Kontūzitas

G.K. [1]

Kokia tyli naktis…garsai išnykę…
Ir lyja žvaigždės vėl nebyliai…
Prisimenu štai tokią naktį tylią -
Mane kontūzijo…švariai ir tyliai…

Tai buvo karas…krito šūviai…
Ir krito mylimi draugai.
Ten lyg žvėrių kova už būvį:
Kad pats nežūtum – nužudai…

Pirma naktis…įvyko ataka…
Išgyvenau, nors sužeidė į širdį.
Manoji sprogo…sprogo granata,
Bet kas tai matė, jau negirdi…

Kiek daug kapų čia be vardų,
Pražudo juos tie svetimi karai,
O man po kryžium be ženklų
Geriausieji palaidoti draugai…

Jie žuvo…aš kontūzytas buvau.
Veidu į veidą, vienas prieš mirtį.
Nors dar kvėpuoju – jau miriau…
Kontūzijo…Ne ranką, koją – širdį…