2017 rugpjūčio
22
Antradienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Grok, maestro Jolanta, grok

    Siųsti Versija spausdinimui

    Alfonsas VAIČIULIS
    Taip jau yra, kad laimingas žmogus kalba apie laimę, džiaugsmą, gėrį, mylintis – apie meilę. Dalydamasis tuo su kitais maitina, užpildo pagrindinę savo būties dalį, vidinį pasaulį – savo sielą. Džiaugiasi siela. Ir paties, ir esančio šalia – taip maitinamasi vienas kitu. Susidaro paslaptinga, nepertraukiama grandinė, ja ima tekėti tarsi elektros srovė, galia, kuri, tekėjusi per žmogų, nesuprantamu ir stebuklingu būdu, daug ką perkeičia. Apšviečia aplink ir rodosi – žmogus nebe tas, kitoks, neatpažįstamas. Šviečia iš vidaus tarsi prie laido prijungta elektros lemputė. Atsiveria širdis. Atsiveria akys. Tas nuostabus davimo džiaugsmas, savęs dalijimas užpildo trūkstamą dalį, kurios reikia pilnatvei ir laimei. Pamatai, pajauti vedančią laiminančią, pritariančią Aukščiausiojo ranką. Padedančią visur ir neleidžiančią palūžti, pasiduoti. Tereikia tik jos nepaleisti ir imi jausti, kaip Dievas išsipildo žmoguje ir per žmogų. Pamatai Dievą kiekviename žmoguje.
    Kartais toli keliaujame, tikėdamiesi rasti Dievą, bet Jis arti, vienovėje su kiekvienu. Ir taip bus amžinai – Dievas žmoguje, žmogus – Dieve. Taip surėdyta ne žmogaus valia. Ir kuo anksčiau tai suvoki, tuo anksčiau randi laimės raktą. Paprasta būti laimingam. Tereikia atidaryti lobių skrynią – ji prieš kiekvieno akis, ant jos sėdime, ji pilna brangenybių: ramybės, džiaugsmo, laimės. Tik semk ir naudokis jomis.
    Kodėl iki šiolei neimu šių nesibaigiančių ir neįkainojamų turtų? Ir kam reikia, kad žmogus būtų nelaimingas, nepatenkintas? Kas kursto žmoguje nerimą, sėja neviltį? Gal mes patys ją sėjame nusigręždami nuo Kūrėjo. Čia slypi žmogaus tragedija. Aiškiaregė Vanga sakė: „Žmogaus likimas Dievo rankoje, pasirinkimas – rankose žmogaus.“ Su šiais žodžiais galima sutikti, galima ir nesutikti. Tik nuo to niekas nesikeis – nepertraukiamas ryšys su Aukščiausiuoju – būtina sąlyga laimei būti žmoguje. Nusisukdami nuo kito žmogaus, nusisukame ir nuo Kūrėjo. Praradę tikėjimą ir pasitikėjimą prarandame ir viltį, meilę. Pernelyg dažnai bandome tikėjimą pakeisti kaupimu – kuo toliau, vis labiau prarasdami skirtą laiką – gyvenimą, jo džiaugsmą ir laimę. Sukaupti milijonai daugybei žmonių virsta neišmatuojamomis nelaimėmis, tarpusavio kivirčais, kruvinais karais tarp žmonių, tautų. Ar ne taip šiandien vyksta pasaulyje? Lenktyniaujame, kas ką apgaus, kas ką nuskriaus, užgrobs. Nuo tokių santykių kenčia visi – ir nuskriaustasis, ir skriaudėjas.
    Daug metų bendrauju su vargonininke Jolanta Karčiauskiene. Ji nuo 16 metų gieda bei groja vargonais bažnyčioje – atiduoda gebėjimus, savo balsą sek-madieniais ateinantiems į Dievo namus pasisemti stiprybės, išminties, paklausyti Dievo žodžio. Čia gaunama laimė auga, su kiekvienu apsilankymu vis labiau plinta beribis Dievas, beribė Meilė. Jolanta visu tuo dalijasi su kitais – juk kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni…
    Kaunas–Paliepiai–Betygala–Vosiliškis–Kaunas – ratą, sudarantį apie 200 kilometrų, kiek-vieną šeštadienį ir sekmadienį apsuka Jolanta, giedodama bažnytines liturgines giesmes trijose bažnyčiose. Suteikdama iškilmingumo ir žavesio šv. mišių aukai. Taip jau trisdešimt metų – žiemomis ir vasaromis. Tik stebėtis belieka, kaip iki šiol nesugadino balso, giedodama žiemą šaltose bažnyčiose. Jolantą tikrai saugo ir globoja Dievas. Kai išimtinais atvejais ji negali dalyvauti pamaldose, pajunti, kaip jos trūksta. Ir nesvarbu, kad neretai tūlas net padėkoti užmiršta.
    – Dievas atsirinks, – šypteli Jolanta ir vėl deda rankas ant vargonų klavišų.
    – Kaip, tu suspėji, Jolanta?
    – Jei ne mama, taip negalėčiau. Niekur nesuspėčiau. Už viską dėkinga mamai, ji būna su vaikais, kai dirbu. Ir šiaip visur padeda. Nežinau, kaip be jos pagalbos išsiversčiau.
    Matau bažnyčioje besidžiaugiančią Jolantos mamą. Kuri mama nesidžiaugtų, matydama laimingus savo vaikus, anūkus? Dar besimokydama gimnazijoje tarptautinio pripažinimo sulaukusi smuikininkė anūkėlė Justina (dabar jau studentė), kai tik lieka laiko nuo koncertų, pasispaudusi smuiką atlekia pagroti. Pas mamą. Nuvilnija bažnyčios skliautais nuostabios melodijos bangos. Susirinkusius į maldos namus užlieja smuiko ir vargonų duetas, pritariamas bažnyčios choro. Muzika kelia žmones Dievopi. O nuo altoriaus vargonų pusėn vis žvalgosi jauniausias Jolantos sūnus – dvylikametis Julius. Ministrantas.
    Gera sekmadieniais bažnyčioje visiems drauge, būnant vienovėje su Dievu.

    Komentarų nėra