Grok, maestro Jolanta, grok

Alfonsas VAI?IULIS
[1]Taip jau yra, kad laimingas žmogus kalba apie laim?, džiaugsm?, g?r?, mylintis – apie meil?. Dalydamasis tuo su kitais maitina, užpildo pagrindin? savo b?ties dal?, vidin? pasaul? – savo siel?. Džiaugiasi siela. Ir paties, ir esan?io šalia – taip maitinamasi vienas kitu. Susidaro paslaptinga, nepertraukiama grandin?, ja ima tek?ti tarsi elektros srov?, galia, kuri, tek?jusi per žmog?, nesuprantamu ir stebuklingu b?du, daug k? perkei?ia. Apšvie?ia aplink ir rodosi – žmogus nebe tas, kitoks, neatpaž?stamas. Švie?ia iš vidaus tarsi prie laido prijungta elektros lemput?. Atsiveria širdis. Atsiveria akys. Tas nuostabus davimo džiaugsmas, sav?s dalijimas užpildo tr?kstam? dal?, kurios reikia pilnatvei ir laimei. Pamatai, pajauti vedan?i? laiminan?i?, pritarian?i? Aukš?iausiojo rank?. Padedan?i? visur ir neleidžian?i? pal?žti, pasiduoti. Tereikia tik jos nepaleisti ir imi jausti, kaip Dievas išsipildo žmoguje ir per žmog?. Pamatai Diev? kiekviename žmoguje.
Kartais toli keliaujame, tik?damiesi rasti Diev?, bet Jis arti, vienov?je su kiekvienu. Ir taip bus amžinai – Dievas žmoguje, žmogus – Dieve. Taip sur?dyta ne žmogaus valia. Ir kuo anks?iau tai suvoki, tuo anks?iau randi laim?s rakt?. Paprasta b?ti laimingam. Tereikia atidaryti lobi? skryni? – ji prieš kiekvieno akis, ant jos s?dime, ji pilna brangenybi?: ramyb?s, džiaugsmo, laim?s. Tik semk ir naudokis jomis.
Kod?l iki šiolei neimu ši? nesibaigian?i? ir ne?kainojam? turt?? Ir kam reikia, kad žmogus b?t? nelaimingas, nepatenkintas? Kas kursto žmoguje nerim?, s?ja nevilt?? Gal mes patys j? s?jame nusigr?ždami nuo K?r?jo. ?ia slypi žmogaus tragedija. Aiškiareg? Vanga sak?: „Žmogaus likimas Dievo rankoje, pasirinkimas – rankose žmogaus.“ Su šiais žodžiais galima sutikti, galima ir nesutikti. Tik nuo to niekas nesikeis – nepertraukiamas ryšys su Aukš?iausiuoju – b?tina s?lyga laimei b?ti žmoguje. Nusisukdami nuo kito žmogaus, nusisukame ir nuo K?r?jo. Prarad? tik?jim? ir pasitik?jim? prarandame ir vilt?, meil?. Pernelyg dažnai bandome tik?jim? pakeisti kaupimu – kuo toliau, vis labiau prarasdami skirt? laik? – gyvenim?, jo džiaugsm? ir laim?. Sukaupti milijonai daugybei žmoni? virsta neišmatuojamomis nelaim?mis, tarpusavio kivir?ais, kruvinais karais tarp žmoni?, taut?. Ar ne taip šiandien vyksta pasaulyje? Lenktyniaujame, kas k? apgaus, kas k? nuskriaus, užgrobs. Nuo toki? santyki? ken?ia visi – ir nuskriaustasis, ir skriaud?jas.
Daug met? bendrauju su vargonininke Jolanta Kar?iauskiene. Ji nuo 16 met? gieda bei groja vargonais bažny?ioje – atiduoda geb?jimus, savo bals? sek-madieniais ateinantiems ? Dievo namus pasisemti stipryb?s, išminties, paklausyti Dievo žodžio. ?ia gaunama laim? auga, su kiekvienu apsilankymu vis labiau plinta beribis Dievas, berib? Meil?. Jolanta visu tuo dalijasi su kitais – juk kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni…
Kaunas–Paliepiai–Betygala–Vosiliškis–Kaunas – rat?, sudarant? apie 200 kilometr?, kiek-vien? šeštadien? ir sekmadien? apsuka Jolanta, giedodama bažnytines liturgines giesmes trijose bažny?iose. Suteikdama iškilmingumo ir žavesio šv. miši? aukai. Taip jau trisdešimt met? – žiemomis ir vasaromis. Tik steb?tis belieka, kaip iki šiol nesugadino balso, giedodama žiem? šaltose bažny?iose. Jolant? tikrai saugo ir globoja Dievas. Kai išimtinais atvejais ji negali dalyvauti pamaldose, pajunti, kaip jos tr?ksta. Ir nesvarbu, kad neretai t?las net pad?koti užmiršta.
– Dievas atsirinks, – šypteli Jolanta ir v?l deda rankas ant vargon? klaviš?.
– Kaip, tu susp?ji, Jolanta?
– Jei ne mama, taip negal??iau. Niekur nesusp??iau. Už visk? d?kinga mamai, ji b?na su vaikais, kai dirbu. Ir šiaip visur padeda. Nežinau, kaip be jos pagalbos išsivers?iau.
Matau bažny?ioje besidžiaugian?i? Jolantos mam?. Kuri mama nesidžiaugt?, matydama laimingus savo vaikus, an?kus? Dar besimokydama gimnazijoje tarptautinio pripažinimo sulaukusi smuikinink? an?k?l? Justina (dabar jau student?), kai tik lieka laiko nuo koncert?, pasispaudusi smuik? atlekia pagroti. Pas mam?. Nuvilnija bažny?ios skliautais nuostabios melodijos bangos. Susirinkusius ? maldos namus užlieja smuiko ir vargon? duetas, pritariamas bažny?ios choro. Muzika kelia žmones Dievopi. O nuo altoriaus vargon? pus?n vis žvalgosi jauniausias Jolantos s?nus – dvylikametis Julius. Ministrantas.
Gera sekmadieniais bažny?ioje visiems drauge, b?nant vienov?je su Dievu.