Ir kada imoksime vertinti tave, laisve?
Alfonsas Vai?iulis
Laisv?! Kaip gera b?ti laisvam! Geriausiai t? ne?vardijam? diaugsmo ir laim?s b?sen? gali pajausti ir ?vertinti tik tas, kuris ilgai buvo kalintas u grot?. Nevilties tamsoje. Kada matai ir jauti, kaip pro al? b?ga laikas. inai, kad ten, taip toli nuo tav?s ir sykiu visai ?ia pat, u sienos, verda pilnakraujis gyvenimas. ypsosi ir myli mon?s. Kryktauja idykaudami vaikai, vaikydamiesi vienas kit? parke, lakstydami apie laimingus t?vus, s?din?ius ant suolelio… O tu s?di. Lauki ir lauki. Gyvas, bet jau um?rytas kol kas dar mogus. Neinia, ko lauki. Skai?iuodamas it?susias iki begalyb?s valandas, dienas. Beprasmikai nutek?jusius metus. Negr?inamai ipl?tus puslapius i tau skirto gyvenimo. Kur tik pasisuksi, aplinkui vien tik auktos spygliuotos vielos utvaros. Automatais ginkluoti sargybiniai boktuose. Naktimis tarp grot? kaukiantys vilkuniai ir ?jungta auktos ?tampos srov?. Iki gyvo kaulo ?grisusios kal?jimo prii?r?toj? komandos, lydin?ios ir sekan?ios kiekvien? tavo ingsn?. Kur beeitum ir k? bedarytum. Besity?iojantys i tav?s. Kiekviena proga eminantys. Darantys su tavimi, kas tik auna jiems ? galv?. Kur jautiesi toks sugniudytas, menkas ir niekam nereikalingas, tarsi tav?s visai neb?t? iame pasaulyje…
Pagaliau! Pagaliau atsiv?r? taip ilgai buv? aklinai utrenkti ir akylai saugomi geleiniai vartai. P?stel?jo gaivus laisv?s v?jas. Apsvaigo galva. Tiek buv? kalinti ir uguiti atsikv?p?me pilna kr?tine. Tarsi pavasarinio potvynio bangos neami pasipyl?me ? gatves ir aiktes. Liepsnojan?i? lau? apviesti. J? atvaitai lyg veidrodyje atsispindi, iburiuoja moni? akyse. Ir atrodo, kad deimtys, imtai, t?kstan?iai lau? liepsnoja aplink. Usidegusios kibirktys aiaruodamos kyla ? padang?. Persiduoda i vien? aki? ? kitas. Jas udegdamos. Sujungdamos ? vien? didiul? liepsnojant? lau?. Atverdamos moni? irdis. Visi spie?iam?s ar?iau liepsnojan?io lauo. Laisv?. Liepsna. iluma. Tai neatskiriama. Kaip ir mes vienas nuo kito. Kaip mogus nuo Dievo. Ir Dievas nuo mogaus. Nereikia niekam nieko aikinti. Vienas kit? suprantame. Be odi?. Nes to reikalingum? patys patiriame. Per visaapiman?ios Meil?s ry?.
Atrodo, tiek nedaug laiko pra?jo nuo t? liepsnojan?i? dien?. Kada suvienyti galingo tik?jimo ? laisv?, stov?dami ant karto sniego, buvome kaip viena ne?veikiama uola. Petys ? pet? dr?siai stov?jome prie griaud?jan?i? tank? ir automat? vamzdius. Kas atsitiko, kad laisv?s lauai, taip skais?iai liepsnoj? anomis r?s?iomis neumirtamomis dienomis, vis labiau bl?sta? Kur pradingo tas tyras gerumas ir pasiaukojantis nesavanaudikumas, lyd?j?s mus didiojo ibandymo dienomis? Kuris taip suartina mones. Past?m?ja ? didvyrikus poelgius… Suklydome. Labai suklydome manydami, kad, atidarius vartus ? laisv?, savaime tapsime laisvi. Vartai atviri, bet mes niekaip neidr?stame palikti vergyst?s narvo savo s?mon?je? Bijome. Teisingiau, mus valdanti vergo dvasia bijo. Gal per anksti tapome laisvi? Per maa buvo auka? Atsitiko tai, kas tur?jo atsitikti. Atmatos, gul?jusios dugne, pajud?jo ir iplauk? ? paviri?. ? pat? vir?. Isisklaid?. Nus?do ant m?s? galv?. Tiek met? ugdyti bes?lygiko paklusnumo, vergiko nuolankumo dvasia, nuolat skiepijami svetimo ir lietuvi? tautai nepriimtino gyvenimo b?do daugelis taip pripratome jos vedami gyventi, kad to ?pro?io negalime atsikratyti iki iol. Nepakeliame, o ir nesistengiame pakelti ant m?s? nusileidusios laisv?s svorio. Kartu su asmenine atsakomybe. Per kelias kartas taip ?pratome. Giliai, per daug giliai ? m?s? s?mon? prasiskverb? itirpusios atmatos. ?augo vergo ?pro?iai. Pajudinsi, skauda. Su kokia i vidaus sukylan?ia neapykanta, siaubo apimti okame ? vir? prie t?, kuris itiesia pagalbos rank? nuo nevarum? apsivalyti! Taip ir vaiktome su jais. Gyvename. Pusiau laisvi, pusiau surakinti. Matyt, dar nepriaugome, dar nepribrendome laisvei. Atsidarius ioriniams vartams ? laisv?, neinodami, k? su ta laisve daryti ir kam ji skirta, euforijos apimti, puol?me skandintis svaigal? ir godumo patvinusioje up?je. Prasid?jo neabotos lenktyn?s kas daugiau prisipl?, kas daugiau igers. Kuo toliau, tuo labiau. Nusimet? iorin? priespaud?, iki iol negalime isikapanoti i vidin?s. Ir kuo daugiau blakom?s, tuo grimztame vis giliau. Patekome ? gudriai i anksto paruotus ir ilgai statytus klastingus sp?stus. ? juos tiek met? nuosekliai ir kryptingai buvome stumiami. Siekiant vieno tikslo suskaldyti tautos vienyb? ir pavergti jos mones. Sutraukyti tarpusavio ryius. Vien? su kitais. Istumti tik?jim? i m?s? s?mon?s. Jis visais laikais buvo m?s? stipryb?. Vietoj jo pas?jant nevilt? ir baim?. udan?ias mog?. Suniveliuojan?ias pagal i anksto nubraiytus standartus. Sud?liojan?ias kaip negyvus daiktus ? lentynas. Atiman?ias galimyb? m?styti. Palaipsniui pradingsta noras m?styti. Padaro, atrodyt?, dar gyv? mog? bevale marionete. Ateizmo ideologai puikiai inojo ir ino, k? daro. Susidariusi? laisv?s poreikio prisodrint? kritin? mas? tautos s?mon?je, kuri negal?jo neisiverti, panaudojo saviems tikslams. Laisv?s ir tik?jimo priedangoje mikliai persiorientav? i buldozerinio ? hedonistin? ateizm?, per trump? laik? daugelis ?sitvirtin? viruje nuved? mus tolyn nuo tikrosios laisv?s. Pakeisdami j? butaforine. Nors iandien turime politin?, didi?ja dalimi ir ekonomin? nepriklausomyb?, be kuri? ne?manoma laisv?, viduje daugelis dar esame vergai. iurpinanti statistika daugiau kaip pus? Lietuvos gyventoj? negali gyventi be alkoholio. ?rodym? toli iekoti nereikia. Tereikia apsivalgyti aplink. Taigi ar esame laisvi? Jeigu pamat? butel? metam?s paskui j?? Lygiai taip pat, kaip paskui stor?, pinig? prikimt? main?. Umir? garb?. Orum?. eim?. Artim?j? aaras. Sulauytus gyvenimus. alia esant?. Kur mus atved? svaigalai ir godumas per 27 nepriklausomyb?s metus? Udar? ? dar stipresn? narv?. Abejingumo narv?. Aklinai utrenkdami duris. I alkoholizmo li?no, kaip teigiama, pavyksta isigelb?ti. Trims i imto… Gaila, bet likusieji 97 neivengiamai ir beviltikai slysta ? dugn?. Gilyn ir gilyn. Lygiai kaip ir godumo grandin?mis surakinti. ienauja visus, kurie papuola ? t? tinkl?. Tarp j? auk? ir daug nusipeln? valdios vyrai, uimantys auktas pareigas ir isimokslin?, ir bera?iai. Ir jauni, ir seni. Ir moterys, ir vyrai. Ir visus juos ria vienas bendras bruoas. Netik?jimas. Neturintis nei sien?, nei tautyb?s. Nenustojantis pl?stis. luodamas visa savo kelyje.
Sunkus ir duob?tas kelias dar laukia m?s?, j? turime praeiti, kol pasieksime tikr? isilaisvinim?. Pareikalausiantis dar daug auk?. Kod?l tokia didel? tavo kaina, laisve? Ir kada mes imoksime tave branginti? iandien, pra?jus ketvir?iui amiaus, ore v?l tvyro ta pati, neapibr?to laukimo ir neaikios ?tampos pripildyta atmosfera, kaip ir anomis, liepsnojan?i? lau? nutviekstomis naktimis. Taip pat skaldomi ir prieinami mon?s. Tauta. Visas pasaulis. Beviltikumo ir nepasitik?jimo lavina vis gausiau pilama ant m?s? galv?. Siekiant uvaldyti ir galutinai performuoti mogaus s?mon?. Tautos s?mon?. Viso pasaulio s?mon?. Laukia dar ne vienas ibandymas. Tik neturime kito pasirinkimo. Neturime kito kelio. Turime eiti. Kad iliktume mon?mis. D?l to a, mogus, atsi?stas ? i? emel?. Ta?iau be tvirtos atramos niekaip neatlaikyti. D?l to mums, mon?ms, duotas tik?jimas. Ir taip akivaizdiai matome jo veikim?. Tik aklas gali to nematyti. Tada, kai imoksime vertinti tik?jim?, suvoksime jo reikm?, imoksime vertinti ir laisv?. M?s? nepalauiamas tik?jimas ir yra tos malkos, nuolat kurstan?ios laisv?s lau?. Umirk j? pakurstyti ir jis uges.
