Nijol? KAVALIAUSKIEN?
[1]
„…manau, kad rankos man daugiau
papasakot?, kas dedasi m?nulyje,
negu j?s? akys ir j?s? teleskopai.“
(Denisas Didro „Laiškas apie
akluosius regintiems pamokyti“)
Atsimenu 1998 met? ruden?.Tuomet vykusioje psichologin?je diskusijoje „? meil?“ Veronika ?irvinskien? prisistat? taip: „Man amžinai kažko tr?ksta. Skubu, nesp?ju. Dirbu m?giam? darb? – tiflopedagoge. Jaunyst?je tur?jau svajon? tapti mokytoja, artiste ar gydytoja. Svajon?, galima sakyti, išsipild?. Baigiau Šiauli? pedagogin? institut?, defektologijos specialyb?. Jaunyst?je sportavau, dalyvavau ?vairiose varžybose. Man ner?p?jo tai, kad aš mergait?, o kiti – berniukai. Buvau berniukiško sud?jimo: aukšta, liesa. Mane vadindavo degtuku, pagaliuku. Daug važin?jau po užsienio šalis. Vis? laik? buvau ir esu tarp žmoni?. Turiu šeim?. Vyras – menininkas; užauginome s?n? ir dukr?. Vienas vaikas panašus ? t?v?, kitas – ? mane. Esu žem?s žmogus. Nu?jus ? parodas, vyras mane moko, kaip reikia ži?r?ti ? paveiksl? ir j? suprasti. Aš nematau to, k? reik?t? matyti. Mane domina daugiau žemiškas pasaulis. Esu tipiškas Jautis – žem?s darb? žmogus. Nemoku kurti, nedeklamuoju. Manau, kad neturiu tam pol?kio. Bet esu optimist?. Kada b?na blogai, tikiu, kad bus geriau. Galvoju, jog kitiems žmon?ms b?na dar blogiau. Kai nepakeliamai sunku – stengiuosi kažk? galvoti, dirbti. Aš vis? laik? gyvenu tarp dideli? kit? žmoni? b?d?. Mano darbas toks – turiu juos nuraminti, paguosti. Savos b?dos atrodo visai mažos, lyginant su ne?galaus žmogaus b?domis. Negalia – blogiausias dalykas. Manau, kad geriausia Dievo dovana yra sveiki vaikai. Esu laiminga, kad galiu pad?ti vaikams, turintiems reg?jimo negali?. Gal taip yra tod?l, kad pati blogai matau. Yra buvusi tokia komiška situacija: mano darb? tikrino direktoriaus pavaduotojas, bet aš jau?iausi laisvai, be ?tampos, nesinervinau. Aš pavaduotojo nema?iau, maniau, kad tik vaikai s?di.
Su Veronika ?irvinskiene kalbam?s Raseini? rajono ne?gali?j? dienos užimtumo centre, direktor?s kabinete. Jau trejus metus ji vadovauja šiai ?staigai. Tiflopedagoge išdirbo net keturiasdešimt met?.
„Tiflopedagogus reikia ?rašyti ? Raudon?j? knyg?. J? labai mažai. Dirba tik vyresn?s kartos žmon?s“, – sako direktor?.Veronika ?irvinskien? gim? 1949 metais geguž?s pirm? dien? Plau?iški? kaime, Pakruojo rajone. Po met? t?vai persik?l? ? Radvilišk?. Ten Veronika baig? 10 klasi?, v?liau mokslus t?s? Kaune. Nuo 1973 met? V. ?irvinskien? gyvena Raseiniuose, kartu gyvena ir Veronikos mama, kuriai jau 97 – eri. S?nus Dovydas gyvena Vilniuje, dukra Renata su šeima gyvena ir dirba Raseiniuose.
Veronikos ir Prano vestuv?s ?vyko 1972 metais geguž?s 1 dien?, per jos gimtadien?. Veronikai tuomet buvo 23 metai. „Susipažinome per draugo vestuves. Jis buvo mano pabrolys. Susirašin?jome laiškais. Laiškai buvo be galo jausmingi, su eil?raš?iais. Ištek?ti nor?jau per gimtadien? – taip suplanavau. Anks?iau nebuvau pavydi, dabar, ? senatv?, atsirado pavydo kirminas. Bet daug k? gal??iau atleisti. Per m?s? vestuves snigo, tod?l ir gyvenime buvo ir šalto, ir karšto. T? pat? žmog? galima myl?ti skirtingai. Vien? kart? – vienaip, kit? kart? – kitaip.
