2020 balandžio
5
Sekmadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Liaudies priešas, svajojęs tapti tik dailininku

    Siųsti Versija spausdinimui

    Dailininkas grafikas Juozas Žukas iš Veliuonos (Jurbarko r.) nuo vaikystės, kiek save prisimena, norėjo piešti ir tapti dailininku. Savo svajonę išpildė, pasiekė tai, ko troško, bet iki to buvo ilgas, pilnas kliūčių kelias.
    J.Žuko vaikystės prisiminimai prasideda nuo to, kad vaikui, vos įpusėjusiam trečius metus, teko sunki dalia – tremtis. Tėvas tuometinėje Lietuvoje buvo šaulių būrio vadas, todėl prasidėjus okupacijai, 1941 m. birželio 14 d. naktį, visa šeima – tėvas, mama, brolis ir jis – buvo išvežti į Naująją Vilnią. Sunkios dalios išvengė tik mažoji sesutė, kuriai tada buvo tik keli mėnesiai. Naujojoje Vilnioje vyrus atskyrė nuo moterų ir vaikų. Tėvas iškeliavo į Krasnojarsko srities Rešotų lagerį ir daugiau jo niekas nematė. O jį su motina ir broliu kartu su kitomis moterimis ir vaikais sugrūdo į gyvulinį vagoną, traukinys pajudėjo Sibiro link.
    Atmintyje neišliko nei gyvenimas Lietuvoje, nei atsisveikinimas su tėvu, nei traukinio vagonai, judantys Sibiro link. Pirmieji prisiminimai siejasi su ilga kelione, plaukimu barža. Aplinkui – neaprėpiami plotai vandens. Barža plaukė Tomės upe žemyn, paskui Obe dar 500 kilometrų į Šiaurę. Taip atsidūrė Tomsko srityje. Tai buvo, jo žodžiais, „baisusis Sibiras“. Iki šiol prisimena, kaip nuo stipraus šalčio visas virpėdavo, o kur dar nuolatinis badas, didelis skurdas. Pats dabar stebisi, kaip išgyveno, kartais tekdavo basam lakstyti po sniegą, o apsirengęs būdavo tik skarmalais. Jais apsiklodavo ir apsirengdavo. Daug tremtinių tada išmirė nuo nepakeliamų sąlygų. Juozas įsitikinęs, kad ten jie buvo vežami sunaikinti. Juk jie – liaudies priešai.
    Kai tremtiniams vėliau buvo leista išleisti vaikus su pilnamečiu palydovu į Lietuvą, Juozo mama juos su broliu skubiai suruošė kelionei, kad Lietuvoje gautų nors sočiai pavalgyti. Kelionė buvo sunki. Vyko prekiniais traukiniais, prikrautais anglių, medžių, ir jie abu su broliu tuose vagonuose tarp anglių ir medžių, lydimi vieno suaugusio jaunuolio. Kelionė truko apie mėnesį. Traukiniai ilgai stovėdavo stotyse. Nuolatos lydėjo baisus badas, nebuvo pinigų, kad galėtų nusipirkti maisto, bet tikslą pasiekė. Biržų rajone jų laukė teta.
    Lietuvoje buvo visai kitoks gyvenimas. Svarbiausia – baigėsi badas. Juozas pradėjo eiti į mokyklą. Sibire jau buvo lankęs rusišką mokyklą. Atrodo, tuo vargai turėjo baigtis, bet 1952 m. rudenį, kai Juozas jau mokėsi Biržų gimnazijoje, penktoje klasėje, į klasę įsiveržė du stribai ir milicininkas. Mokytoja išsigando ir sustingo. Milicininkas paklausė: „Ar čia yra liaudies priešas Žukas?“ Juozas atsistojo ir prisipažino, kad tai jis. Buvo liepta susirinkti knygas ir jį išsivedė. Jis, dvylikametis liaudies priešas, kartu su broliu į Sibirą buvo ištremtas dar kartą. Tik ne pas mamą, o į Tomsko vaikų koloniją. Sąlygos buvo nepavydėtinos. Uždaryti be teismo kartu su kriminaliniais nusikaltėliais. O ir požiūris nuolat lydėjo, kad kriminalinius nusikaltėlius galima perauklėti, o liaudies priešus reikia naikinti. Kaip sako Juozas, „laukiau, kada pradės naikinti kaip kokius tarakonus“, bet nesunaikino. O vieną dieną liepė abiem su broliu laukti prie kolonijos vartų. Netoliese buvusio aerodromo lakūnas, gabenęs paštą, įsodino juos į atvirą fanerinį lėktuvėlį ir skraidino apie 500 kilometrų atgal pas mamą.
