2019 rugpjūčio
23
Penktadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Gyvenimą nuodija ir kaimynai

    Siųsti Versija spausdinimui

    Ugnė TIMONYTĖ

    Gan dažnai skelbimuose apie parduodamus namus, butus kaip didžiausias parduodamo objekto privalumas nurodoma… gera kaimynystė. O visa kita – jau paskui. „Parduodamas namas N gatvėje. Geri kaimynai. 30 arų žemės, 5 arų tvenkinukas, modernus šiltnamis.“

    Šaukštas deguto

    Ona Stoškuvienė iš Kosmonautų gatvės sako, kad tokie skelbimai atsiranda iš skaudžios gyvenimo patirties. Tokio skelbimo niekada nerašys žmogus, kuris negyveno
    prastoje kaimynystėje ir kuris nepatyrė, ką tai reiškia. O. Stoškuvienė tai žino, tad ir ji, jei reikėtų rašyti skelbimą, apie tai rimtai pasvarstytų, tik bėda, kad josios namelis geros kaimynystės statuso neturėtų. Ir ne todėl, kad aplink gyvena prasti kaimynai, konfliktiški žmonės. Visi jos kaimynai esą geri, bet juk užtenka ir šaukšto deguto, kuris visą statinę medaus sugadina. Tad užtenka ir vieno kaimyno, kuris žmogaus gyvenimą gali paversti pragaru.

    O. Stoškuvienė neslepia, kad ne kartą jai buvo kilusi mintis parduoti namus ir bėgti kuo toliau nuo Zofijos Blažytės kaimynystės. Bet šitai padaryti juk nėra paprasta, kai
    čia jau šaknys įleistos, kai su aplinka susigyventa. O ir liaudies išmintis postringauja: tris kartus kraustykis, ar vieną kartą sudek – nuostoliai bus vienodi.
    Vyro privengė

    O. Stoškuvienė sako, kad į Kosmonautų gatvę jie atsikėlė 1983-iaisiais. Buvo gūdus sovietmetis, ir apie kokius nors nesutarimus dėl žemės negalėję būti nė kalbos, nes
    tuo metu ji visa priklausiusi tarybų valdžiai ir taškas. Tačiau virto epochos, ir atėjo metas valdytus sklypelius išsipirkti. Tad matininkai pamatavo pagal faktinį naudojimą ir sudarė sklypų planelius. Z. Blažytė savo sklypą buvo apsitvėrusi, tad jai ir buvo pamatuota palei tvorą, o visa kita – O. Stoškuvienei. Ir viskas, rodos, buvo gerai, bet Z. Blažytė po kurio laiko ėmė reikšti pretenzijas, kad jai matininkai per mažai žemės atmatavo, kad jai dar priklausytų ir už tvoros esąs dryželis, nes jį ji sąmoningai palikusi kaip žaliąją juostą. Bet O. Stoškuvienė tą juostą jau buvo išsipirkusi, kaip ir visą kitą žemę. „Va tada ir prasidėjo… Dieve, Dieve, kiek ji mums sveikatos jau suėdė, kiek po teismus tampė. Aišku, teismų ji nelaimėjo, nes negalėjo laimėti, nes mes nieko neužgrobėme, nieko patys nematavome. Kiek pardavė, tiek ir pirkome. Bet, patikėkit, vaikščioti po teismus yra labai nemalonu, o ypač kai niekada nebuvo tekę to daryti.“ O. Stoškuvienė sako, kad kaimynystė dar labiau įkaito, kai mirė jos vyras. „Vyro ji kaž-kodėl privengdavo. Nei jis jai ką sakydavo, nei susibarę buvo, bet vien vyro įvaizdis, panašu, ją šiek tiek tramdė. Bet kai vyras mirė, tuomet ji ir praplyšo…“

    Komisija po komisijos

    O. Stoškuvienė sakosi nelabai suprantanti, kodėl Z. Blažytė dėl to rėželio šitaip draskosi, nes iki tol, kol jis buvo nenupirktas, jo jai visiškai nereikėję. „Ji į tą patvorį pamazgas pildavo. Ji niekada tame rėželyje nėra piktžolės nurovusi, lapų nugrėbusi ar pan. Jo prireikė tik tuomet, kai jis tapo mūsų nuosavybė.“

