Ir tas mie­las prie­sko­ni? dar­že­lis!

[1]Prie­sko­niai – tai aro­ma­tin­gos au­ga­li­n?s kil­m?s ?vai­raus sko­nio ir kva­po me­džia­gos. Ši? au­ga­l? s?k­lo­mis, la­pe­liais, žie­dais, o kar­tais ir šak­ni­mis pa­gar­di­na­mi m?­s? val­giai, g?­ri­mai, ruo­šia­mos ar­ba­tos. Ver­tin­gos ne tik mais­ti­n?s, bet ir gy­do­mo­sios bei de­ko­ra­ty­vi­n?s prie­sko­ni? sa­vy­b?s. Trum­pai pri­si­min­ki­me j? is­to­ri­j?.

Prie­sko­ni­niai au­ga­lai ap­ra­šy­ti se­no­v?s ki­n? kny­go­se ir egip­tie­?i? pa­pi­ru­suo­se dar ke­li t?ks­tant­me­?iai prieš m?­s? er?. V?­les­niais am­žiais prie di­di­k? na­m? bu­vo ku­ria­mi prie­sko­ni? so­dai ir dar­že­liai. Ro­m?­nai, pri­pa­žin­ti gur­ma­nai, gau­siai nau­do­jo prie­sko­nius, na­muo­se ka­bin­da­vo prie­sko­ni­ni? žo­li? ry­šu­l?­lius. Net už­ka­riau­to­se že­m?­se ka­riai šiuos nuo­sta­bius au­ga­lus au­gi­no, ne­no­r?­da­mi at­si­sa­ky­ti sa­vo pa­pro­?i?.

Vi­du­ram­žiai – prie­sko­ni? kles­t?­ji­mo me­tas. Ta­da pa­si­ro­d? kny­gos ap­ie ska­naus mais­to ruo­ši­m?, ku­li­na­ri­n? iš­mo­n? net me­nu pra­d?­ta lai­ky­ti. V?­liau pre­ky­ba prie­sko­niais ta­po ne tik eko­no­mi­kos rei­ka­lu, vy­ko ir prie­sko­ni? ka­rai d?l j? au­gin­to­j?, d?l rin­k?. Tais lai­kais vie­nuo­ly­nai gar­s?­jo sa­vo žo­ly­nais, iš ku­ri? ga­min­da­vo vais­tus. Va­ka­r? Eu­ro­po­je jau ta­da, o ir da­bar pa­si­tu­rin­?iai gy­ve­nan­?i? prie­sko­ni? so­de­liai yra na­m? puoš­me­na ir pa­si­didžia­vi­mas.

Lie­tu­vo­je prie­sko­ni? dar­že­liai daž­nai žo­ly­nais va­di­na­mi, dai­no­se ap­dai­nuo­ja­mi. Dz?­ki­jo­je dar prieš šimt­me­?ius bu­vo au­gi­na­ma m?­ta, ša­la­vi­jas, ge­ria­ma jo­na­žo­li? ar­ba­ta, Že­mai­ti­jo­je nuo se­no pa­m?g­tas pe­let­r?­nas. Vil­ni­jos kraš­te dar 1883 ma­tais Šven­?io­ny­se pra­d?­jo veik­ti pir­mas vais­ta­žo­li? fab­ri­k?­lis, ku­ris v?­liau ga­mi­no net 60 pa­va­di­ni­m? vais­ta­žo­les ir prie­sko­nius.

Da­bar gi, kai lai­kai kiek sun­ko­ki, o vais­ta­žo­l?s ga­na bran­gios, vaistai dar brangesni, gal ver­ta pri­si­min­ti is­to­ri­j?, kad su­vok­tu­me ši? au­ga­l? ver­t?. Dar ir d?l to, kad m?­s? kas­die­n var­to­ja­ma ve­ge­ta, lau­ro la­pai, pi­pi­rai nu­si­bos­ta, o kai ku­riuos sin­te­ti­nius prie­sko­nius ne taip jau svei­ka var­to­ti. O kai prieskoni? turime ?ia pat, savo darželyje, tada ir maist? galima pasigaminti ne tik skaniau, bet ir pigiau.

Te­ko ma­ty­ti prie­sko­ni? dar­že­lius ir so­de­lius Ang­li­jo­je, Ka­na­do­je, Grai­ki­jo­je. Skir­tin­gi jie, ta­?iau prie be­veik kiek­vie­no na­mo su­kom­po­nuo­ti pa­gal šei­mos po­m?­gius. Kaip pa­to­gu, iš­ei­na šei­mi­nin­k? ? kie­me­l?, pri­si­pjau­na prie­sko­ni? pa­gal sko­n? ir po­rei­k?, ži?­rint kam ver­da pie­tus – sve­?iui, vy­rui ar kai­my­nui… Dar prie prie­sko­ni? so­de­lio pa­v?­si­n? ar suo­le­lis, dau­ge­lis prie­sko­ni? la­bai kve­pia, il­gai ir gra­žiai žy­di, bi­tu­t?s žie­de­lius lan­ky­da­mos d?z­gia. Ar ne mie­la?

Prie­sko­ni? dar­že­l? ga­li­ma bet kur su­kur­ti – at­ski­ra­me ma­ža­me sau­l?­ta­me so­do kam­pe­ly­je, g?­ly­ne, dar­žo lys­v?­je, o ir bal­ko­ne ar ant pa­lan­g?s. Ir nes­var­bu, kur juos au­gin­si­te, svar­bu, kad su­pra­si­te j? ne­?­kai­nuo­ja­m? ver­t?, su­ra­si­te j? ma­lo­niau­si? aro­ma­t?…