LELIJA

Siųsti Versija spausdinimui

Viktorija ADOMAITYTĖ

Stiklinio ežero pakrantėj
Žydėjo lelija vandens.
Pasmerkta vienatvės kančiai,
Ji laukė savojo rudens.

Kad kuo greičiau nuvysčiau,
Gražiuosius žiedlapius numesčiau
Ir saulės rytmečio nebeišvysčiau,
Užbaigčiau gyvenimo kančias.

Virš ežero stiklinio siautė
Audra siaubinga ir baisi;
Bangos ir vėjas daužė, draskė
Leliją, liūdinčią savy…

Nurimus ežerui, pakrantei,
Nebežydėjo lelija vandens.
Patyrus didžią kančią-
Sulaukė savojo rudens.

Komentarų nėra