Laimė – būti įnagiu Dievo rankose

Siųsti Versija spausdinimui

Stanislava TIJŪNAITIENĖ

 Prieš daugelį metų Žemaitijoje kalėdojantis kunigas aplankė ir mano tėvelių namus Mižuikių kaime. Pabendravęs su tėvais, vyresniais broliais, sese, kunigas, pasisodinęs mane ant kelių, paklausinėjo, ar klausau tėvelių, ar gražiai elgiuosi ir, padėjęs ant stalo saujelę saldainių ir knygą, pasakė: ,,Pasirink, ką nori.“ Aš pasirinkau knygą. Tai buvo vaikiškas katekizmas. Kunigas tarė: ,,Vaikeli, tu šiandien teisingai pasirinkai. Pasirinkai Dievulį, nors Jis tave jau seniai pasirinko. Pabandyk tapti vertingu įnagiu Dievo rankose.“ Praėjo daug metų, neatsimenu, kaip atrodė kunigas, tačiau labai dažnai prisimenu jo balsą ir tada pasakytus žodžius. Ir kai kalbėjausi su Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Alėjų Švč. Trejybės ir Kalnujų Šv. Viktoro parapijų klebonu, Raseinių dekanato vicedekanu Vytautu Paukščiu apie jo pasirinktą gyvenimo kelią, manęs vis neapleido mintis, kokie giliai prasmingi šie seniai Žemaitijoje girdėti kunigo žodžiai ir kaip jie tinka klebonui Vytautui.  

-  Jūsų kelias  į kunigystę: kada ir kur Jūs gimėte, kokią mokyklą lankėte; kas paskatino pasirinkti kunigystę?   

-  Gimiau 1965 m. balandžio 16 d. Šiaulių raj., Aukštelkėje. Mokiausi Aukštelkės aštuonmetėje, Šiaulių 9-oje vid. mokyklose, Šiaulių politechnikume, tarnavau kariuomenėje, dirbau pagal specialybę pamainos meistru Šiaulių dviračių gamykloje, autotransporto įmonėje.
O visuotinio tautinio ir religinio atgimimo metu -1991 m. įstojau į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Tais pačiais metais gruodžio 1 d. buvau įšventintas į kunigus ir paskirtas Kauno vyskupijos klierikų ugdytoju. Vėliau Katalikų teologijos fakultete VDU apgyniau teol. licenciato darbą, buvau paskirtas Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi, dėsčiau Katalikų teologijos fakultete VDU. 2005 m. gegužės mėn. paprašiau atleisti iš Kauno kunigų seminarijos vicerektoriaus pareigų ir buvau paskirtas Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Alėjų Švč. Trejybės ir Kalnujų Šv. Viktoro parapijų klebonu, Raseinių dekanato vicedekanu. Kunigystės pašaukimui subręsti padėjo mamos, močiutės bei artimos aplinkos kunigų gyvenimo ir tikėjimo pavyzdys.  

– Kiek sutinkate su vyraujančia nuomone, kad didžioji dalis bažnyčią lankančių žmonių nėra giliai tikintys, o tik laikosi religinės tradicijos – pakrikštyti vaikus, suteikti ir gauti būtinus sakramentus?    

– Tikėjimas labai asmeniškas dalykas. Ir čia sunku kažką kategoriškai teigti. Tačiau kartu turime pripažinti tiesą, kad gyvename visuomenėje, kuri tarsi išauga iš krikščioniškų vertybių pamatų. Kultūrinėje erdvėje, kurioje gyvename, tikrai yra nemažai su krikščionybe
siejamų simbolių, tačiau vis didesnis kontrastas tarp krikščioniškų vertybių ir to, kas yra siūloma: kaip „laimė“, „laisvė“, „geras gyvenimas“. Labai dažnai žmogus vadina save krikščionimi, tačiau nieko bendro neturi su gyvu tikėjimu. Įsigali krikščionybė be Kristaus. Nes
sekti Kristumi niekada nėra patogu, žvelgiant pasaulietiškais standartais.  

– Kaip Jūs manote, ar tarybiniais laikais, t. y. religijos draudimo laikais, žmonės labiau tikėjo Dievu, ar bažnyčios lankymas tada buvo labiau protestas prieš vyraujančią politiką?    

