2020 sausio
20
Pirmadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Laukiniai žvėrys pratinasi prie miesto

    Siųsti Versija spausdinimui

    Nijolė PETROŠIŪTĖ

    Pastarosiomis savaitėmis sulaukėme gan daug skaitytojų nusiskundimų dėl juos atakuojančių laukinių žvėrelių. Specialistai perspėja: žmonėms į draugiją besiperšančius žvėrelius reikėtų stebėti tik per saugų atstumą ir jokiu būdu nebandyti patiems jų pagauti.

    Lapių „valsas“

    ,,Alio, Raseinių“ skaitytoja Joana, gyvenanti Jotvingių kvartale, paskambinusi stebėjosi lapės įžūlumu, kuri vidury baltos dienos šmirinėja po jos sodybą, nebijo nė piktai skalijančių šunų, tarsi suprastų, kad jie pririšti nieko pikto negali padaryti. „Nebūtų taip keista, jei laikytume vištų ar kitokių paukščių, bet mes jų nelaikome. Tai ko jai čia reikia?“– klausė moteris.

    Ir kita mūsų skaitytoja tikino ne kartą per pastarąsias savaites mačiusi lapę, vaikštinėjančią Raseinių priemiesčio gatvėmis netoli elektros tinklų. „Visi žmonės žiūri ir
    stebisi. Jie sunerimę, nes yra laikančių paukščių. Bet jų ir ankstesniais metais žmonės laikydavo, tačiau miško žvėrys į miestą neateidavo. Dar to betrūko, kad lapė norimu adresu autobusu atvažiuotų“, – ironizavo pašnekovė. Ariogalos gyventojas prieš porą savaičių mums paskambinęs teigė, kad praeivius vėl užpuldinėjanti kiaunė. „Vėl“, nes ir prieš keletą metų netoli Ariogalos šaltinėlio iš griovio iššokusi kiaunė it koks šunytis įsikibo į moters ranką. Laimei, moteriškė turėjo lazdą ir nuo jos atsigynė. O štai kitas liudija, kad jis vos neapsivertė su automobiliu, kai prieš pat jo automobilį ant kelio išdygo lapė ir ėmė „šokti valsą“. „It sukutis ji sukosi ratu ir visai nepaisė nei spaudžiamo garso signalo, nei visai priartėjusio automobilio. Bandžiau išvengti susidūrimo, bet žvėrelį kliudžiau. Kai netrukus grįžau atgal su kastuvu, lapės jau nebebuvo. Panašu, kad atsigavusi nukėblino“. Pašnekovas prašė atkreipti dėmesį į kelius, kuriuose šiuo metu yra labai daug „nudaužtų“ žvėrių.

    Veterinarijos gydytoja Dalia Tautkienė sako, kad pastaruoju metu jau pasitaikė ne vienas atvejis, kai žmonės tai šuns būdoje, tai daržinėje rado negyvą lapę. Paskutinis toks atvejis buvęs Kaulakiuose, kai žmogus, atėjęs į daržinę, rado išsitempusią ruduodegę: „Ačiū Dievui, ištyrus gaišeną pasiutligė nenustatyta, bet ir neatsakyta, dėl ko ji nugaišo.“

    „Kvailioja“ ir kitur

    Neįprastai besielgiančių žvėrelių nuo šios vasaros vidurio netrūksta ir kituose šalies rajonuose. Net keletą dienų savo keistu elgesiu gyventojus stebino kiaunė Naujojoje
    Akmenėje. Jos, besirausiančios šiukšlių konteineriuose ar kažko lūkuriuojančios prie daugiabučių laiptinių, ateidavo pasižiūrėti miestiečiai net iš atokesnių gatvių. Kiaunė prisileisdavo žmones visiškai arti ir kartais atrodė, kad ji nebeturi jėgų net saugiam atstumui išlaikyti, tačiau užtekdavo kokiam piktesniam šunėkui ar net katinui
    iššiepti nasrus, leisgyvis atrodęs žvėrelis atgydavo ir bemat įsiropšdavo į pirmą pasitaikiusį medį. Tačiau žmonės neabejojo, kad žvėrelis serga, nes jo kailis buvo vietomis išplikęs, matėsi raudonos dėmės, tarsi šašai. Kai kiaunė buvo apsistojusi „Saulėtekio“ pagrindinės mokyklos stadione, ją persekioti ėmęs vienas vyriškis, kuris
    net plikomis rankomis pačiupo žvėrelį. Kiaunė dar spėjo įsikibti dantimis į jo ranką, bet kai šis ją nupurtė žemėn, ji jau nebebėgo. Tuomet vyriškis, paėmęs ją už sprando, buvo besinešąs namo, bet  praeivis žvėriūkštį išmušęs vyriškiui iš rankų, bandydamas paaiškinti, kad šitaip elgdamasis jis rizikuoja užsikrėsti pasiutlige. Tačiau šis atkirtęs, jog dar ne tokias ligas samagonu išsigydęs. Ir nupėdinęs sau.

    Nereikalinga rizika

    Raseinių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyr. gydytojas-inspektorius Vytautas Šileika  sako, kad priežastis, laukinį gyvūną atvejanti prie žmonių, gali būti
    ne viena, bet kalbą šia tema pirmiausiai reikėtų pradėti nuo to, kad jokiu būdu tokių gyvūnų negalima liesti: „Jei laukinis žvėrelis leidžiasi paimamas į rankas, vadinasi,
    kažkas su juo yra ne taip, todėl jo nereikėtų liesti, net jei jis labai meilus atrodytų. Reikėtų paskambinti mums,  gyvūnėliu mes pasirūpintume. Liesdami, imdami į rankas laukinį gyvūną, žmonės rizikuoja ne tik savo sveikata, bet ir gyvybe.“ V. Šileika sako, kad žmonės neturėtų užmiršti, jog dar praeitais metais Ariogaloje buvo nustatytas pasiutligės atvejis. Ten buvo pasiutusi lapė. Nors galima pasidžiaugti, kad pasiutligės atvejų šiuo metu itin sumažėjo, tačiau ši liga dar nėra užmiršta.

