2019 rugsėjo
16
Pirmadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Kainologija ir kriminologija

    Siųsti Versija spausdinimui

    Šarūnas BARKAUSKAS

     Žlugdo lėtai

    Į klausimą, kaip suvaldyti kriminogeninę situaciją, daug patarimų galėtų duoti kriminologai. O štai į klausimą, kaip būtų galima suvaldyti didėjančių kainų siautėjimą, galėtų atsakyti kainologai. Tačiau tokio mokslo Lietuvoje nėra: tam tikras kainologų funkcijas priešokiais siekia atlikti Seimas. Tai mums visiems žinomi parlamentarų bandymai reguliuoti plataus vartojimo prekių antkainius, vaistų, vandens, šilumos kainas.

    Sistemingai „kainologijos“ srityje stengiasi dirbti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, tačiau jos darbo rezultatai neapčiuopiami. Gana sunku suprasti, ką toji komisija yra nuveikusi. Kaip žinome, ji reguliuoja transporto, ryšių, vandens, elektros, šilumos
    kainas, kurios, nepaisant to reguliavimo, didžiuliu akmeniu slegia šimtų tūkstančių Lietuvos žmonių biudžetus. Įdomu sužinoti, kokios būtų šilumos kainos, jei jų nereguliuotų komisija.

    Dabar šilumos kainas galima pavadinti lėtai žudančiomis. O jei jos būtų nereguliuojamos, matyt, žudytų greituoju būdu. Kas žino, gal taip būtų net geriau – žmonės mažiau kankintųsi? Nereikėtų nuolat su baime laukti artėjančio šildymo sezono.

     Lyg grybų reguliavimas  

    Laisvosios rinkos ekonomikos poetai, dainiai ir kitokie garbintojai nuolat kartoja, kad kainas reguliuoti, neva, beprasmiška: jas formuoja laisvoji rinka, panašiai kaip grybus formuoja šaknys, samanos, miško žemė ir oro sąlygos. Tad ar galima sukurti, pavyzdžiui, grybų
    augimo reguliavimo komisiją? Sukurti aišku galima (valdininkai ir politikai tai puikiai moka), tačiau kokia iš to būtų nauda? Matyt, labai nedidelė: naudos turėtų tik komisijos nariai, kurie už darbą gautų atlyginimus. Taigi visuomenei iš to nebūtų jokios naudos. 

    Tačiau ar verta lyginti kainų didėjimą su grybų augimu? Kaip žinome, šiais metais grybai auga labai prastai, o kainos – sparčiai. Įsivaizduojamieji kainologai kriminalistų metodais galėtų išsiaiškinti, kokios jėgos slapčia augina kainas.  Nuėmus nuo kainų pirštų antspaudus, būtų galima išsiaiškinti, kas prikišo nagus konstruojant vienos ar kitos produktų grupės kainas. Jei pavyktų nustatyti, kad prie jų pirštus prikišo konkuruojančių kompanijų atstovai, būtų galima pradėti ikiteisminį tyrimą dėl kartelinio susitarimo.     

    Bet kompanijų atstovai dažniausiai tvirtina: prie kainų didėjimo mes savo pirštų neprikišome – kainas didina globalinės tendencijos visame pasaulyje ir natūralūs rinkos procesai. Žodžiu, sugrįžtame prie to paties – tiesiog kainos stiebiasi į viršų natūraliai kaip grybai. 
    „Kaip tai suprasti? Kodėl tokios didelės kainos?“ – stebisi kokiame nors prekybos centre į kainų džiungles užklydęs pirkėjas. „Gegutė tokias kainas iškukavo“, – atsako jam analitikai. Kuku – litas, kuku – dar vienas litas, ir taip toliau.

