Laikas paklausti Dievo, kokios dovanos Jis norėtų

Siųsti Versija spausdinimui

  Nuo senų laikų gydytojas, mokytojas ir kunigas buvo visuomenės šviesuliai. Natūralu: gydytojas sergėjo gyvybės lopšį, mokytojas nešė žinių šviesą, kunigas buvo didysis doros ir tikėjimo mokytojas, dvasinės šviesos skleidėjas, lydėjęs žmogų nuo lopšio iki karsto.     

Šiais laikais visais būdais bandoma sumenkinti šių pašauktų profesijų reikšmę. Mokytojas dabar tik paslaugų teikėjas, po pamokų teikiantis paslaugas už pinigus, t.y. iš Mokytojo patapęs prekeiviu.  Gydytojas už baltą vokelį į kišenę parduoda „daugiau sveikatos“ – taip pat
prekiauja sveikata. Galime tuo ir nesistebėti, priimti kaip normą, bet kodėl džiaugiamės pasiaukojančiu gydytojo darbu ar nesavanaudišku mokytojo poelgiu? Gal todėl, kad suvokiame, jog šiuo atveju jie elgiasi pagal savo pašaukimą.   

Savo tikrąjį pašaukimą atradęs kunigas – dovana parapijai. Į jį krypsta visų bendruomenės narių akys. Šiluvos kleboną Erastą Murauską galima pastebėti ir katalikiškoje vasaros stovykloje, apsuptą vaikų, ir degalinėje, mokantį vaikų namų berniukus įpilti degalų į mašiną, ir  grojantį gitara  kūrybos vakare. Erastas Murauskas kunigystės kelią pasirinko jau sulaukęs 33 metų, vadinamojo Kristaus amžiaus.    

Šį kartą gerbiamą kleboną kalbiname apie pašaukimą, gyvenimo peripetijas ir artėjančias šventes.    

- Dvasininko darbo negali pavadinti profesija, tai greičiau pasirinkimas ir gyvenimo kelias. Kas paskatino pasirinkti šį kelią?   

- Kunigystė yra pašaukimas. Tikrai ne pats susigalvojau. Kankino nerimas, kol nepasakiau „teesie“, o tada atėjo ramybė. Turbūt ir sutuoktinis sunkiai atsakytų, kodėl staiga nebematė kitų, o tik šitą žmogų. Stipriausiai tikėjimą liudijo mano senelis, kurio paprastumas, sveikas pasitikėjimas ir dalykiškumas su Dievu mane stebino. Naujajame Testamente radau atsakymus į mane kankinusius klausimus, o A. Maceina užpildė spragas.     

- Viename interviu pasakojote, kad Italija ir pažintis su popiežiumi buvo lemtingi jūsų gyvenime. Kuo šitas susitikimas buvo ypatingas?  

-  Su dai­nų ir šo­kių an­sam­bliu „Ra­sa“ va­žia­vo­me į Ita­li­ją, ten  su­si­ti­kome su po­pie­žiu­mi. Tas susitikimas buvo kažkuo ypatingas. Kuo, net negaliu atsakyti. Šis žmogus sugebėjo spinduliuoti net per atstumą. Jis buvo paprastas. Tas jo paprastumas žmones ir priblokšdavo. Nesišnekėjau su popiežiumi. Pats buvimas nušvietė ir pradėjau krikščionybėje ieškoti atsakymų. Žinoma, ir radau.  

- Esate Kauno kunigų seminarijos parengiamojo kurso Šiluvoje dvasios tėvas. Ar gali 18 metų jaunuolis susivokti, kad jis teisingame kelyje? Ar sunku atskirti jaunuolius, turinčius tikrąjį pašaukimą?      

- Aš tokio tikslo neturiu. Seminaristams duodu tai, ką pats patyriau geriausio per seminarijos ir kunigystės metus, pasakoju, kas yra krikščionybė ir kunigo gyvenimas, apie džiaugsmus ir rūpesčius, pliusus ir minusus. Paskui sakau – apsispręskite. Kai kurie ateina jau subrendę, baigę universitetus, kai kurie – aštuoniolikos metų, kaip į 13 klasę. (Vienas seminaristas yra pasakęs: vyrukams, baigusiems vidurinę mokyklą, verkiant reikia eiti arba į kariuomenę tarnauti, arba į seminariją. Ir čia, ir čia yra regula, tik kariuomenėje svarbu  fizinis paruošimas, o seminarijoje – dvasinis. Tikram vyriškumui reikia abiejų). Kol jaunuolis mokosi seminarijoje, nieko nematai. Kartais tas, kuris, atrodo, baigia seminariją visai negudrus, greitai su žmonėmis suranda bendrą kalbą, yra paprastas, ir jam sekasi. Kai
Kristus kvietė apaštalus, kvietė tikrai ne tuos, kurie gerai išmanė teologiją. Ir atvirkščiai,  tie, kurie yra labai šviesūs ir protingi, bet neturi paprastumo, ima ir nuslysta gyvenimo kely.   

- Esate bendruomenės „Tikėjimas ir Šviesa“ kapelionas. Gal galite papasakoti apie veiklą šioje bendruomenėje?    

- „Tikėjimas ir šviesa“ yra bendruomenė, vienijanti intelekto negalią turinčius vaikus, jų tėvus bei vadinamuosius draugus. Draugais gali būti studentai, moksleiviai ar dirbantys žmonės, t.y. tie, kurie įsijungia į šią bendruomenę pagal Kristaus posakį: „Ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte.“ Šituose vaikuose pamatai Dievo akis. Gal jie nėra labai protingi, nemoka spręsti diferencialinių lygčių, gal ir valandų kai kurie nepažįsta, bet jiems mylėti, priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra,  labai paprasta. Į žmogų jie žiūri kaip į potencialų draugą, o ne kaip į priešą. Galvoju, kas yra žmogiškiau: ar traukti kvadratines šaknis (kompiuteris puikiausiai tai sugeba daryti), ar mylėti? Kai tik atėjau į šią bendruomenę, maniau, kad galėsiu padėti dauno sindromu, autizmu ir cerebraliniu paralyžiumi sergantiems vaikams. Pasirodo, kad jie buvo patys didžiausi mano mokytojai. Vaikai mus išmoko paprastumo, nuolankumo. Išmoko žiūrėti į dangų, pamatyti boružėlę arba rasą ant žolės. Dažniausiai mes per suaugusiųjų rūpesčius šitų dalykų nebematome, nemokame džiaugtis. Mokame tik bambėti, kad viskas negerai. Intelekto negalią turintys vaikai moka matyti šviesą. Tą šviesą jie parodė manyje ir kituose žmonėse. Jei manęs paklaustų, ar buvau pragare, atsakyčiau, kad tai buvo nepilnamečių kolonija. Jei paklaustų, ar buvau rojuje, atsakyčiau, kad taip, tai buvo bendruomenės „Tikėjimas ir Šviesa“ stovykla.  

- Jums teko dirbti su šviesaus atminimo kunigu E. Semaška, kurį visi vadino tėveliuku. Kokį pėdsaką Jūsų gyvenime paliko šis žmogus?     

- Taip, man teko dirbti ir bendrauti su tėveliu Semaška. Žmonės, kurie praeina pragarą čia, žemėje, patiria daug kančių, – nuskaidrėja. Žinoma, kiti apkarsta, pasidaro rūstūs, kerštingi. Tėveliukas buvo giedras – senatvės marazmas jo nepalietė. Į kiekvieną žmogų žiūrėjo taip, tarsi būtų po dešimties metų sutikęs žemietį. Jis tryško džiaugsmu, humoru. Pavyzdžiui, prieis prie žmogaus, patampys už plaukų… Žmogelis sutrinka. Tada sako: „Dabar tu mane už plaukų patampyk.“ Aišku, tėvelis tų plaukų nei vieno neturėjo. Tada žmogus atsipalaiduoja, tampa lengva bendrauti.  

Tėvelis Semaška buvo vaikščiojanti enciklopedija. „Tėveli, – sakau, – 1924 metai. Ką atsimenate?“ Na, ir pasakoja porą valandų, pradėdamas Tautų seimu, baigdamas vyskupais ir popiežiais. Galvoju, kaip būtų puiku ir man tiek giedros, tiek supratimo ir šviesumo turėti
senatvėje, pragyventi 100 metų ir nesusigadinti.  

 - Kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais gyvena Šiluvos parapijos klebonas? 

- Smagu, kad gražėja Šiluva, gausėja piligrimų, rekolekcijų. Net ir labiausiai apsileidę šiluviškiai tvarkosi aplinką. Atėjo kalėdojimo metas – susipažinti su parapijiečių rūpesčiais, palaiminti juos ir namus. Kadangi esu tarnas žmonėms, tai galioja paradoksas: nėra nieko pastovesnio, kaip laikini sunkumai.   

-  Nors kunigo kasdienybė pilna darbų,  globojate vaikų namų auklėtinius. Ar pritariate nuomonei, kad vaikas, užaugęs nepalankiomis sąlygomis (taip dabar rodoma reklamoje), yra kuo nors prastesnis už kitus?     