    1958 m. gautas leidimas išvykti iš tremties vietos „kur tik norim, tik ne į Lietuvą“. O Juozui norėjosi tik į Lietuvą. Mintyse vis kirbėjo neįgyvendinta svajonė – įstoti į tuometinį Dailės institutą. Ir jis sugrįžo, Sibire baigęs vidurinę mokyklą ir atitarnavęs tarybinėje armijoje. Dar ir dispečeriu radistu padirbėjęs aerodrome.
    Grįžus iš Sibiro, kaip ir visiems tremtiniams, buvo sunku pritapti. Jie Lietuvoje nebuvo pageidaujami. Su tuo susidūrė ir Juozas. Negalėjo prisiregistruoti, o be registracijos – susirasti darbo. Tik atvykęs į mažą miestelį Veliuoną, paskui būsimą gyvenimo draugę, gavo registracijos spaudą. Tuomet viskas pradėjo klostytis į gerąją pusę.
    Į Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) įstojo 1965 m., pasirinko studijuoti grafiką. Stojančiųjų buvo daug, konkursas didžiulis, bet jam pavyko. Svajonė tapti dailininku, atrodė, greitai išsipildys, tačiau ir vėl pasivijo liaudies priešo žymė. Jis buvo stebimas. O vieną dieną, besimokant jau ketvirtame kurse, iškvietė į KGB. Nurodymas buvo fiksuoti ir pranešinėti, ką kalba studentai. Nesutiko, todėl 1968 m. buvo pašalintas iš instituto už antitarybinę veiklą be teisės sugrįžti. Neatitiko tarybinio piliečio įvaizdžio. Kiti atsisakę bendradarbiauti studentai gavo tik papeikimus, o jį vieną pašalino. Tada tiek nedaug ir tereikėjo.
    Susirado darbą, nors ir ne dailininko – viename sodininkystės ūkyje apipavidalinti vaizdinę agitaciją. „Tai jokios kūrybos, tiesiog rašai visokius lozungus, agitacijas ir tiek“, bet ten buvo gavęs butą, tai motyvavo jį pasilikti. O kūryba liko laisvalaikiui.
    Veliuonoje dailininkas gyvena nuo 1973 m. Kad yra liaudies priešas, dar kartą teko prisiminti, kai dar tarybiniais metais norėjo gauti žemės sklypą ir statytis namą. Tada sužinojo, kad tokiems kaip jis žemės sklypai nedalijami. Įsiprašė tik žmonos motinos sklype pasistatyti nedideles dirbtuvėles, jos jam šiuo metu, mirus žmonai ir išsikrausčius sūnums, atstoja ir gyvenamąjį plotą. Juozas su malonumu kalbėjo, kad namukas – vien tik jo rankų darbas. Už lango skimbčiojo jo sukonstruota instaliacija – tarsi tyli muzika, užgrojanti padvelkus kiekvienam vėjo gūsiui.
    Dailės akademiją jis vis tik baigė. Sulaukęs Sąjūdžio, vėl stojo ir mokslus pabaigė neakivaizdiniu būdu. Kaip sako dailininkas, „buvo malonu matyti po daugelio metų dėstytojaujančius buvusius kurso draugus, susitikti su senaisiais dėstytojais“. Galiausiai jo gyvenimo svajonė išsipildė. Baigiamajam grafikos darbui „Kaimo darbai“ skirtas aukščiausias įvertinimas.
    Savo darbų Juozas ilgą laiką niekam nerodė, nors jų kaupėsi vis daugiau ir daugiau. Gal, kaip ir kiekvienas kūrėjas, pagalvodavo apie parodą. Daug tapybos darbų kurta pagal užsakymus. Tai daugiausia vaizdai su Veliuona, ją yra piešęs iš visų pusių, gamtos vaizdai. Juozo darbų yra iškeliavę net į Kanadą, Čikagą. Vis tik jam artimesni grafikos darbai. Juose daugiau kūrybos. Ilgai tenka galvoti, kol sugalvoji, ką piešti, kaip atskleisti siužetą, kaip suderinti, paskui tos mintys turi susigulėti ir tik tada pradėti darbą. Jeigu tai portretas, turi atspindėti žmogaus visumą, jo vidų. Tai didelis darbas.