    Seimo pastangos   

    Šios kadencijos Seime net kelis kartus mėginta reguliuoti kainas. Vienas – vaistų kainų reguliavimas – buvo įteisintas, tad nuo praėjusių metų balandžio 1 dienos yra ribojamas prekybinis vaistų antkainis. Siekta apriboti ir maisto prekių prekybinius antkainius. Laisvosios
    rinkos specialistais save vadinantys analitikai tvirtina: gerai, kad nebuvo pradėti reguliuoti maisto prekių prekybiniai antkainiai. Tačiau praktiškai svarstantiems vartotojams tų specialistų argumentai neatrodo įtikinantys. Jau seniai niekam ne paslaptis, kad laisvojoje rinkoje laisvai jaučiasi tik didžiosios kompanijos, kurios ne tik kad reguliuoja, bet dar ir sukuria savus „laisvosios rinkos dėsnius“, kurie įtvirtina nenutrūkstamą ryšį tarp godumo ir kainų. Naivu tikėtis, kad stambių kompanijų atstovai tarp savęs kalbėtų maždaug taip: metas, vyručiai, susimažinti savo pelną, ieškokime būdų, kaip galėtumėme gerokai apkarpyti kainas.   

    Ir apskritai, kokias galias turi valdiškos institucijos? Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijoje dirba valdininkai, o kainas kuria patyrusių gudragalvių būriai, lupikavimo genijai, tad nenuostabu, kad reguliuotojus ima reguliuoti, neva, savaime besireguliuojanti rinka.   

    Negalima sakyti, kad kainos yra neprognozuojamos: jos nuolat auga. Panašiai kaip orai rudenį nuolat darosi drėgnesni ir šaltesni. Galima spėti, kad Lietuvos laukia stingdančių kainų žiema.                

    Atsargiai – kruša!  

    Būtų galima netgi įsteigti kainų prognozių tarnybą, kuri dirbtų panašiai kaip ir meteorologai, kasdien pranešantys savo pastebėjimus. Jie galėtų informuoti apie kainų nuolaidas pradėsiančius draskyti atšiaurius rudens vėjus ir kitus (deja, dažniausiai nemalonius) kainodaros pasaulio reiškinius.   

    Pavyzdžiui: „Neseniai Lietuvoje pažymėjome rudens lygiadienį, kai kainos ir vartotojų perkamoji galia sudarė tam tikrą pusiausvyrą. Kadangi nuo rudens lygiadienio dienos vis labiau trumpės, kainos bus vis labiau slegiančios, temdančios saulę ir nežadančios jokių pragiedrulių“.  

     „Pirmadienį, – kalbėtų kainų „meteorologas“, – Lietuvą pasieks Graikijoje susiformavęs anticiklonas, kuris į Lietuvą atneš atšiaurius infliacijos gūsius, šalį uždengs tamsūs debesys. Gali griaudėti perkūnijos, kurios sukrės finansų rinkas, todėl kai kuriuos Lietuvos rajonus
    gali niokoti stipri didelių kainų kruša. Ypač stipri kruša numatoma Vilniuje, Kaune ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose“.   

    „Kruša! Kruša!“ – rėks žmonės ir bėgs gelbėtis, dėkingi, kad kainų „meteorologai“ juos perspėjo. „Kur kruša? Kas krušą?“ – stebėsis nesigaudantis vartotojas. Ir jiems bus atsakyta, kad Lietuvoje visur kruša. Nes kainų kruša – panašus reiškinys, kaip stiprus pietvakarių vėjas, atnešantis į Lietuvą Vakarų kainodaros standartus. Kartais to vėjo gūsiai pasiekia šimto eurų per sekundę greitį ir nežinia, kur išpusto visus litus iš piniginių. O paskui dar ir kruša – be pasigailėjimo.  

    „Tačiau kitą savaitę debesys sklaidysis, – tarsi ramindamas praneša kainų „meteorologas“. – Tik retkarčiais, artėjant algų dienai, kai kuriose vietose palis smulkiais centais. Daugiausiai didmiesčiuose. Ir tik šiek tiek lietaus gali kliūti Raseiniams, Ariogalai. Kitur tikėtis
    lietaus neverta.“      

    Batonezo ir teisybės poreikis    

    Lietuvos statistikos departamentas praneša, kad  maisto produktų kainos šalyje auga jau septintą mėnesį iš eilės.

    Nuolat didėjant kainoms ir prasidedant slegiančiam šildymo sezonui, gali išpopuliarėti naujoviški patiekalai. Vienas iš tokių – batonezas. Šis valgis gaminamas iš paties pigiausio batono ir paties pigiausio majonezo. Ant batono riekutės pakanka užtepti majonezo, ir jau turime batonezą.   