- Deja, mano globa minimali, juk jie materialiai valstybės aprūpinti, bet stokoja to, ko labiausiai reikia žmogui – meilės, buvimo su kitu žmogumi, kuriam tu svarbus. Labdaros gerai, bet ne geriausia. Įsivaizduokit tokią akciją: per Kalėdas Raseinių savivaldybės politikai
VISUS vaikus iš globos namų pasiskirsto į savo šeimas (ot būtų akibrokštas Lietuvai) ir paskui pasidalina per laikraštį įspūdžiais (ar jie tikrai prastesni už kitus). Juk Dievo akyse esame lygiaverčiai. 

 - Ar turite kokių pomėgių? 

- Kelis: žvejyba, tapyba, gitara ir sodas.    

-  Tempas, spartumas – šio laikmečio žymės. Dažnas paklaustas, kaip gyvena, skundžiasi: „Neturiu laiko“. Patarkite, kaip atrasti laiko?  

- Iš vaikystės atsimenu tokį žaislą „sukutis“ – paminkai svirtelę ir jis sukasi. Tai mūsų dienų žmogus – daug veiklos, bet toje pačioje vietoje, nes nėra krypties ir tikslo. Bėgi, leki, atsitrenki – kas? Karstas. Kieno? Tavo. Technologijos žadėjo sutrumpinti darbo savaitę ir dieną,
pailginti atostogas, kad galėtume daugiau laiko skirti šeimai ir pomėgiams, tobulėti ir mėgautis gyvenimu. Bet – viskas atvirkščiai. Išganymas pasirodo ne čia, nors daug kas to bukai nenori pripažinti. Žmogus net negyvena – jis vegetuoja. Plėšosi dėl pinigų, praranda sveikatą ir nervus, paskui už tuos pinigus bando bent kiek tą sveikatą ir nervus susilopyti.  Galų gale – nei pinigų, nei sveikatos. Tai kelias be Dievo. Gyvendamas su Dievu žmogus neapsigauna vertybėse, gyvenimas tampa prasmingas, o svarbiausia – patiri Dievo veikimą konkrečiai, tiesiog kasdienybėje. Dievas yra laiko Viešpats, tai gal vertėtų su Juo užmegzti dalykišką santykį?     

 - Kaip žmogui reaguoti į aplinkui esantį blogį, patyčias? Pvz., per „Youtube“ rodomi vaizdeliai, kuriuose tyčiojamasi iš Kristaus.  Jauni žmonės dažnai neatskiria ribos, kur yra humoras, o kur prasideda patyčios.     

- Šventame Rašte parašyta taip: „Aš kantriai meldžiuosi matydamas blogį“. Žmonės, kurie pasitiki Dievu, blogio nesureikšmina, sugeba jo išvengti. Kodėl yra patyčios? Jos ateina iš šeimos, tokios šeimos,  kur trūkta meilės, supratimo, išklausymo, kur nuolat apšaukiama arba, kitas kraštutinumas – nekreipiama dėmesio. Meilės, švelnumo stoka sukelia agresiją. Tai psichologinė aksioma. Tada vaikas ieško dėmesio bet kokiais būdais. Nepilnamečių kolonijoje pastebėjau: visi recidyvistai įžūlūs, kai bendrai šnekiesi. Kai šnekini po vieną, lieka tik vaikas, labai nelaimingas vaikas. Gal teisingas posakis: „Nėra blogų žmonių, yra tik nelaimingi žmonės“? Tik reikia labiau įsigilinti, iš karto pamatysi – yra žaizdos. Kur? Šeimoje. Šiluvoje todėl ir būna išgydymo pamaldos paskutinį mėnesio penktadienį (nuo balandžio iki
spalio mėnesio). Suvažiuoja egzorcistai ir gydo santykius su tėvais, draugais, bendradarbiais.  

-  Didėjantis beprasmybės jausmas veda į priklausomybes. Kaip priklausomam žmogui pakilti iš duobės, kaip sau pačiam padėti? 