    Grafikos darbus dailininkas yra suskirstęs į atskirus ciklus. Vienas iš jų – „Lietuvos didieji kunigaikščiai“. Juos vaizdavo tik atidžiai ištyrinėjęs Lietuvos istoriją, kad vaizdu galėtų perteikti jų valdymo ypatumus. Kiek­viename grafikos darbe – daug smulkių, tačiau labai svarbių detalių. Kitame darbų cikle – „Metų laikai“ – atskleidžiami ne tik gamtos pokyčiai, bet ir žmonių gyvenimo būdas, pomėgiai ir darbai. Kiekvieno paveikslo centre – senas, storas, šakotas medis, išskleidęs plačias, išsiraizgiusias šakas, kurios žiemą miega, pavasarį atgyja, vasarą žaliuoja, o rudenį meta lapus. Tarp šakų – tarsi visos Lietuvos paveikslas: pavasarį, vasarą ir žiemą. Paveikslų cikle „Lietuvos kaimas“ atskleidžiama, kuo seniau gyveno Lietuvos kaimas. Kokius darbus dirbdavo, kokias šventes švęsdavo. Surinkti kiekvienam paveikslui tinkami akcentai. Neretai paveikslo akcentai atskiriami išsikerojusiais augalais: jų lapais ir žiedais.
    Daug dėmesio skirta ir darbams „Veliuonos kraštas“ . Kraštui, kuriame praleido didžiąją gyvenimo dalį. Vaizduojama Veliuonos bažnyčia, miestelis, Gedimino kapo kalnas ir kt. Iš smulkių detalių yra sudėliojęs savo, veliuoniškio rašytojo Gasparo Aleksos, Dariaus ir Girėno, pasaulio kūrėjų – Adomo ir Ievos autoportretus. Portretai dinamiški, gali papasakoti visą istoriją apie vaizduojamą asmenį. Darbai, reikalaujantys didelio kruopštumo. Jie sukurti per daugelį metų, žymiai anksčiau. Dabar, kai dažnai pritrūksta sveikatos, jau keletą metų nieko nėra sukūręs. Nors dar turi planų sukurti nors vieną grafikos darbą. Ilgus metus prenumeruoja žurnalą „Literatūra ir menas“, kad galėtų sekti, kuo nuolatos gyvena menininkai.
    Dabartinį meną sunku suprasti, sako Juozas, „vaizduojamasis menas išstumiamas, nemadingas“, bet tiki, kad vėliau dailininkai vis tiek prie jo sugrįš. Ir dar, Juozas išdavė vieną įdomią paveikslų detalę: visuose grafikos darbuose jis yra nupiešęs po paukštelį – juodą ir baltą. Jie atspindi gyvenimą. „Kaip ir gyvenime, visko būna – gero ir blogo“, – sako Juozas. Tik reikia tuos paukštelius paveiksle atrasti. Dabar, kai dėl blogesnės sveikatos pasidarė per sunku dirbti, nemažai laiko jis skiria knygų skaitymui. Skaito V.Šalamovo, B.Pasternako, A.Solženicyno ir kitų autorių knygas.
    Dailininko J.Žuko parodos eksponuotos Veliuonoje, Kaune, Jurbarke. Norėtų dailininkas surengti daugiau parodų, bet sako, kad nėra linkęs pats viešintis, skelbtis, o gal ir nebemadingas jo menas? Todėl nieko pats neieško.
    Kovo 12 d. 18 val. parodos atidarymas vyks Kaulakių bibliotekoje. Aplankyti gausią paveikslų parodą kviečiame visus, kam įdomu vaizduojamasis menas, grafikos darbai.
    Juozas sako, kad pagal Č.Dar­vino evoliucijos teoriją gamtoje išlieka tik stipriausi ir ištvermingiausi. Taip ir jis, nors ir naikintas, bet nesunaikintas, žemintas, bet išlikęs orus ir atsidavęs savajam kraštui. Paklausus, ar patinka jam dabartinė Lietuva, Juozas atsakė: „Net labai patinka. Man nieko netrūksta, nes mano poreikiai maži. Kieno poreikiai dideli, tiems gal kažko ir trūksta.“ Nesusikrovė jis turtų, gali pasigirti tik kuklia buitimi, bet turtų jam ir nereikia. Jo turtas – paveikslai. Juose – visas jo gyvenimas Lietuvoje. Dailininkas J.Žukas laimingas, kad įgyvendino savo svajonę tapti dailininku. Gali gyventi laisvoje Lietuvoje ir niekas daugiau jo nevadina liaudies priešu. O jo paveikslai – meilės ir pagarbos išraiška Lietuvai.

    Zita Gedminienė,
    Kaulakių bibliotekos vyresn. bibliotekininkė

    Komentarų nėra