– Pirmiausia, kaip sako sena išmintis: uždraustas vaisius visuomet saldus. Taip, kai kuriems bažnyčios lankymas tais laikais buvo ir protestas prieš vyraujančią prievartinės ateizacijos politiką. Tačiau galiu pateikti ir kitų pavyzdžių: sovietiniams ateistams okupavus Lietuvą, prasidėjo žiauriausi trėmimai į Sibirą. Ištisos šeimos su mažais vaikais buvo sukišamos į gyvulinius vagonus ir siunčiamos į tremtį. Susiruošti tokiai kelionei paprastai duodavo labai mažai laiko. Ir nevienas žmogus pasakoja, kad pirmasis daiktas, kurį jie pasiėmė vežami iš namų, buvo rožinis. Kareiviai rožinį atimdavo, nes matė, kad tai yra nekaltų persekiojamųjų jėgos ir stiprybės šaltinis. Tuomet kaliniai pasidarydavo rožinį iš duonos. Sudžiovindavo ir melsdavosi. Tai liudija apie labai gyvą mūsų tautos tikėjimą, kurį vėliau parsivežė mūsų žmonės iš Sibiro platybių ir perteikė savo atžaloms. Ir tokių pavyzdžių begalė. Manau, kad daugelio žmonių ryšys su Dievu tais laikais buvo stipresnis. Ypač jei kalbėsime apie vadinamuosius „smetoninės“ kartos žmones.     

– Koks Jūsų požiūris į tai, kad daug žmonių dažnai pagalbos kreipiasi ne į Dievą, bažnyčią, bet į įvairiausius būrėjus, astrologus, bioenergetikus?    

– Čia lyg ir galėtume pastebėti, kad su dvasingumu susiję dalykai tarsi nėra ištrinti iš tautiečių sąmonės. Juk vis labiau populiarėja visokio plauko ezoteriniai reiškiniai. Vadinasi, paslaptis, mitiškumas, potyriai, santykis su kažkuo neapčiuopiamu dar traukia žmones.   

Tačiau susiklosto panaši situacija, kaip su greito maisto užkandinėmis: įpranti kimšti mėsainius, nuo kurių sveikata prastėja, bet nuo jų darosi sotu, ir daržovių racione nesinori…  

Tad ir dvasinėje plotmėje tikrą maistą pakeitė pusgaminiai. Todėl reikėtų klausti, ar taip nėra todėl, kad žmonės paprasčiausiai nepažįsta Dievo, nepažįsta savo tikėjimo turinio. Kitaip tariant, pats Dievo vaizdinys neturi asmens bruožų, kas lemia gyvo, tikro asmeninio ryšio su Dievu ir maldos nereikalingumą.     

Juk bendravimas su abstrakčia dievybe, kažkokia jėga, beasmenine energija gali būti tik fragmentiškas ir epizodinis. Čia susiduriame su tikru problemų kamuoliu, kuriame susipynę pastoracijos, teologijos, sielovados klausimai. Ir visi be išimties krikščionys yra atsakingi
už tai, kad tokiam iškreiptam Dievo vaizdiniui nebūtų vietos nei viešame, nei privačiame bažnyčios gyvenime. Turime ieškoti tikrų dvasingumo patirčių, nes visa kita yra tik bedvasio gyvenimo apraiškos.    

– Kaip Jūs manote, kokią įtaką daro kitos religijos, sektos šiandieniniam žmogui?    

– Pirmiausia norėčiau priminti apaštalą Paulių, kuris labai aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams, veidmainingiems melo skelbėjams.            
  

 Dabartiniu metu daugybė sektų ir pseudoreliginių grupių propaguoja išskirtines ideologijas ir gyvenimo būdus. Šiandieninė modernioji Vakarų civilizacija nepajėgia patenkinti žmonių dvasinių poreikių. Taip pat sumažėjus tradicinių bažnyčių įtakai užpildyti vakuumą siūlydami savo prekę veržiasi įvairūs nauji „religiniai judėjimai“. Nesiekdami nei ypatingo tikslumo, nei pilnumo įvairiais šiuolaikiniais būdais šie judėjimai stengiasi patenkinti žmonių dvasinius poreikius. Šiais metodais dažniausiai suviliojami tie, kurie nežino, kad situacijos yra sąmoningai inscenizuojamos ir net nenutuokia, kad jų atžvilgiu yra taikomi specialūs verbavimo, atvertimo, apmokymo metodai. Užverbuotas pagal dar neaiškią sistemą žmogus yra įvedamas į sektos gyvenimą, tik palaipsniui atskleidžiant, kas yra tikrasis sektos šeimininkas. Peršama grupės doktrina, gatavi problemų sprendimai, reikalaujama besąlygiškai paklusti sektos vadovui. Siekiama užverbuotąjį atskirti nuo bet kokios išorinės informacijos ar įtakos (draugų, giminaičių, šeimos ir pan.).   

