Jei valdininkai neprikiaulintų…

Siųsti Versija spausdinimui

Ugnė TIMONYTĖ
Po publikacijos „Danų kiaulės tebesidairo į Nemakščius“ sulaukėme net kelto savo skaitytojų paakinimų plačiau parašyti ne tik apie danų kiaulių invaziją į mūsų šalį, bet ir apie Lietuvos kiaulininkystės išlikimą, nes mūsų, mėsėdžių, krašte praktiškai nebeliko lietuviškos kiaulienos.

Auginti nebeapsimoka

Pasak ūkininkės Petronelės Ulinskienės, vargu, ar iš vis kada beišvysime tikros, lietuviškai penėtos kiaulės mėsytės. Niekas net kaimų gūdumose nebeverda kiaulėms jovalų ir nebekaso joms papilvės, kad jos augtų ramesnės. Net savo stalui kiaulę auginą kaimiečiai šeria ją kombinuotaisiais pašarais, perka įvairių priedų, papildų. O kadangi šiuo metu pašarai pabrango iki beprotiškų aukštumų, tai kiaulių auginti nė nebeapsimoka. Jei dar praeitą pavasarį miežių toną buvę galima nusipirkti už 280 litų, tai rudenį tiek kviečių, tiek miežių tona kainavo daugmaž vienodai – 600-650 litų ir net daugiau. Kylant grūdų kainoms, it strėlė į viršų šoko ir pašarų kainos: nuo 570-580 litų už toną iki 700-900 litų. Šiuo metu pašarų kainos jau perkopė tūkstantį. Ir tai, pasak Girkalnio kiaulių komplekso direktorės Birutės Rapkevičienės, yra „vajėzau…“ Guodžia nebent tai, kad bent kiaulių supirkimo kainos pamažėl atsigauna, jau mokama už gyvo svorio kilogramą 4,60- 4,70 Lt, kai tuo tarpu dar visai neseniai buvo mokama visu litu mažiau – 3,50-3,70 Lt. B. Rapkevičienė sako, jog pastaraisiais metais gerokai padaugėjo ir kiaulių augintojų. Ji tokias išvadas daro todėl, jog labai padaugėjo norinčiųjų įsigyti paršelių auginimui. Jei kuris tik turi sąlygas nusišerti savo riestauodegį, tą ir daro. Finansiškai gal ir ne itin daug naudos, kai šitokios pašarų kainos, bet nuo žmonių stalo kai kas atlieka, niekais nenueina, o ir mėsos kokybė visai kita, ne fabrikinė. Kartu B.Rapkevičienė pasidžiaugia, žmonės patenkinti jų parduodamų paršelių kokybe, nors jie gyventojams pardavinėja tik tai, kas netinka veislinei rinkai, išbrokuotuosius.

Iškreipta konkurencija

B. Rapkevičienė sakosi esanti nusiteikusi optimistiškai ir netgi viliasi, jog po keleto metų jų verslas galės visai neblogai atsigauti. Tiesa, to kaina skaudoka, nes šį sunkmetį ne visi išgyvens, o kai sunkmetis pasitrauks, vėl atsiras paršelių poreikis. Tokių ženklų jau ir šiandien esama, štai sudarytos sutartys su Krasnodaro kraštu, jau norą pirkti jų paršelius pareiškė baltarusiai, tokių ketinimų turi ukrainiečiai, o ir patys lietuviai jų veislinių paršelių pageidauja. Tačiau vis tik mūsų šalies kiaulių augintojams tenka atlaikyti iškreiptą
konkurenciją. Iš Lietuvos tiesiog išstumiami smulkieji kiaulių augintojai (tokiais nelaikykime tų, kurie užsiaugina tik savo stalui), juos užgožia gigantiški pramoninės kiaulininkystės fabrikai, kuriuos valdo danai, o jiems uoliai talkina mūsų šalies biurokratai, saviškiams ūkininkams kaišiojantys pagalius į verslo ratus. Būtent biurokratinius suvaržymus mūsų šalies kiaulių augintojai nurodo kaip vieną pagrindinių kiaulininkystės plėtros problemų. Jei palyginti su kitomis ES valstybėmis, Lietuvoje ši sritis yra labai smarkiai suvaržyta. Statistika rodo, jog nuo 1990 m. Lietuvoje išauginamų kiaulių sumažėjo aštuonis kartus, o tai jau panašu į merdėjimo stadiją.

