JONAS JANUŠAS

Siųsti Versija spausdinimui

Viktoras  VITKUS

   Gimė 1962m. Irkutsko srityje (Rusija), Nižne Ilimsko rajone, Šestakovo kaime. 1985 metais baigė Vilniaus pedagoginio instituto istorijos fakultetą ir tais pačiais metais atvyko į Raseinius. Pradėjo dirbti Balčių aštuonmetės mokyklos direktoriumi.   

  Viktoras Vitkus kalbina mokytoją Joną Janušą.        

  Daug Raseinių rajono mokytojų Jus žino kaip gabų administratorių. Kas pastūmėjo palikti šį darbą?         

  Darbinės karjeros pradžia, mano akimis žiūrint, susiklostė ne visai logiškai. Išvažiuodamas iš Vilniaus  norėjau dirbti pagal specialybę – dėstyti istoriją.  Tikrai ne savo noru tapau administratoriumi, Balčių aštuonmetės mokyklos direktoriumi. Man tai atrodė nei priimtina, nei patrauklu. Visada pasąmonėje buvo noras grįžti prie to, kam aš penkerius metus ruošiausi ir visada to siekiau. Bet susiklostė tokios aplinkybės. Be to buvo noras išvengti tarnybos tarybinėje kariuomenėje, o kaimo mokykloje tai buvo galima padaryti. Kai atsirado galimybė pradėti dirbti pagal specialybę, aš stengiausi ja pasinaudoti.          

 Grįžęs į mokytojo darbą, tapote žinomas savo srities specialistas visoje Lietuvoje. Ar nėra grėsmės Raseiniams Jūsų netekti. Ar neketinate išvykti dirbti svetur? 

Tikrai tokių ketinimų neturiu.      

Esate prisidėjęs prie knygos apie Raseinių švietimo istoriją sudarymo. Gal yra kokie planai šia linkme?                  

Nejaučiu aš didelio indėlio šios knygos sudaryme, pagrindinis darbas ten buvo atliktas tuometinio švietimo skyriaus vedėjo J.Tamošaičio, kaip organizatoriaus, o turinio išpildymas daugiausiai priklausė nuo J.Brigio ir A.Pociaus. Tai jų ten didžiausias indėlis. Aš buvau redkolegijos narys ir parašiau tą dalį, kuri buvo susijusi su Šaltinio vidurine mokykla, tačiau tai ne mano vieno darbas. Tokių minčių, kad turėti parankinę didaktinę priemonę, skirtą savo kraštui, yra. Bet tam, aišku, reikia laiko, pasiryžimo.                 

 Vienas „nepatogus“ klausimas. Žinau, kad gana ilgą laiką buvote neutralus politikai. Gal jau dabar Jūsų nuostata pasikeitė? Ar negavote partijų kvietimų dalyvauti jų veikloje?               .

Kvietimų yra buvę, ir pakankamai daug, ir labai iš skirtingų partijų. Kadangi atsisakinėjau, tai dabar jų gerokai sumažėjo, be to man pačiam subrendusi nuostata, kad politinė veikla yra nelabai priimtina.  

  Dalyvaujate įvairiuose seminaruose ir konferencijose, tame tarpe ir Raseinių rajone, istorijos tema. Jūsų manymu, ar jų užtenka?

   Kvalifikacijos kėlimo klausimu ypatingo stygiaus iki šiol nejaučiau, kadangi buvau įvairių istorijos mokytojų organizacijų ar specialiai sudarytų konsultacinių grupių nariu.                 

  Teko dalyvauti ruošiant Baltijos šalių istorijos vadovėlį. Tai buvo 3 metų projektas, kurio metu teko ne tik rašyti, rengti medžiagą vadovėliui, bet, sakykim, buvo tam tikri išvažiuojamieji posėdžiai, kurių metu buvo gaunama daug dalykinės informacijos. Lydėjo šio vadovėlio rengimą ir ekskursijos, vyko diskusijos su istorijos mokytojais. Vėliau keletą metų teko dalyvauti pedagoginio universiteto dėstytojo Viktoro Marengolco sudarytoje istorijos mokytojų konsultantų grupėje. Tai irgi buvo labai plati veikla. Kiekvienais metais tekdavo išvažiuoti į įlgalaikį seminarą Vilniuje, o pavasarį išvykdavome į kažkurį Lietuvos regioną, kur susipažindavome su pačiais įdomiausiais to regiono objektais, dalinomės savo pedagogine patirtimi, diskutuodavome, susitikdavome su įdomiausiais žmonėmis. Kiekvienas grupės narys buvo atsakingas už tokių seminarų organizavimą. Kol buvau tos grupės narys, veiklos pakako. Dabar dalyvauju valstybinių egzaminų vertinimo komisijos darbe, kaip vyresnysis vertintojas. Prėjusiais metais buvo ganėtinai daug seminarų, susijusių su šia tematika. Kartais per metus tenka nuvykti į dešimtis seminarų, tuomet pradedi galvoti, kad kažkur kenčia ir pamokos. Dabar, kai atsirado vietiniai mokytojų švietimo centrai,  didėlė dalis seminarų tapo arčiau mokytojų. Tačiau išvyka į seminarą yra ir proga aplankyti Vilniaus kultūrinius objektus, muziejus. Man tai yra aktualu ir svarbu. Jegu kalbėti apie čia, vietoje, vykstančius seminarus – jų buvo labai daug, kai vyko virsmas istorijos didaktikos, pereinant nuo tarybinės istorijos prie dabartinės istorijos, dėstymo, įvedant pilietinio ugdymo kursą. Dabar seminarų srautas sumažėjo ir jų pasigendama.                 

 

Beveik kiekvienoje vietinių autorių parašytoje knygoje yra skirta nemažai vietos istorijai. Ar manote, kad tai visiems „įkandama“ ir prieinama duona?              

   Aš nesu tos nuomonės šalininkas, kad visuomenės gyvenimo sritis gali uzurpuoti tik specialistai. Manoma, kad net specialistas negali nieko gero pasakyti vienoje ar kitoje srityje. Geriausias pavyzdys – visiems raseiniškiams žinomas Jonas Brigys, kuris pagal išsilavinimą yra bibliotekininkas, bet aš drįstu tvirtinti, kad Raseinių rajone nėra geresnio istoriko. Nekalbu apie šito krašto istoriją, kurią jis išmano geriausiai, bet netgi klausantis jo paskaitų bet kuria vietos istorijos tema, samprotaujama remiantis bendru istorijos kontekstu,  tuo, kas vyko Lietuvoje ar Europoje.

Matosi, kad taip išmanyti istoriją, kaip ją išmano visai kitus mokslus baigęs J.Brigys, gali  pavydėti profesionalai istorikai.           

Turime tokių pavyzdžių, tačiau yra ir kitų. Atrodo, žmogus privalo labai gerai išmanyti istoriją, bent tos srities, kurioje jis dirba, bet to nedaro. Lietuvos dabartinės kariuomenės vadas generolas V.Tutkus minėjime, skirtame Lietuvos kariuomenės 90-mečiui, vieną dieną Kaune, o paskui Vilniuje sakė, kad Lietuvos valstybė mini savo tūkstantmečio jubiliejų. Gal tokiam pareigūnui reikėtų žinoti, kad valstybė bent 250 metų jaunesnė. Net mokinukas gali atkreipti į tokias klaidas dėmesį.        

Dėkoju už pokalbį

1 Komentaras

  1. Arius

    2010 - 10 -15 12:27

    šaunus mokytojas buvo, būtų įdomu susitikti dabar… :)