    O. Stoškuvienė sako, kad it pamazgos ant galvų liejasi ir kaimynėlės „folkloras“. „Ir kokiais tik žodžiais ji mūsų nekoneveikia… O „žemės vagilė“ – tarsi malonybinis kreipinys. Kai ji labai įsismarkauja, einame vidun, negi visus praeivius juokinsi.“ Ir kloja O. Stoškuvienė ant stalo policijos pareigūnų, tyrusių jų konfliktus, atsakymus:
    1999 m. rašo komisaras A. Bakša: „Pilietė Zofija Blažytė buvo iškviesta į Raseinių policijos komisariatą. Su ja pravestas profilaktinio pobūdžio pokalbis. Dėl netinkamo elgesio Jūsų atžvilgiu įspėta pagal LR Administracinės teisės pažeidimų kodeksą 174 str.“ 2008 m. rašo l. e. p. viršininko pareigas einąs D. Dobilas: „Jūsų pareiškimo tyrimas baigtas. Vadovaujantis LR Policijos veiklos įstatymo 19 str. 1 p., su Z. Blažyte buvo profilaktiškai pasikalbėta dėl neleistino ir priešingo visuomenės interesams
    elgesio“. Yra ir dabartinio komisariato viršininko Kęstučio Užemecko atsakymas: „Pareiškimas ištirtas. Z. Blažytė buvo iškviesta į policijos komisariatą su ja profilaktiškai pasikalbėti. Oficialiai įspėta dėl neleistino ir priešingo visuomenės interesams elgesio. Taip pat už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, arba terorizavimą gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat įspėta pagal LR ATPK 174 str. (nedidelis chuliganizmas). Ir t. t., ir pan. O. Stoškuvienė sako: „Ir kas tik prie mūsų tvoros nesilankė: seniūnai ir policija, ministrai ir žemėtvarkininkai. Visiems mūsų patvorys jau per gerklę lenda“. Bet Z. Blažytė ir toliau skundžiasi dėl užgrobtos žemės, koneveikia „grobikę“, o policija vis su ja profilaktiškai kalba. Kita vertus, o kaip kitaip ji ir tegali kalbėti, kai senolei šitiek metelių. Ir visi supranta, kad ši byla yra be pabaigos. Kiti Z. Blažytės kaimynai sako, kad toks esąs moteriškės būdas, toks jos charakteris ir nieko čia nebepakeisi. Ir
    nuo kitų kaimynų ji stačių lentgalių tvora atsitvėrė, kad šie ko nors pikto jai nepadarytų. „Mes tai tujytes pasodinom. Viliamės, kad pro jas ji nebematys, kuomet mes į kiemą išeinam ir taip dažnai nebekoneveiks“, – sako O. Stoškuvienė.

    Žemė dviem aukštais?

    Tačiau šiandien tos problemos juk nebūtų, jei į kaimynų ginčą iš pat pradžių būtų buvę pažiūrėta atsakingai. Pagal šiandien konfliktuojančių kaimynių klojamus dokumentus išeitų, kad bent dėl žemės jos abi yra teisios. Žiūrėk nežiūrėjęs, o ji kažkaip dviem aukštais sumatuota. Z. Blažytė vėl ruošiasi eiti į teismą ir prašyti, kad žemė būtų pripažinta vienaukštė ir kad ji priklausytų jai. O. Stoškuvienė sakosi irgi geodezinius sklypo matavimus atlikusi ir jaučiasi teisėta savo sklypelio šeimininkė.
    Jei žemėtvarkininkai, 1994 m. gavę Žemės tvarkymo departamento direktoriaus P. Aleknavičiaus nurodymą – „Prašome Raseinių rajono valdybą peržiūrėti p. Z. Blažytei parduodamo sklypo, esančio Alyvų 8 dydį, ir, esant galimybėms, sudaryti jai sąlygas įsigyti visą naudojamą sklypą“ – būtų tokios galimybės paieškoję, tai šiandienos problemų gal nė nebūtų. Tuo labiau, kad P. Aleknavičius jau tada nurodė, jog „faktiškai naudojamo sklypo dalies negalima priskirti prie kitos namų valdos. Bet matininkai ir šiandien išlipa iš balos sausi, nes kaimynų kivirčai – ne jų rūpestis, tam yra kitos institucijos. Jiems priguli tik pasėti nesantaiką, o tegul ravi jau kiti.

    Komentarų nėra