2018 spalio
16
Antradienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Kada atsiveria širdis, atsiveria ir akys

    Siųsti Versija spausdinimui

    Alfonsas VAIČIULIS
    Šveicarijoje, netoli Berno, virš namo durų, kuriame gyveno plačiai žinomas mąstytojas ir tyrinėtojas C.G.Jungas, parašyti tokie žodžiai: „Kviestas ar nekviestas Dievas visuomet ateina“.
    – Nėra jokio Dievo! Parodyk tu man jį, kur jis? Čia? O gal čia? Aš nieko nematau! Tai kažkokios nesąmonės! – šaukia tūlas, aukštai iškėlęs galvą žvalgydamasis aplink.
    Ech, žmogau!.. Taip jau yra – jei žmogus ko nors negali matyti ir žinoti, atrodo, kad to ir nėra. O tuo labiau – kai žinoti nenori, atrodo viskas aišku. Tarsi viskas savo vietoje…
    Saulės šiandien nematyti – ją užstoja ir slepia debesys. Nėra jos ir gana! Aš jos nematau. Čia ir bėda, kad matau tik savo daržą, karves, kiaules, pilnėjančią savo piniginę ir vis stengiuosi ją pildyti. Kad tik daugiau, bet kokia – dažnai kitų ašarų ir kraujo – kaina. Tam visos priemonės tinkamos. Bet ateina metas. Būsi karūnuotas didžiūnas ar vargšas elgeta – visiems vienodai, kiekvienam skirtu laiku. Nuslenka debesys nuo akių, nušvinta viskas aplink, pasitraukia tamsa ir pamatai, įsitikini, kad tai, kas buvo duota, lygiai taip pat ir atimama. Viskas praranda vertę. Auksas pasirodė esąs tik smėlio krūva, valdžia ir mano tariama galia bei neklaidingumas išgaruoja tarsi rūkas pakilus saulei.
    Dievas neregimas, jei į viską žiūrėsime tik kūno akimis, nepakeldami akių į žvaigždėmis nusėtą dangų. Žvaigždės be perstojo mirksėdamos kalba man, žmogui, pasakoja apie esančiojo didybę, visagališkumą. Be perstojo skubėdami, lėkdami ir užsiimdami kuo tik nori, nesusimąstydami, kur skubame. Tik vis nerandame laiko klausyti Dievo žodžio. Kai įsiklausai į savo širdies balsą – tiki ar netiki, nori ar nenori – iš paslaptingų ir nepažinių Visatos gelmių atplaukia ir stoja prieš akis kitas pasaulio suvokimas. Atsiveria tikrovės realybė, apie kurios egzistavimą net įtarti negalėjai. Tik, matyt, tai kiekvienam turi ateiti savo laiku.
    Sukasi ir sukasi laiko ratas į vieną pusę – pirmyn ir niekada atgal. O gal ateitis – atsikartojanti praeitis? Tame laiko rate sukamės mes, žmonės, dideli ir maži, juodi ir balti, teisūs ir neteisūs. Tie, kuriems duota daug. Laikas mus išnešioja savo begaliniame rate, tikrina, bando, įvertina kiekvieną – kad ir kas būtume, kad ir kur būtume. Kodėl taip skubame, kas mus verčia skubėti? Trumpam sustokime, atitraukime akis nuo dieną naktį blyksinčių televizijos ekranų, išeikime į mišką, prisiglauskime prie ošiančio šimtamečio ąžuolo. Prisiglauskime prie mylinčio žmogaus, apkabinkime, pažvelkime jam į akis. Juk tai taip paprasta! Bet ne! Vos išmokę vaikščioti, skubame suaugti. Skubame, žvelgdami į vyresniuosius ir juos mėgdžiodami, bandydami naujus potyrius, nepatirtas būsenas. Ir per kokias būsenas ir išbandymus pereiname! Grumdo likimo ratai mūsų likimus tarsi smiltelę, gulinčią ant kelio. Būna labai skaudu, tik pasitraukti niekur negali – turi iškęsti, išlaikyti. Niekur nedingsi. Kaip žiemkenčiai, pasėti į dirvą, turi atlaikyti žiemą, kad duotų