Tam pa?iam žmogui galimi skirtingi jausmai“, – mano pašnekov?.Veronika ?irvinskien? visuomet pasitempusi, gražiai atrodanti, veikli moteris. Many?iau, turinti pol?k?. Ne?gali?j? dienos užimtumo centre vyksta puik?s literat?riniai, muzikiniai renginiai, organizuojamos ?vairios parodos. Direktor? visur susp?ja, dalyvauja, viskuo domisi. Ji vis? laik? su žmon?mis, j? skausmais, išgyvenimais, nelaim?mis. „Šis mano darbas – tai naujas gyvenimo išbandymas. Tiflopedagog?s gauti ?g?džiai labai praver?ia. Norint gerai dirbti, reikia tam atsiduoti“, – šypsosi Veronika. Ji man rodo Brailio rašt?. Yra išlik?s padavimas, kad akli filosofo Konfucijaus (551 – 479 m. prieš m. e.) mokiniai mok?jo pirštais skaityti hieroglifus, iškaltus ant šventykl? sien? ir kolon?. Pirštai – jutimo organas, kuris neregin?iajam gali kompensuoti reg?jim?. 1784 m. Pranc?zijoje neregius prad?jo mokyti Valentinas Ajujis. Paryžiaus akl?j? institute konkuravo keletas akl?j? rašto sistem?. Šioje mokymo ?staigoje gabaus jaunuolio Luji Brailio galvoje brendo nauja ir labai paprasta šeši? tašk? rašto sistema, kuri po daugelio bandymo met? vis? pasaulio akl?j? buvo pripažinta geriausia. L. Brailis buvo neregys, vaikyst?je apako d?l nelaimingo atsitikimo. Jis suk?r? rašt?, kuris v?liau buvo pavadintas jo vardu. Brailio raštas akliesiems suteik? galimyb? skaityti periodinius spaudos leidinius, tobul?ti, siekti mokslo aukštum?.
V. ?irvinskien?s žiniomis, Lietuvoje 1880 – 1927 metais buvo beveik 30 akl?j?, mok?jusi? Brailio raštu skaityti ir rašyti lietuvi?, vokie?i?, rus?, lenk? ir latvi? kalbomis. 1927 met? gruodžio 12 d., Lietuvos Švietimo ministerijai patvirtinus Akl?j? centro s?jungos valdybos ir Kauno akl?j? instituto parengt? neregin?i? švietimo metodik?, Brailio raštas buvo prad?tas vartoti pla?iai.
Akl?j? mokymas Raseini? krašte tampriai susij?s su Veronika ?irvinskiene, turin?ia tiflopedagog?s diplom?. Nuo 1970 m. ji prad?jo dirbti suaugusi? akl?j? mokytoja. Radviliškio rajone mok? Brailio rašto, korekcijos, nuo 1973 met? ši? dalyk? mok? ir m?s? rajone, nuo 1991 met? Akl?j? ir silpnaregi? socialinio ugdymo mokyklos Šiauli? skyriuje dirbo tiflopedagoge konsultante Kelm?s, Raseini? ir Taurag?s rajonuose, 1997 m. ?gijo tiflopedagog?s metodinink?s kvalifikacin? kategorij?. Iki to laiko, kol V. ?irvinskien? atvyko dirbti ? Raseinius, akl?j? švietimo darbo ?ia niekas nebuvo dirb?s. Ji prad?jo nuo suaugusi? mokymo, vaikai mokytis tur?davo vykti ? Kauno akl?j? internat?. Moters darbas skyr?si nuo tiflopedagog? darbo internatuose. V. ?irvinskien? džiaugiasi, kad pirmieji jos mokiniai K. Kasparas, V. Drigotas ?gijo vidurin? išsilavinim?. V. Drigotas vidurin? mokykl? baig? su pagyrimu.