- Priklausomybė alkoholiui, narkotikams, internetui, rūkymui, lošimams, seksui, mobiliakams … Už viso to stovi dideli pinigai, kuriuos magnatai iščiulpia iš jauno žmogaus ir paskui jį išmeta į pasaulio šiukšlyną dvėsti. Liūdna, kad kartais ir spauda, ir televizija parsiduoda jiems. Jėzus sakė: „Atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“, bet išvarę iš savo širdžių Dievą žmonės liko tik animal rationale – be Dievo vaikų orumo ir prakilnumo. Širdis susitraukia ir ten nebetelpa nei Dievas, nei artimieji, nei pats. Tai ir pirmaujam
savižudybių skaičiumi. Ačiū Dievui, yra Pakutuvėnai, Palendriai, Baltriškės – vienuolynai, padedantys išsivaduoti iš priklausomybių ir vėl gyventi, vėl tapti laisvam. Čia gal vertėtų pasiklausyti liudijimų – kad ir „Žano kelias“ (galima rasti internete, puslapyje bernardinai.lt).   
  -  Krikščionybė nėra vienalytė. Koks jūsų požiūris į visas krikščioniškas religijas?      

 - Kristaus Bažnyčia žmogiškos puikybės buvo suskaldyta į katalikus, stačiatikius ir protestantus, o pastarieji dar skilo į patriarchatus ir konfesijas. Dabar visi trys  ieško, kas juos jungia, kad atsilaikytų blogio pasaulyje, kur siautėja mirties kultūra. Beje, sakoma, kad vienas
iš pasaulio pabaigos ženklų bus visų trijų susijungimas vėl į vieną Bažnyčią. Sektos, deja, vykdo dvasinį genocidą, pasisavina narių turtus, domisi tik turtingais arba jaunais – tais, kurie naudingi. Žinia, kad ir Raseiniuose jau yra apiplėšę ir apgavę ne vieną žmogų.   

- Mes tampame žmonėmis ir galime išsiskleisti tik per santykius su kitais. Ko, jūsų nuomone, stokoja žmogiški santykiai?   

- Žmogus yra sociali būtybė – negali gyventi be kito žmogaus. Jei santykis su kitu žmogumi remiasi egoizmu, išskaičiavimu, nesiskaitymu su kito žmogaus orumu, išnaudojimu, melu, veidmainyste, tai prarandi save kaip žmogų, nes sunaikini savyje santykį žmogus-žmogus, lieka tik žmogus-daiktas, o tai teologijoje vadinama pragaru. Gailestingumas (jautrumas ir nerimas kito žmogaus kančiai, skurdui, vienatvei, nevilčiai, baimei…), altruizmas, pagarba, tiesa, teisingumas… brandina asmenybę – Žmogų, kaip Šv. Raštas sako, – didžiadvasį.    

- Ką norėtumėte pasakyti visiškai netikintiems ar abejingiems? 

 - Laimės troškimas būdingas kiekvienam žmogui. Graikų filosofas Epikūras sakė: „Iš gyvenimo imk visus malonumus, bet tik tuos ir tiek, kad nesudarytų didesnių nemalonumų“. Linkiu nebūti trumparegiais ir neapgaudinėti savęs – tai neišmintinga.     

- Galbūt ir tikintiesiems norėtumėte patarti.     

- Tris I: išminties (matyti Dievo akimis), ištvermės (sveiko pasitikėjimo Dievu) ir ištikimybės (Dievui ir sau).     

- Kalėdos – mėgstamiausia daugelio šventė, deja, tapusi pirkimo maratonu. Patarkite, kaip atrasti tikrąjį Kalėdų turinį ?   -

  Gavėnia pažymėta atgaila, to adventas – ramybe ir laukimu: nurimti, gal paimti į rankas Šv. Raštą, kad Dievas per jį tau prabiltų, gal pasiklausyti teologinės laidos per „Marijos radiją“ apie gyvenimą, gal susitaikyti su artimaisiais, gal pasakyti jiems, kad myli, gal per
Kalėdas aplankyti vienišus, gal tiesiog pasikalbėti su Dievu atvirai, paprastai, dalykiškai, gal paklausti, kokios Jis dovanos norėtų savo gimtadieniui.    

- Ką per Kalėdas pasakysite savo parapijiečiams, tikėdamasis, kad jie to nepamirš, įsidės į širdį?  

-  Kad nepražiopsotų Jėzaus gimimo kaip tie Betliejaus gyventojai, į kurių namus Marija ir Juozapas beldėsi prašydami prieglobsčio pagimdyti kūdikį. Kad pasaulio triukšmas neužgožtų tylaus Dievo beldimosi į jų namų ir širdžių duris, kad tai būtų jų bičiulio Jėzaus gimtadienis.  

-  Nuoširdžiai dėkojame už pokalbį.

1 Komentaras

  1. Arunas

    2012 - 04 -20 14:02

    Aciu uz pasidalinta ismintim ir patirtim. Manau labai truksta butent tokio svietimo jaunimui ir to labiau suaugusiems.