    Skaudūs pavyzdžiai

    Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnai gali pateikti daug pavyzdžių, kuo kartais baigiasi toks žmonių neatsakingumas. Pakruojo rajone mirė žmogus, kuris pasiutlige užsikrėtė lupdamas žvėriukų kailius. Kelmės rajono Tytuvėnų kapinėse kaip skaudus įspėjimas pūpso kapelis, kuriame ilsisi dar nieko apie ligas ir pavojus nenutuokęs vaikas – atvažiavo su tėveliais pas giminaičius, o šie parsinešė užmuštą ar nušautą lapę. Kol suaugusieji buvo užsiėmę savais reikalais, vaikas pažaidė su „miegančiu“ švelniu žvėreliu… Daug baimės įvarė įvykis Žarėnuose (Šiaulių r.): kaimiečiai papjovė sunegalavusį gyvulį, o jo mėsa pavaišino visą plačią giminę bei draugus. Laimei, tuo pat metu gretimame kaime krito karvė, kuriai buvo nustatyta pasiutligė. Tada dosnioji žarėniškė susimąstė, kad ir jos bebaigiamas suvalgyti gyvulys labai panašiai kaip ta nugaišėlė elgėsi. Atkasus gyvulio galvą ir ją ištyrus paaiškėjo, kad karvė tikrai sirgo pasiutlige. Tuomet turėjo medikai darbo, nes pasiutusio gyvulio mėsą valgę žmonės, kurių buvo per 30, buvo pasklidę po visą Lietuvą. Trys iš jų – raseiniškiai.

    Būtina skiepyti

    Specialistai sako, gyventi viltimi, kad liga aplenks – tolygu savižudybei. Atsiradus nors menkiausiems įtarimams apie užsikrėtimą, būtina kuo skubiau skiepytis,
    nes susirgus pasiutlige daktaras nebepadės. Taip pat specialistai perspėja, kad savęs nereikėtų apgaudinėti guodžiantis, kad praėjus net keletui dienų po kontakto su pasiutlige sergančiu gyvūnu jokių pokyčių nejaučiama – ligos inkubacinis periodas gali tęstis iki pusės metų, net 9 mėnesių ir tai priklauso nuo daugelio veiksnių. Neprotinga būtų pamėginti tuo pačiam įsitikinti. Kartu specialistai įspėja, kad žmonės turėtų atidžiai stebėti ir naminių gyvulių elgesį. Buvo atvejų, kai kaimiečiai dėl šios ligos prarado ištisas bandas. Diagnozuoti pasiutligę nėra lengva. Iš pradžių ši liga būna panaši tik į paprasčiausią medžiagų apykaitos ar virškinimo sutrikimą. Veterinarai perspėja: netgi ten, kur apie pasiutligę nieko dar nebuvo girdėti, ramiai miegoti galima tik gyvuliukus paskiepijus. V. Šileika sako, kad bus vykdomas
    bendras projektas su baltarusiais, nes žvėrys ir ligos sienų nepaiso, o daugiausiai pasiutligės atvejų yra nustatoma būtent pasieniuose su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi.

    Per didelė populiacija

    Būtent pasiutligės atoslūgis, svarsto kai kurie specialistai,  gali būti viena priežasčių, dėl ko laukiniai žvėrys pasinešė į gyvenvietes, į miestus – per didelė jų populiacija ir jie savo įprastinėje erdvėje nebeprasimaitina. Anksčiau nemažai jų išgaišdavo nuo pasiutligės. Be to, anksčiau turėjo paklausą kailiukai, ir žvėrys buvo medžiojami. Dabar ir to nebeliko. Ankstesniais metais ir maitos nebuvo tvarkomos civilizuotai, jos kartais būdavo bet kur numetamos ir tapdavo maistu laukinei faunai. V. Šileika
    abejoja, kad žvėrelių populiacija yra per didelė, o tuo labiau, jog maisto įprastinėje žvėrių erdvėje trūktų vasarą. Nebent žvėreliai sirgtų…

    D. Tautkienė mano, kai įprastinėje erdvėje trūksta maisto, į gyvenvietes, sodybas žvėrys atsiveda savo vaikus mokyti medžioti: „Kai tik į rudenį, taip ir prasideda. Mano
    pačios mėsines vištas išpjovė. Ir taip spėriai, jog per penketą minučių dvidešimt paukščių nebeliko. Vienas žvėrelis tiek taip greitai nebūtų papjovęs“. D. Tautkienės manymu, žvėrelius prie žmonių artina ir jiems atsiradusios geresnės sąlygos, nes dabar yra daug apleistų, negyvenamų pastatų, kuriuose jie sėkmingai veisiasi. Be to, žvėrys irgi jaučia, kur maisto lengviau rasti. „Po automobilių ratais dažniausiai pakliūva jaunikliai. Žiopliukai atsilieka nuo mamos. Rugpjūtis – rugsėjis yra jauniklių mokymo metas.“

    Veterinarijos gydytojai perspėja, kad niekada nereikia bandyti pernelyg artimai susibičiuliauti su miško gyvūnu. Jį reikia mylėti, protingai jam padėti, tarkime, pastatyti ėdžias žiemą, bet niekada nepamiršti, kad jis yra laukinis padaras iš laukinio miško.

    Komentarų nėra