    Labai pravers ir džiūvėsiai. Juos galima taip nusmailinti ir išgaląsti, kad jie tampa pavojingi it suomiški peiliai.    

    Kodėl užsiminėme apie peilius? Todėl, kad didėjančios maisto kainos gali sukelti socialinius neramumus.   

    Apie tai įdomių minčių pateikė „Complex Systems Institute“ prezidentas Yaneeras Bar-Yamas, kurio pastebėjimai ne per seniausiai buvo išplatinti internetiniuose portaluose.       

    Stygius ir neramumai   

    Kai maisto stygius ir didėjančios kainos kelia žmonėms neviltį, grei tai prasideda socialiniai neramumai, teigia instituto prezidentas. Ši taisyklė tinka tiek XVIII amžiaus Prancūzijai, tiek dabartiniams laikams. Maisto kainų ir neramumų analizė rodo, kad 2008 metais riaušės dėl maisto stygiaus ir neramumai arabų pasaulio šalyse gali pasikartoti visame pasaulyje.  

    „Kai maisto kainos pasiekia maksimumą, kyla riaušės. Atkreipkite dėmesį į didžiausius kainų padidėjimus, į pagrindinę tendenciją. Po metų, dvejų prasideda chaosas“, – teigė Y. Bar-Yamas.   

     Y. Bar-Yamas su kolegomis ieško matematinių duomenų įvairiose socialinėse situacijose – rinkos tendencijose, ekonominiuose modeliuose, etninio smurto proveržiuose, Holivudo filmuose. Naujausias jų tyrimas – po metus didėjusių pagrindinių maisto produktų kainų
    2008 metais kilusios riaušės ir neramumai arabų pasaulio šalyse.

     Tyrėjai toli gražu ne pirmieji laiko didėjančias maisto produktų kainas socialinės nelygybės ir desperacijos bei maištų priežastimi.                   

    Reikia bandelių  

    Tačiau norint aktyviai reikšti savo nuomonę, reikia kalorijų. Nusilpus ir nepavalgius galime tik dejuoti, lieti ašaras ir leisti užvaldyti save liūdnoms emocijoms, kurios neskatina produktyviai veikti.  

    Pasakojama, kad Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė išgirdusi, neva jos pavaldiniai nebeturi duonos, sušuko: „Tai tegul valgo bandeles!“  

    Metas būtų pasiteirauti, kokias „bandeles“ didėjančių kainų spaudžiamiems vartotojams siūlo valdžios institucijos.  

    Kol kas į tokią bandelę panašūs yra vis neįgyvendinami ketinimai didinti minimalų mėnesio atlyginimą (MMA), kuris nekyla nuo 2008 metų.   

    Dar neseniai buvo aiškinama, kad didinti MMA trukdo krizė. Dabar, kai krizė lyg ir baigėsi, o nauja dar nespėjo atgarmėti, regis, yra tinkamas laikas MMA padidinti. Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, šių metų pradžioje minimalus atlyginimas Lietuvoje buvo vienas mažiausių tarp Sąjungos šalių.   

    Šiuo metu minimalus darbo užmokestis Lietuvoje sudarė 232 eurus. Latvijoje jis siekė 254 eurus, Rumunijoje – 142 eurus, o Bulgarijoje – 123 eurus. Didžiausias tarp Baltijos šalių minimalus atlyginimas buvo Estijoje – 278 eurai.   

    Tarp naujųjų ES valstybių narių didelis minimalus atlyginimas buvo Maltoje ir Slovėnijoje – atitinkamai 655 ir 597 eurai.    

    Visos ES mastu didžiausias minimalus darbo užmokestis buvo Liuksemburge (1683 eurai), Airijoje (1462 eurai) ir Nyderlanduose (1408 eurai). Palyginimui, Jungtinėse Valstijose minimalus užmokestis sudarė 872 eurų.   

    Kaip matome, lietuviškos minimalaus atlyginimo „bandelės“ yra labai mažytės ir gardžiomis jų nepavadinsi. Deja, didelės pas mus yra tik kainos.

    Komentarų nėra