Kada atsiveria irdis, atsiveria ir akys
Alfonsas VAI?IULIS
veicarijoje, netoli Berno, vir namo dur?, kuriame gyveno pla?iai inomas m?stytojas ir tyrin?tojas C.G.Jungas, parayti tokie odiai: Kviestas ar nekviestas Dievas visuomet ateina.
N?ra jokio Dievo! Parodyk tu man j?, kur jis? ?ia? O gal ?ia? A nieko nematau! Tai kakokios nes?mon?s! aukia t?las, auktai ik?l?s galv? valgydamasis aplink.
Ech, mogau!.. Taip jau yra jei mogus ko nors negali matyti ir inoti, atrodo, kad to ir n?ra. O tuo labiau kai inoti nenori, atrodo viskas aiku. Tarsi viskas savo vietoje…
Saul?s iandien nematyti j? ustoja ir slepia debesys. N?ra jos ir gana! A jos nematau. ?ia ir b?da, kad matau tik savo dar?, karves, kiaules, piln?jan?i? savo pinigin? ir vis stengiuosi j? pildyti. Kad tik daugiau, bet kokia danai kit? aar? ir kraujo kaina. Tam visos priemon?s tinkamos. Bet ateina metas. B?si kar?nuotas didi?nas ar vargas elgeta visiems vienodai, kiekvienam skirtu laiku. Nuslenka debesys nuo aki?, nuvinta viskas aplink, pasitraukia tamsa ir pamatai, ?sitikini, kad tai, kas buvo duota, lygiai taip pat ir atimama. Viskas praranda vert?. Auksas pasirod? es?s tik sm?lio kr?va, valdia ir mano tariama galia bei neklaidingumas igaruoja tarsi r?kas pakilus saulei.
Dievas neregimas, jei ? visk? i?r?sime tik k?no akimis, nepakeldami aki? ? vaigd?mis nus?t? dang?. vaigd?s be perstojo mirks?damos kalba man, mogui, pasakoja apie esan?iojo didyb?, visagalikum?. Be perstojo skub?dami, l?kdami ir usiimdami kuo tik nori, nesusim?stydami, kur skubame. Tik vis nerandame laiko klausyti Dievo odio. Kai ?siklausai ? savo irdies bals? tiki ar netiki, nori ar nenori i paslapting? ir nepaini? Visatos gelmi? atplaukia ir stoja prie akis kitas pasaulio suvokimas. Atsiveria tikrov?s realyb?, apie kurios egzistavim? net ?tarti negal?jai. Tik, matyt, tai kiekvienam turi ateiti savo laiku.
Sukasi ir sukasi laiko ratas ? vien? pus? pirmyn ir niekada atgal. O gal ateitis atsikartojanti praeitis? Tame laiko rate sukam?s mes, mon?s, dideli ir mai, juodi ir balti, teis?s ir neteis?s. Tie, kuriems duota daug. Laikas mus ineioja savo begaliniame rate, tikrina, bando, ?vertina kiekvien? kad ir kas b?tume, kad ir kur b?tume. Kod?l taip skubame, kas mus ver?ia skub?ti? Trumpam sustokime, atitraukime akis nuo dien? nakt? blyksin?i? televizijos ekran?, ieikime ? mik?, prisiglauskime prie oian?io imtame?io ?uolo. Prisiglauskime prie mylin?io mogaus, apkabinkime, pavelkime jam ? akis. Juk tai taip paprasta! Bet ne! Vos imok? vaik?ioti, skubame suaugti. Skubame, velgdami ? vyresniuosius ir juos m?gdiodami, bandydami naujus potyrius, nepatirtas b?senas. Ir per kokias b?senas ir ibandymus pereiname! Grumdo likimo ratai m?s? likimus tarsi smiltel?, gulin?i? ant kelio. B?na labai skaudu, tik pasitraukti niekur negali turi ik?sti, ilaikyti. Niekur nedingsi. Kaip iemken?iai, pas?ti ? dirv?, turi atlaikyti iem?, kad duot? derli?. Duonos, be kurios neigyventume. Neatlaik? al?i? pal?ta, ?va. Kaip