Atgavus nepriklausomyb?, prasid?jo reformos ir švietimo sistemoje. Daugiau d?mesio skirta vaikams, j? integravimui ? visuomen?.Centro direktor? duoda man ? rankas balt? lazdel?, liepia užsimerkti ir bandyti eiti. Baltosios lazdel?s paskirtis yra keleriopa. Ji padeda aklajam orientuotis j? supan?ioje aplinkoje, aptikti kli?t?, nustatyti daikt? pob?d?, atstum? ir išsid?stym? erdv?je. Kartu ji tarnauja kaip skiriamasis ženklas, signalizuojantis eismo dalyviams, kad prieš juos aklasis. Lazdeli? yra ?vairi?, pagal žmogaus ?g?, maždaug 60 – 70 cm ilgio. Aklasis turi jausti iki 10 metr? nuotol? nuo sav?s. Akl?j? geb?jimas laisvai jud?ti – didžiausias ir labiausiai j? gyvenime pastebimas privalumas. Nemok?jimas laisvai jud?ti priver?ia akl?j? (silpnareg?) b?ti priklausomu nuo kit?, d?l to jis jau?iasi nepilnaver?iu.
N. K. – Aklam, silpnaregiui vaikui geriau mokytis internate ar bendrojo lavinimo mokykloje?
V. ?irvinskien?: – Sunku atsakyti. Rinkdamiesi mokykl?, t?vai turi žinoti integruoto ir specialaus mokymo teigiamas ir neigiamas puses. Vaikui mokantis bendrojo lavinimo mokykloje, nenutr?ksta ryšys su šeima, t?vai žino jo problemas. Vaikas bendrauja su sveikais draugais ir regin?i?j? visuomene. Tokie vaikai geriau paruošiami tolimesniam savarankiškam gyvenimui. Mokydamiesi specialiojoje mokykloje jie gauna visk? – mokosi mažose klas?se, kur geresnis apšvietimas, labiau pritaikytos mokymo priemon?s, yra nuolatin? gydytojo prieži?ra. Bet jie vis vien gr?žta ? gyvenimo m?smal?. Sunkiai prisitaiko, skiriasi savo elgsena, neranda draug?, daugiau reikalauja iš sveik?j?. Labai dažnai specialiojoje mokykloje ?gytomis žiniomis sunku pasinaudoti savo namuose. Mokykloje vaikas išmoksta b?ti savarankiškas, o gr?ž?s namo po juos vaikš?ioti nesugeba. Taip atsitinka tod?l, kad vaikas nepaž?sta savo nam? aplinkos, netgi t?vai kartais neleidžia savarankiškai vaikš?ioti, nes bijo, kad vaikas susižalos.
Mano nuomone, specialiosios mokyklos yra b?tinos, nes ne visi vaikai sugeba prisitaikyti regin?i?j? mokykloje. Mokymosi b?d? labai apdairiai turi parinkti t?vai irnuo pat mažens ruošti vaik?, sudaryti jam visas s?lygas. Priimtinos abi mokymosi formos, bet bendrojo lavinimo mokykloje vaikui b?tinai reikalingas tiflopedagogas. Be jo pagalbos vaikas negal?s mokytis. Gaila, kad kuo toliau, tuo mažiau tiflopedagogui skiriama valand?. Norint vaik? gerai paruošti gyvenimui, reikia jam skirti daug laiko.Visose demokratiškose šalyse ne?galieji gyvena tok? pat gyvenim?, kaip ir visi kiti pilie?iai, o visuomen? jiems padeda. Lietuvoje irgi taip bus, nes norime ar nenorime, turime šito išmokti. Tik klausimas, ar m?s? valdžios žmon?s to nori?
N.K. – Kur Lietuvoje yra speciali?j? mokykl??
V.?irvinskien?: – Kaune galima mokytis iki 10 klas?s, Vilniuje galima baigti 12 klasi?.
N. K. – Kokios charakterio savyb?s reikalingos tiflopedagogui?
V.?irvinskien?: – Vis? pirma reikia kantryb?s. Laukti rezultato reikia labai ilgai – daug kart? t? pat?
kartoti, analizuoti. Nereikia planuoti, nes paprastai mokymas nevyksta pagal turim? plan?. Kiekvienas vaikas diktuoja individual? darb?, kuris priklauso ir nuo šeimos nari?, mokytoj?. Reikia daug medicinini? ir psichologini? žini?. B?tina bendrauti tiek su vaiku, tiek su t?vais. Reikia b?ti empatišku, t. y. ?sijausti ? vaiko negali?, jo išgyvenimus. B?tinas pasitik?jimas, nes be jo nepasieksime norimo rezultato. Taip pat negalima apie šeimos problemas pasakoti kitiems. Uždarei duris ir tyla… Atsiduodi darbui, negaili nei laiko, nei j?g?.
