2018 birželio
23
Šeštadienis

Paieška

    • Sorry, there are no polls available at the moment.
  • Lietuvos Sąjūdis prieš 30 metų atliko savo misiją

    Siųsti Versija spausdinimui

    Kaip greitai praėjo 30 metų nuo tada, kai mūsų karta visa galva pasinėrė į Lietuvos išvaduojamąjį judėjimą – SĄJŪDĮ. Baltijos tautos pasinaudojo imperijos nusilpimu ir pirmai progai pasitaikius pareiškė, kad trokšta būti laisvos. Mūsų tauta tam buvo pasirengusi, nes 80-ajame dešimtmetyje, po partizaninio karo, kuriame neteko geriausių savo sūnų ir dukrų, po masinių tremčių, kai Lietuvoje įsivyravo baimė ir depresija, jau buvo užaugusi nauja karta, pasiruošusi vėl pakilti į kovą dėl Lietuvos laisvės.
    Lietuvos Sąjūdis gimė 1988 m. birželio 3 dieną Mokslų akademijoje tik dėka jaunų Vilniaus mokslininkų, architektų ir filosofų, kurie nepaleido mikrofono tol, kol nebuvo pradėta rinkti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Vienas iš jų – Artūras Skučas, sekdamas XIX–XX a. Lietuvių Tautiniu Sąjūdžiu ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (1949 m.), Lietuvos atgimimo frontui pasiūlė suteikti Sąjūdžio vardą. Tai jis po Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto paskelbimo 1990 m. kovo 11 dieną jau kitą dieną kreipėsi į mus, sąjūdiečius, dėl pirmųjų savanorių registravimo starto, nes visi supratome, kad be savos kariuomenės neapsiginsime, neišsivaduosime. Pirmaisiais savanoriais tapo aktyviausias Sąjūdžio jaunimas.
    Po dviejų mėnesių Sąjūdis atkeliavo ir į Raseinius. Vienas aktyviausių Raseinių sąjūdiečių Alvydas Pečiulis savo atsiminimuose rašo: „Raseinių krašte Sąjūdžio veikla prasidėjo Ariogaloje. Antanas Vizbaras su Rimanto Šagždavičiaus pagalba 1988 m. liepos 27 d. organizavo susirinkimą Ariogaloje. Tada buvo įkurta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Raseinių rajono iniciatyvinė grupė. Žinoma, be Arvydo Juozaičio pagalbos tai nebūtų įvykę. Jis buvo atvykęs į pirmą susirinkimą, sakė kalbą. O žmonės jį jau buvo girdėję iš mitingų Vilniuje. Jis ir tapo Raseinių rajono Sąjūdžio krikštatėviu. Labai greitai, rugpjūčio 27 d., įvyko didelis mitingas Maironio tėviškėje. Svečiais buvo, kiek pamenu, rašytojai Vytautas Petkevičius, Marcelijus Martinaitis. Taip pat dalyvavo ir A.Juozaitis. Mitingas pavyko. Dar niekada Maironio tėviškė nebuvo sulaukusi tiek svečių.“
    1988 m. pabaigoje Raseinių Sąjūdžio taryba nutarė, kad reikia turėti savo laikraštį. Pirmasis „Dubysos“ numeris išėjo 1988 m. gruodžio mėnesį. Laikraščio gyvenimu rūpinausi aš. Esame labai dėkingi tuometiniam „Naujo ryto“ redakcijos kolektyvui, su kuriuo artimai bendradarbiavome rengdami straipsnius spausdinimui, spaustuvės darbininkams, o ypač „laužytojui“ Alfonsui Jociui, jis „Dubysai“ padėdavo po darbo, kartais Girkalnį pasiekdavo pėsčiomis – ten gyveno. Ne vieną numerį teko ir man pačiam rinkti savaitgaliais. