2019 sausio
22
Antradienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Lietuvoje – Pietų Amerikos tradicijos (arba kodėl kasininkėms pas mus nelinksma)

    Siųsti Versija spausdinimui

    Šarūnas BARKAUSKAS

    Ir šventė, ir nelaimė

    Kasininkės pasakojimas: „Į darbą einu kaip į šventę ir taip jaučiuosi kiekvieną dieną. Niekada nepersidirbu, kiekvieną dieną bendrauju su geranoriškais žmonėmis. Nuolatiniai klientai per šventes dovanoja atvirukus, saldainius. Esu labai patenkinta savo darbu. Ir žinau, kodėl. Todėl, kad dirbu ne Lietuvoje veikiančiame prekybos centre. Direktorius ir vadybininkai su manimi elgiasi kaip su žmogumi ir gerbia mane kaip darbuotoją.  Man ne gėda pasakyti kaimynui ar draugui, kad dirbu kasininke prekybos centre!!!“
    Pasirodo, būti kasininke – malonu, deja, ne Lietuvoje. Gražiai apie kasininkės darbą internete papasakojusi moteris dirba Vokietijoje.
    Panašų pasakojimą teko girdėti ir iš Londone esančiame prekybos centre dirbančios jaunos moters. Ji džiaugėsi darbdavių taktu.
    „Jei padalinio vadovei pasirodo, kad esu pavargusi, pati pasiūlo kurį laiką padirbėti kitokio pobūdžio darbą kur nors prekybos salėje arba tiesiog išeiti pasivaikščioti ir
    pakvėpuoti grynu oru. Kiek žinau, Lietuvoje požiūris į kasininkes yra visiškai kitoks“, – dalijosi pastebėjimais užsienyje jau apie dešimtmetį gyvenanti lietuvė. Deja, ji visiškai teisi.
    Štai kitas internete aptiktas pasakojimas apie Lietuvoje kasininke dirbusią jauną moterį.

    Prarado viską

    „Jauna šeima kelis metus niekaip negalėjo susilaukti vaiko. Ėjo pas daktarus, pas įvairius konsultantus, bet tai nepadėjo. Pagaliau, atrodė, kad į jų varganą gyvenimėlį pasibeldė laimė. Atsimenu, su kokiu džiaugsmu pranešė, kad jie laukiasi dukrytės.
    Bet sužvėrėjusiems darbdaviams tai visiškai nerūpėjo. Paaiškinę, kad ūkinė situacija labai sudėtinga, darbdaviai besilaukiančiai kasininkei pailgino darbo dieną, sumažino atlyginimą, davė papildomų pareigų. Jauna moteris neturėjo galimybių tam priešintis, nes kitokio darbo tuo metu negalėjo gauti, o pajamų nebuvo…
    Kuo visa tai baigėsi? Nėščia moteris buvo verčiama krauti ir tampyti sunkias prekes, į tualetą – tik kas tris valandas. Darbe nuolatinis stresas – ant kasininkės plūstasi,
    kas tik netingi.
    Vieną dieną jai pasidarė labai bloga ir moteris pasiprašė, kad išleistų namo likus 2 valandoms iki darbo dienos pabaigos. Tačiau jos neišleido ir dar pridūrė: jei kitą kartą norėsi eiti – prašau, bet neužmiršk, kad čia ne ligoninė, todėl išėjusi sugrįžti nebegalėsi.
    Tai vargšelei gimė pusseptinto mėnesio mergaitė, kuri antrą dieną mirė. Prasidėjus nėštumo komplikacijoms, mama dvi savaites turėjo praleisti ligoninėje. Ligoninėje ji
    sužinojo, kad atleista iš darbo. Priežastis – pravaikšta.
    Taip ir liko ligota, nelaiminga moteris be darbo ir be ateities. Bandė ieškoti teisybės valdiškose institucijose, tačiau Darbo inspekcijoje jai atvirai pasakė: mergaite, jie juk milijardus varto, todėl daro, ką nori.“
    Šią istoriją papasakojusi moteris retoriškai klausia: „Žmonės, ar jūs turite nors kiek savigarbos? Prekybos centrai lūžta nuo lankytojų, o jūs tiems besočiams nešate pinigus. Kodėl, žmonės, jūs juos maitinate, kodėl šeriate šį monstrą??? Jis gi jūsų krauju minta…“

    Atsivėrė akys

    Apie apgailėtiną kasininkių padėtį Lietuvoje kalbama jau seniai, tačiau valstybinėms institucijoms akys, regis, atsivėrė tik dabar.
    Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnai patikrino didžiųjų prekybos tinklų parduotuves. Kas penktoje patikrintoje nustatyti darbo laiko apskaitos pažeidimai – darbuotojai dirbo viršvalandžius, nebuvo sudaryti darbo grafikai, aptikta kitų darbo įstatymų pažeidimų.
    „Inspekcija nuolat gauna prekybos darbuotojų nusiskundimų dėl jų pažeidžiamų teisių, ypač dėl darbo laiko apskaitos. Atsižvelgdami į šią informaciją, patikrinome arti 100 prekybos centrų didžiuosiuose šalies miestuose, beveik dvidešimties jų vadovai patraukti administracinėn atsakomybėn“, – kelių vykusių reidų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje bei Alytuje rezultatus komentavo laikinai vykdantis Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus funkcijas Vilius Mačiulaitis.
    Daugiausia pažeidimų aptikta „Iki“ ir „Maxima“ parduotuvėse, kiek mažiau – „Rimi“ ir „Norfa“ prekybos centruose.
    Pasak Valstybinės darbo inspekcijos vadovo, neapskaityti darbuotojų viršvalandžiai yra vienas šiurkščiausių darbo teisės pažeidimų, o nesudarius ar nepaskelbus
    darbo grafikų atsiranda galimybė piktnaudžiauti darbuotojų darbo laiku. „Tai – rimti darbo įstatymų pažeidimai, aptinkami tiek didžiuosiuose prekybos centruose, tiek ir mažose parduotuvėse. Todėl inspekcija ir toliau aktyviai rengs įvairius patikrinimus bei reidus, kad tokie ydingi darbo santykiai nebūtų praktikuojami“, – tikina V. Mačiulaitis.
    Administracinių teisės pažeidimų kodekse už darbo laiko apskaitos pažeidimus numatyta bauda nuo 500 iki 3 tūkst. litų. Už šį pažeidimą pakartotinai skiriama bauda gali išaugti iki 10 tūkst. litų.

    Ar įvyks permainų?

    Ar po šio tyrimo pagerės prekybos centrų darbuotojų darbo sąlygos? Ar bus imtasi kokių nors priemonių situacijai pakeisti?
    Kitos šalys stengiasi kelti kasininkių prestižą. Antai ne per seniausiai į Kobės miestą suvažiavo kasininkės iš visos Japonijos. Jos kovojo dėl kruopščiausios ir paslaugiausios kasininkės titulo. Kasininkės iš 43 prekybos centrų skaičiavo prekes ir aptarnavo klientus. Ant scenos, stebimos žiūrovų, pardavėjos turėjo nuskenuoti prekes, apskaičiuoti sumą už pirkinius ir aptarnauti pirkėjus, kuriuos vaidino aktoriai ir aktorės. Tarp žiūrovų sėdintys teisėjai vertino kasininkių sugebėjimus aptarnauti pirkėjus, profesinius sugebėjimus ir greitį.Tačiau Lietuvoje požiūris į mažai kvalifikuotą darbą dažnai būna iš anksto menkinantis. „Alio, Raseinių“ krapštotyrininkui vienas turtingas darbdavys teigė, jog dažniausiai tenka susidurti su tokiais darbo ieškančiais žmonėmis, kurie, anot jo, tiesiog negali kelti pasitikėjimo. Verslininkas pasakojo:
    Ateina žmogus darbintis, aš jo ir klausiu:
    - Kokio darbo ieškote?
    Atsako:
    - Bet kokio. Galiu ir valytoja
    dirbti, ir krovėja, viską daryti galiu.
    - O koks jums darbas patinka labiausiai, – klausiu.
    - Man, sako,  nesvarbu, bet kokį dirbsiu.
    Tada viską su tuo žmogumi aptariu, pasakau, kad alga oficiali, paaiškinu, koks bus darbo grafikas. Žmogus su viskuo sutinka – kad tik darbą gautų. Tačiau po mėnesio
    ateina ir sako: ne, tokio darbo negaliu dirbti, nes labai jau sunku, geriau eisiu į darbo biržą, vietoj tūkstančio gausiu penkis šimtus, bet nereikės dirbti.

    Kaip paskirstyti gerovę?

    Niekam ne paslaptis, kad prekybos centrai gauna didelius pelnus. Šis verslas kažkuo panašus į naftos gavybą: pelnas teka nenutrūkstančiais srautais.
    Kaip tas pelnas paskirstomas? Kokia dalis jo tenka, pavyzdžiui, kasininkams, be kurių prekybos konvejeris sustotų? Deja, tyrimą atlikusi Valstybinė darbo inspekcija to nepaskaičiavo. Nėra abejonės: jei bent vienas papildomas procentas pelno būtų skiriamas kasininkams, šie žmonės darbovietėje pasijaustų visiškai kitaip.
    Pasaulyje egzistuoja keli socialinės gerovės paskirstymo modeliai. Socialiai labiausiai atsakingas yra skandinaviškas modelis. Pavyzdžiui, didžiulius pelnus iš naftos gavybos gaunanti Norvegija didelę dalį pajamų skiria įvairioms socialinėms programoms, todėl šalyje mažai skurdo ir pažeminimo. Visiškai kitoks modelis taikomas, pavyzdžiui, daug naftos turinčiose Pietų Amerikos šalyse. Čia pelną pasiglemžia tik bosai, o likusiems barstomi tik skurdūs trupiniai nuo gerovės stalo ir, be to, dar nuožmiai mojuojama botagu. Deja, tenka pripažinti, jog Lietuvoje galioja Pietų Amerikai būdingas socialinės gerovės paskirstymo modelis ir nėra jokių požymių, kad jis artimiausiu metu galėtų būti pakeistas į skandinavišką.

    Komentarų nėra