Pilietiška visuomenė

Apmaudu, jog su kiaulininkystės monstrais kaunasi tik pilietiškai nusitekę žmonės, ne tik nesulaukdami paramos iš valdininkijos, bet ir matantys akivaizdų jos kenkimą. „Sakau atvirai: nemanau, kad Lietuvoje yra Lietuvos valdžia. Manau, kad yra kitų valstybių interesams atstovaujanti valdžia, o mūsų šalį valdo tipiški kolaborantai, kurie kartu su kolonistais kovoja prieš savo tautos žmones. Pagrindinis danų konsultantas yra „misteris Ignalina“, buvęs premjeras Aleksandras Abišala.  Mano galva, ta „Saerimner“ firma nėra kažkokio  ūkininkėlio iš Danijos. Manau, kad ta firma yra kvalifikuotai organizuota, turinti valstybinę paramą bendrovė. Jei Danijos ambasadorius drįsta važinėti po savivaldybes, gindamas danų ūkininkų interesus, spausdamas mūsų savivaldybių merus, tai kokia mūsų valstybės politika?“- nevyniodamas į vatą „kala“ Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis.
Beje, reikia pripažinti, jog ir kitų šalių valdininkai nėra aniuolėliai: antai ir Didžiojoje Britanijoje jau senokai aktyviai veikia visuomeninės organizacijos, protestuojančios prieš gyvulių ūkių žlugdymą ir pramoninių fermų savivalę. Kai kurios šalys sugeba priversti savo europarlamentarus atstovauti savos šalies interesams. Pvz., anglai yra įsitikinę, jog neapribojus pigios kiaulienos importo į jų šalį, žlugs šimtai tradicinių Anglijos ūkių. Deja, tas pats laukia ir Lietuvos kiaulių augintojų, jei ir toliau bus nuolaidžiaujama svetimšaliams, jei į Lietuvą ir toliau plūs nors ir pigesnė, bet nesveika mėsa. Lietuvos žalieji jau seniai rėkia, jog daniškų kiaulienos fabrikų mėsa bent turėtų kitokį ženklinimą, jog bent ant pakuotės būtų matyti, ką žmogus iš tiesų perka, deja… O gal kas jau matėte tokį ženklinimą? Bent aš dar nemačiau. O dar „geriau“ kai užrašo „Užauginta Lietuvoje“. Lyg ir nemeluoja toks užrašas, bet tai yra fabriko kankinės mėsytė.

Danija dvokia

Tie mūsų tautiečiai, kurie gyvena bei dirba Danijoje, kurie po tą šalį keliavo pavasarį, kuomet laistomos srutos, tie patvirtins, kad tada net pats Kopenhagos centras srutomis dvokia. Šiai šaliai ES turi daugiausiai pretenzijų dėl šalies upių ir net Baltijos jūros teršimo nitratais. Jie savo šalį jau tiek užteršė, jog plėstis daugiau nebegali, todėl ir ieško tokių kvailių kaip mes, kurie priimtų jų verslą. Šioje vietoje reikėtų priminti europarlamentarės iš Danijos Margaret Auken viešnagę mūsų Seime, kai ji šaukte šaukė, jog neįsileistume jų kiaulininkų į Lietuvą, nes jie, pasak M. Auken, padarys ir mūsų šalį žalia dykuma, kokią padarė Daniją. „Nebus jums jokios naudos. Jie investuos, perinvestuos, sugebės tuos pinigus išvežti, nes jiems reikalinga tik teritorija, kur galėtų smardinti ir išpilti srutas. Daugiau jiems nieko čia nereikia“, – kalbėjo europarlamentarė primindama, jog žemė, kur yra kiaulių kompleksas, tampa bevertė.

Kas užsako muziką?

R. Braziulis nuolat „kala“, jog negalima pasitikėti ir mokslininkų išvadomis apie neva nekenksmingą kiaulių fabrikų kaimynystę, nes poveikio aplinkai vertinimą finansuoja patys kiaulininkai, t.y. jų pinigai, jų ir muzika. Būtų visai kitokia situacija, jei atlyginimą už poveikio aplinkai vertinimą mokėtų į specialų fondą, iš kurio mokslininkams būtų sumokama
nepriklausomai, ar tos išvados yra teigiamos, ar neigiamos. Deja, suinteresuotieji kiaulininkystės plėtra patys susiranda mokslininkus, patys užsako vertinimus ir patys nurodo, kas turi būti parašyta tose išvadose.
Taigi, vienintelė viltis beliko patys gyventojai, kurie arba gebės atsilaikyti svetimšalių srutų potvyniui, ar nuplauks pasroviui su gardžia lietuviškos kiaulės mėsyte. B. Rapkevičienė neslepia, jog naujo danų komplekso atėjimas į Nemakščius neigiamai paveiktų ir jų kompleksą.

Komentarų nėra