jos slaugyti ir čia tebegyvena). Per daug brangus prisiminimas apie tėvelius likęs. Šis kryžius – gražiausias jų prasmingo gyvenimo įrodymas, viso kaimo relikvija, kurią norėjosi žūtbūt išsaugoti. Abu tėveliai jau iškeliavę anapilin (mamytė – 2019 m., tėvelis kiek anksčiau – 2013 m.). Gerai, kad atsirado bendraminčių, kurie ištiesė pagalbos ranką, prisidėjo sunkiu darbu ir parėmė materialiai, nes padėtis iš tiesų buvo apverktina: didžią daugumą kryžiaus detalių reikėjo atkurti iš naujo.
Daugiausia gražių žodžių norisi skirti ir padėkoti darbo, atstatant kryžių, iniciatorei Laimai Linkienei, ypač daug dirbusiam Albertui Poškai, jo broliui Eugenijui, kurie negailėdami savo laisvo laiko ir jėgų plušo išsijuosę, kaip ir pati Gulbinų dukra Roma bei anūkė Lina. Kryžiaus atstatomieji darbai užtruko daugiau nei mėnesį. Prie jų savo darbu dar prisidėjo kaimo gyventojas Algis Norkus. Didelė atsakomybė nukeliant ir pastatant kryžių teko ūkininkui Albinui Valaičiui. Reikėjo sugalvoti, kaip tai padaryti nepakenkiant kryžiui. Jis parūpino techniką ir pats dalyvavo 2019 m. liepos 20 d. restauruotą kryžių statant į buvusią vietą. Tąkart dalyvavo ir A. ir B.Gulbinų sūnus fizikos profesorius, akademikas Vidmantas Gulbinas.
Kaimo centre tebestovi kryžius su užrašu „Dieve, saugok mūsų šalį. Tautos kančioms atminti“, pastatytas 1989 m., o kaimo gale – „Dieve, saugok mus ir mūsų laukus“ (2000 m.). Išpuoselėtą Gulbinų sodybą tebepuošia šeimos kryžius.
Negaliu nepaminėti dar vieno mūsų kaimo šviesuolio, kryždirbio, aktyvaus bibliotekos skaitytojo Juozo Stašinsko (1944-01-26–2016-07-10). Jo atmintis gyva penkiuose kryžiuose (šeštas, deja, neatlaikė likimo smūgių). Ar išsaugos mūsų kaimas gilias tradicijas, parodys laikas. Labai norėtųsi, kad atklydusi iš gilios senovės ir užsimezgusi gija nenutrūktų, o atgimtų šių dviejų auksarankių palikuonyse.

Nijolė Staškevičienė,
Paliepių bibliotekos bibliotekininkė

Komentarų nėra