Norintys palikti bendriją dažnai terorizuojami dvasiškai ir psichologiškai. Asmens pasipriešinimas ir valia palaužiami taikant tam tikrus metodus, pvz., verčiant nepaliaujamai medituoti, vartoti vienpusišką maistą ir pan. Nariai paprastai verčiami perleisti savo materialinį turą sektai arba grupės turtą didinti už menką atlyginimą, dirbant tam tikrose įstaigose. Rezultatas: santykis su išoriniu pasauliu pažeidžiamas, sugebėjimas mąstyti ir susikaupti silpsta, pasaulį toks žmogus suvokia pagal schemą „arba draugas, arba priešas“, išsivysto psichologinė priklausomybė nuo grupės ir jos vadovo. Patarčiau pirmiausia saugotis žmonių, turinčių paprastus atsakymus ar sprendimus sudėtingoms šio pasaulio problemoms.    

– Vis dažniau apie Lietuvą sakoma, kad mes – išsivaikščiojanti tauta. Tauta, ne tik išsižadanti savo krašto, bet ir tikėjimo. Jūsų pamąstymai apie tai…      

– Dažnai tenka girdėti jaunų žmonių žodžius: „Ką man davė Lietuva, kad aš ją mylėčiau? Mano tėvynė ten, kur aš galiu gerai uždirbti, kur man tikrai patogu gyventi…“ Tikrai negalime smerkti šių jaunų žmonių. Nes jų norai teisėti, nes kiekvienas žmogus turi teisę į sotų ir orų gyvenimą. Kiekvienas turi teisę tokį gyvenimą sąžiningai užsitarnauti. Manau, kad emigracija tai ir mūsų valstybės nuvertinančios mūsų žmogų problema. Dėl tikėjimo… Kaip bebūtų paradoksalu ir keista, išvykę žmonės, jausdami didelį savo krašto ilgesį, buriasi į bendruomenes ir susibūrimo vieta dažnai būna to krašto bažnyčia.    

Kita vertus, blogai, kai materialios vertybės suabsoliutinamos ir statomos žmogaus gyvenime į pirmą vietą. Nes tikrai ne viską gyvenime lemia pinigai. Juk ir turtuolių namuose kančia ir nusivylimas yra dažnas svečias. Matyt, problema glūdi daug giliau – turėtume drąsiai į ją pažvelgti. Turėtume klausti, ar smulkmeniškai matuojantis naudą ir atlygį, turi dvasios laisvės patirties, gavo atsakingos nesavanaudiškos meilės pamatus. Kažkur teko girdėti vieno kunigo pasakojimą apie paprastą nuoširdžiai nustebusį kaimo žmogų, kuris sakė: kiek
prisimenu, visada buvo nelengva uždirbti duonos kąsnį. Sunkai dirbo mano tėvai, seneliai, aš pats. Tačiau tas vargas buvo kažkoks šventas, prasmingas. Prakaitu uždirbtas kąsnis skanus. Po sunkių darbų atvangos valandos džiaugsmingos. Gyvenimas pilnas vertės ir prasmės. Kas atsitiko mūsų vaikams? Jie važinėja gerais automobiliais, turi daug daiktų, kurių mes net nepažinojome. Tačiau nuolat girdžiu, kad jiems sunku gyventi. Jie pavargę ir nusivylę.“   

Dievas nėra abejingas žmogaus alkiui, kūno poreikiams, tačiau Jis suteikia teisingą tvarką. Kai jos nesilaikome, rikiuodami siekius ir tikslus, kai gyvenimo prasmės motyvai apverčiami žemyn galva, griaunama ir materialinių gėrybių sritis. Dievą nustūmus į šalį, žlunga ir tariamas saugesnis kasdienis patogumas ir saugumas.     

– Kas jums kunigystė – pareiga, gyvenimo būdas, galimybė save išreikšti ar kažkas kita?     

 – Manau, kad kunigystė yra pašaukimas, kuris talpina savyje viską, ką jūs išvardijote.   

– Jūs teikiate sakramentus, lankote parapijiečius, ligonius, palydite tikinčiuosius amžinybėn, rūpinatės bažnyčios pastatais bei parapijos namais ir atliekate daug kitų, mums, eiliniams parapijiečiams nematomų darbų. Kaip Jūs suspėjate ir kas Jums teikia stiprybės?   