ir mogus, nepatyr?s pilnatv?s diaugsmo, likimo dovanotos artimo bendryst?s, to nuostabaus dalijimosi diaugsmo, kur? gauni duodamas, dovanodamas ir dalydamas save kitiems. Tai b?sena, kai visko utenka. Tai nepaaikinamas stebuklas kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Iminties, stipryb?s, geb?jimo matyti keli?, kuriuo turi eiti, kad b?tum laimingas. Ne?manoma apsakyti odiais, koks esi laimingas, matydamas kit? laiming?. Kuriam tai iandien dar gal?jau duoti. Atrodo, mamo?, tik vien? aki? vilgsn?, kuriame atsispindi tai, kas yra manyje, k? sugeb?jau sukaupti per gyvenim? ir ko nuo nieko neslepiu. Atsiveria irdis ir akys pamatau savo turt? ir neturt?. Aminasis turtas ?raytas m?s? akyse, vilgsnyje, siun?iamame kitam mogui. Graus besiypsantis mogus jis atveria savo irdies vartus kitam. Tai Dievas siun?ia savo meil?s signal? priimk j?, mogau! Taip ir traukia tarsi magnetas kuo ilgiau b?ti su mogumi, kuris nuoirdiai ir atvirai gali ypsotis. B?damas ?ia, laiko rate, kuriame taip trumpai pab?name. I kurio taip greitai paimami. i?r?k, ?ia k? tik at?jai, o jau v?l turi leistis ? kelion?. Ne savo valia at?jai, ne savo valia turi ir ieiti. Ir niekas tav?s neklausia. Turi paklusti Visatos Tvarkytojui.
Protu suvoki, kad laiko nei paskubinsi, nei sul?tinsi, bet vis skubame. Tik ar mes skubame, ar mus skubina? Yra kakas daugiau. Ko nesuvokia mogaus protas ir k? galime tyloje ir ramyb?je pajausti irdimi. Nurimus triukmui nurimsta skuban?ios mintys. Vakaro tyloje pamau pradedi gird?ti irdies balsus savo ir kito, esan?io alia. Dvi irdys viena su kita pradeda kalb?tis ?vyksta stebuklas. Sustoja laikas! Valandos prab?ga kaip viena akimirka. Kas to nepatyr?? Juk daugelis buvome toje palaimos b?senoje. Vieni ilgau, kiti trumpiau. Vieni t? b?sen? ilaik?me per vis? gyvenim?, kiti tai ibarst?me, nes nevertinome. Pirmi nu?jome tuo keliu, kur? parod? irdis. Tokie mon?s aminai ilieka jauni, nes meil? aminai jauna. Tai nuostabu. Dievas sutv?r? mus, kad gyventume meil?je, nepavaldioje laikui.
Esame pakviesti gyventi, b?ti laim?je, diaugtis gyvenimu, kitu mogumi ir myl?ti. Didysis, niekada nesenstantis mano, mogaus, paaukimas augti mogumi ir gyventi meil?je. Tai aminasis paaukimas, jis Visagalio K?r?jo valia perskrodia laikus ir erdves nuo pasaulio suk?rimo iki m?s? dien? ir stovi prie m?s? irdies dur?. Niekada nenurims mano, mogaus, irdyje meil?s ir Dievo dalel?, kol nesusijungs su alia esan?io mogaus tokia pat dalele. Gal tod?l ta dalel?, puikiai inodama, kiek mums maai laiko skirta, skubinasi, keldama mus kartu su savimi. Kad susijungt? su didi?ja meile? To nori Didysis Visatos Valdytojas, Didioji Paslaptis, kurios ?minti mums neleista, lieka ir, turb?t, visada liks Dievo duota laisva pasirinkimo valia atidaryti irdies vartus meilei ar ne? Tik tada, kai atidarome irdies vartus meilei, ?sileidiame j? ? save, pradedame gyventi, tada atsiveria akys. Ir pamatome Diev?, vis? laik? buvus? ir esant? mumyse.