derlių. Duonos, be kurios neišgyventume. Neatlaikę šalčių palūžta, žūva. Kaip ir žmogus, nepatyręs pilnatvės džiaugsmo, likimo dovanotos artimo bendrystės, to nuostabaus dalijimosi džiaugsmo, kurį gauni duodamas, dovanodamas ir dalydamas save kitiems. Tai būsena, kai visko užtenka. Tai nepaaiškinamas stebuklas – kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Išminties, stiprybės, gebėjimo matyti kelią, kuriuo turi eiti, kad būtum laimingas. Neįmanoma apsakyti žodžiais, koks esi laimingas, matydamas kitą laimingą. Kuriam štai šiandien dar galėjau duoti. Atrodo, mažmožį, tik vieną akių žvilgsnį, kuriame atsispindi tai, kas yra manyje, ką sugebėjau sukaupti per gyvenimą ir ko nuo nieko neslepiu. Atsiveria širdis ir akys – pamatau savo turtą ir neturtą. Amžinasis turtas įrašytas mūsų akyse, žvilgsnyje, siunčiamame kitam žmogui. Gražus besišypsantis žmogus – jis atveria savo širdies vartus kitam. Tai Dievas siunčia savo meilės signalą – priimk jį, žmogau! Taip ir traukia tarsi magnetas kuo ilgiau būti su žmogumi, kuris nuoširdžiai ir atvirai gali šypsotis. Būdamas čia, laiko rate, kuriame taip trumpai pabūname. Iš kurio taip greitai paimami. Žiūrėk, čia ką tik atėjai, o jau vėl turi leistis į kelionę. Ne savo valia atėjai, ne savo valia turi ir išeiti. Ir niekas tavęs neklausia. Turi paklusti Visatos Tvarkytojui.
    Protu suvoki, kad laiko nei paskubinsi, nei sulėtinsi, bet vis skubame. Tik ar mes skubame, ar mus skubina? Yra kažkas daugiau. Ko nesuvokia žmogaus protas ir ką galime tyloje ir ramybėje pajausti širdimi. Nurimus triukšmui nurimsta skubančios mintys. Vakaro tyloje pamažu pradedi girdėti širdies balsus – savo ir kito, esančio šalia. Dvi širdys viena su kita pradeda kalbėtis – įvyksta stebuklas. Sustoja laikas! Valandos prabėga kaip viena akimirka. Kas to nepatyrė? Juk daugelis buvome toje palaimos būsenoje. Vieni ilgau, kiti trumpiau. Vieni tą būseną išlaikėme per visą gyvenimą, kiti tai išbarstėme, nes nevertinome. Pirmi nuėjome tuo keliu, kurį parodė širdis. Tokie žmonės amžinai išlieka jauni, nes meilė – amžinai jauna. Tai nuostabu. Dievas sutvėrė mus, kad gyventume meilėje, nepavaldžioje laikui.
    Esame pakviesti gyventi, būti laimėje, džiaugtis gyvenimu, kitu žmogumi ir mylėti. Didysis, niekada nesenstantis mano, žmogaus, pašaukimas – augti žmogumi ir gyventi meilėje. Tai amžinasis pašaukimas, jis Visagalio Kūrėjo valia perskrodžia laikus ir erdves nuo pasaulio sukūrimo iki mūsų dienų ir stovi prie mūsų širdies durų. Niekada nenurims mano, žmogaus, širdyje meilės ir Dievo dalelė, kol nesusijungs su šalia esančio žmogaus tokia pat dalele. Gal todėl ta dalelė, puikiai žinodama, kiek mums mažai laiko skirta, skubinasi, keldama mus kartu su savimi. Kad susijungtų su didžiąja meile? To nori Didysis Visatos Valdytojas, Didžioji Paslaptis, kurios įminti mums neleista, lieka ir, turbūt, visada liks Dievo duota laisva pasirinkimo valia – atidaryti širdies vartus meilei ar ne? Tik tada, kai atidarome širdies vartus meilei, įsileidžiame ją į save, pradedame gyventi, tada atsiveria akys. Ir pamatome Dievą, visą laiką buvusį ir esantį mumyse.

    Komentarų nėra