– Su Dievo pagalba viskas yra įmanoma. Stiprybės teikia asmeninė malda, Eucharistijos šventimas, kunigų rekolekcijos ir, žinoma, bendravimas su parapijiečiais.  

– Ar turite laiko bent minimaliam asmeniniam gyvenimui?      

– Laiko sau šiek tiek yra – turiu vieną (sąlyginai) išeiginę dieną per savaitę. 

 – Ar turite hobį ir koks jis?    

– Mano hobis – Šventojo Rašto studijos ir… žvejyba. Deja, pastarajai laiko galiu skirti vis mažiau, nes likau vienas kunigas parapijoje, todėl meškerė džiūva nuo pavasario.  

– Ką galėtumėte pasakyti jauniems žmonėms, besiruošiantiems pasirinkti kunigo kelią? 

– Drąsiai eiti savo pašaukimo keliu, statyti savo gyvenimą tiesiog ant Kristaus Uolos, nebijoti šiandienos iššūkių.     

– Ar laikui atsisukus atgal, Jūs pasirinktumėte tą patį kelią?    

– Taip.      

– Jūsų palinkėjimai raseiniškiams…       

– Gyvename laikmetyje, kuris yra atsigręžęs į išorę: reklamos, skambūs žodžiai, piktos reakcijos, baisus tempas, sumišę tiesa ir melas. Jie atima galimybę pamatyti tai, kas svarbiausia, kas įkyriai ir garsiai nerėkia, kas bręsta tyliai ir tvirtai, remiasi į amžinuosius dalykus. Būdamas sukurtas pagal Dievo paveikslą, žmogus labai dažnai jaučiasi pasiklydęs ir vienišas keleivis žemėje, jei nebendrauja su savo Kūrėju. Tikrai neužtenka žinoti, kad yra Dievas. Neužtenka per šventes dalyvauti šv. Mišiose, neužtenka švęsti religines šventes. Neužtenka tarti: „Tepadeda man Dievas“. Žmogus turi priimti Dievą į savo gyvenimą ir patikėti Jam savo likimą. Šiam žingsniui reikia drąsos, nes gyventi su Dievu – tai reiškia gyventi Tiesoje. Žmogus yra bejėgis, jei nepažįsta Tiesos. Jam reikia Tiesos. Tiesos ne apie gamtos mokslus, ne apie astronomiją, bet apie save patį: kas aš esu? Koks aš esu? Kur einu? Kodėl aš gyvenu? Į šiuos svarbius mūsų egzistencijos klausimus mes negalime atsakyti be Dievo. Jei išstumsime iš savo gyvenimo Kristų, jis virs absoliučia tamsa, kurioje greitai pasiklysime. Tik leisdami Kristaus Šviesai nušviesti mūsų sąžines, atrasime Tiesą, kuri mus padarys laisvus, kaip sako šventasis apaštalas Paulius. Žmogui reikia ir ramybės. Tik ne tos, neapibrėžtos, nesutrikdyto proto ramybės, bet tos, kuri išvaduotų nuo visų nerimą keliančių konfliktų ir žlugusių vilčių. Reikia sielos ramybės. Kurią gali dovanoti vienas Dievas. „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip ją duoda pasaulis“, – sako Kristus (Jn 14, 27). Tik ši ramybė išlieka per visus gyvenimo sunkumus. Parapijiečiams norėčiau palinkėti: žvelgti į Kristų, į Jo dievišką veidą, į Jo akis, sutinkančias mus ir lydinčias mus per visą mūsų gyvenimą. Jis yra mūsų Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Jis mus drąsina ir kviečia eiti su Juo. Priimkite Jėzų į savo gyvenimą ir būkite laimingi. Išgirskite Kristaus raginimą: „Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus kad myliu.“ (Jn 15, 12)    

Gyvenimo keliu vieni einame didesniais ar mažesniais būreliais, kiti – poromis, treti – po vieną…

Kunigas Vytautas eina vienas, bet ne vienišas – su juo yra Dievas. Dievas, kuris (priklausomai nuo to, kokie pavojai slypi kelyje) kartais pakelia ant rankų ir neša, kartais tiesiog eina šalia, kartais už rankos palaiko ar prilaiko. Kaip ir mus visus, Juo tikinčius. Ir tegu taip būna visada…

1 Komentaras

  1. Tėtis

    2011 - 12 -02 15:44

    Gabrielis ir Irena.