N. K. – Kiek savo darbo praktikoje tur?jote visiškai akl? vaik??V.?irvinskien?: – Keturis. Tauragiškis Gintautas – vienintelis Lietuvoje aklasis, kartu su regin?iais vaikais lank?s vidurin? mokykl?. Baig? studijas, dirba programuotoju. Berniukas nuo gimimo buvo aklas, skyr? tik švies? ir tams?.
Aklam ar silpnai matan?iam vaikui labai svarbu tiksliai paaiškinti, kaip atrodo daiktas. Gintas stat? iš kalad?li? nam?. Jis žinojo, kur d?ti langus, duris, ta?iau nesuprato, kad statin? reikia užbaigti stogu.N. K. – Kaip aklieji suvokia spalvas?
V.?irvinskien?: – Gintautui aiškinau, kad žalia spalva – tai pavasaris, atšyla oras, ?iulba paukšteliai. Tokios spalvos yra žol?, g?li? lapai. Raudona – tai labai šviesu ir šilta, kai skais?iai švie?ia saul?, o širdyje b?na gera ir linksma. Juoda – li?desys ir pyktis. Tada dangus b?na apsiniauk?s, pu?ia v?jas, lyja. Aš nepasakiau Gintui, kad juoda spalva yra ir iškilmi? spalva. Bet jis mane ,,pagavo “, nes paklaus?: „Tai kod?l jaunikis per vestuves vilki juodu, li?desio spalvos kostiumu?“ Netrukus berniukas pats ? š? klausim? ir atsak?:„Suprantu, jam nuo šiol reik?s varg? vargti.“
N. K. – Aš užsimerkusi bandau ap?iuopti Brailio rašt?. Neuž?iuopiu, nejau?iu rutuliuk?. .Gal akl?j? piršt? jautrumas yra kitoks?
V.?irvinskien?: – Ne. Akl?j? piršt? jautrumas toks pat kaip ir sveik?j?. Moksliškai n?ra ?rodyta, kad jie jautresni. Iš karto nepavyksta skaityti Brailio rašto. Tai ilgas ir kruopštus darbas. Pirmiausia aklasis mokosi visk? ap?iuopti, pajusti. Aklajam tenka ?d?ti žymiai daugiau pastang? ir darbo, kad susiformuot? lyt?jimo ?g?džiai. Yra tam tikri ?vadiniai rank? pratimai – mokomasi nustatyti Brailio tašk? viet?, ?iuopti spurgelius iš si?l?, plastilino, v?liau išbadytus taškus ?vairiuose popieriaus lapuose ir t.t. Dabar yra daug ?garsint? knyg?.
N. K. – Kaip aklajam pad?ti gatv?je?
V.?irvinskien?: – Pirmiausia reikia aklojo paklausti, ar jam reikalinga pagalba. Jei neregys iš ties? nori pereiti gatv?, jam reikia pasi?lyti savo parank? ir gatv? pereiti kartu. Niekada nereikia dvejoti si?lant savo pagalb?, bet nereikia jos brukti ir prievarta. Negalima aklojo griebti už rankos ar parank?s ir stumti prieš save. Taip lyd?ti nereg? sunku, o ir jis pats nesijaus saugiai. Jei neregys keliauja vienas, jis moka naudotis autobusu, troleibusu, traukiniu. Pakanka j? palyd?ti iki transporto priemon?s dur? ir parodyti ranken?, užd?jus ant jos neregio rank?. Kojas jis turi pats, taigi gali visai normaliai ?lipti ir nereikia jo kaip kokio maišo ?kelti.
Žmon?s su reg?jimo negalia šalia m?s?, jie nori b?ti pilnateisiais visuomen?s nariais. Nebijokime ištiesti pagalbos rankos neregiui, pamatykime j?, praleiskime kelyje. Tegul jis tarp m?s? jau?iasi saugiai. Tegul kiekvienas vairuotojas ar p?stysis, išvyd?s kelyje žmog? su balt?ja lazdele, nepraeina pro šal?, nepravažiuoja abejingas, nes pad?ti silpnesniam už save – kiekvieno kult?ringo žmogaus pareiga.
N. K. – Kokie J?s? pom?giai be darbo, visuomenin?s veiklos?
V.?irvinskien?: – Patinka teatras, m?gstu skaityti, mezgu.
N. K. – A?i? už pokalbiui skirt? laik?. Linkiu Jums sveikatos, nebl?stan?ios energijos. Tegul centre niekuomet neužg?sta vilties šviesa.