ĮDOMIŲ ŽMONIŲ GALERIJA

Siųsti Versija spausdinimui

Viktoras VITKUS

Neseniai redakcija gavo Akstinų kaimo bendruomenės pirmininkės, mokytojos Zitos Baltrušaitienės siūlymą „Įdomių žmonių galerijai“ parašyti apie Bogušių kaimo gyventoją, aktyvią visuomenininkę Jadvygą Arbačiauskaitę – Merkšaitienę. Nuvykę į Bogušius nusprendėme, kad rašyti reikia apie abimoteris.
V.V.  Gerbiama Zita, kaip kilo mintis per žiniasklaidą atkreipti dėmesį į J.Merkšaitienę?
Z.B.  Jadvygai, atvykus į kaimą prieš penkerius metus, pastebėjome jos draugiškumą, idėjų bagažą.
V.V. Čia galime įžvelgti savotišką paradoksą. Žmogus tiek laiko gyveno Suvalkijoje ir, atrodo, ten turėjo įsigyventi.
Z.B. Ji buvo aktyvi ir aname krašte, Pilviškėse, tapo „Kaimo spindulio“ nominacijos laureate.
V.V. Gerbiama Jadvyga, apie jus jau kiek kalbėjo bendruomenės pirmininkė, norėtųsi išgirsti ir jūsų prisiminimus.
J.M.  Gimiau 1938 m. Guriškės kaime prie Liolingos upelio pirmojo tilto. Tuomet Guriškės kaime buvo 3 sodybos, dabar likusi tik tėviškės žymė – medžių alėja, kurios pagailėjo melioratoriai. Šeimoje augome penkiese, likome keturi, jauniausios sesers nebeturime.
V.V. Kokia buvo Jūsų mokslų pradžia?

J.M.  Į mokyklą pradėjau eiti Bogušiuose. Šiluvoje baigiau vidurinę mokyklą.  .
V.V. Atėjo kita santvarka, jus supo kiti žmonės. Kaip šeima reagavo į naujai primestą gyvenseną?
J.M. Gal tada mes, jaunimas, mažai suvokėme, iš ko tą duoną valgome. Tėvai, augindami penkis vaikus, nieko neprašė, niekas nieko nedavė. Jiems reikėjo dirbti. Turėjo 60 arų žemės, kurioje buvo ir sodyba, grįstu lauko akmenimis kiemu. Niekas negalėjo prieštarauti valdžiai, nes bijojo išsiuntimo į Sibirą. Aš, kaip vyresnioji iš vaikų, norėjau sužinoti, ką reiškia žodis Vytis. Klausinėjau tėtį, bet jis tepasakė, kad sužinosiu užaugusi. Pati vasarą eidavau dirbti. Ant kaklo man užkabindavo terbą, kartu su kitais vaikais rinkome avižų varpas nuo laukų tam, kad padėtume tėvams. Brigadininkas užrašydavo darbadienį mamos sąskaiton, nes jai reikėjo išdirbti numatytą dienų skaičių.
V.V. Bet lietuvybė šeimoje egzistavo? Šventėte Kalėdas, Velykas?
J.M.  Žinoma, kitų minčių ir nebuvo. Kaime švęsdavo visi, nebuvo didelio viešumo, tačiau namai kvepėjo pyragais. Gyvendama Šiluvos internate, su vaikais sutariau padaryti Užgavėnių balių. Kaip mokėjome, taip ir tuos blynus kepėme. Buvau parašiusi Užgavėnių progai net vodevilį. Pagal sumanymą scena turėjo būti trikampė, uždangą padarėme iš lovų apklotų. Berniukai turėjo vaidinti mergaites, o mergaitės – berniukus, tačiau pačiame įkarštyje įėjusi bendrabučio auklėtoja viską nutraukė. Bėgome pro duris į lauką. Mergaitės, vilkėdamos berniukų kelnes, tiek šalčio nepajuto, bet berniukams buvo riesta. Kliuvo man tuomet nuo auklėtojos. Ryte apie įvykį buvo pranešta mokyklos direktoriui Dogeliui. Man buvo liepta atsivesti į mokyklą tėvą, kuris vėliau labai išgyveno dėl šio nutikimo. Už tai man sumažino elgesio pažymį. Kartu klasėje mokėsi portretistas Edmundas Jankauskas, kuriam liepė mane kaip prasižengėlę nupiešti. Jam to iškart (abipusiu sutarimu) nepavyko padaryti, ir į antros savaitės pabaigą jis buvo pakviestas pas direktorių. Edmundui grasinta sumažinti elgesio pažymį, net žadėta griežtesnių pasekmių. Vėliau piešinys mokykloje kabėjo visus mokslo metus. Tai įvyko apie 1950 – uosius metus.

V.V. Gal ne visi mokytojai buvo atsidavę tuometiniam režimui?

J.M.  Jokiu būdu ne. Direktorius buvo ligonis ir gal dėl to buvo nepaprastai piktas, sunku dabar suprasti. Jis vykdė anų dienų politiką. Bendrabučio auklėtoja, man atrodo, tikrai vaikų nemylėjo. Šiandien apie Šiluvos mokyklos mokytojus galiu pasakyti, kad man visų jų trūksta, niekas manęs nenuskriaudė. Su didele pagarba menu kitą mokyklos direktorių Bronių Tūbelį, mokytoją Tautkų (jo žmona dėstė biologiją), vokiečių kalbos mokytoją Bronių Burneckį (tiesa, pas jį nebuvo įmanoma gauti nei  5, nei 2), savo klasės auklėtoją Steponą Gylį ir daug kitų.

Komentarų nėra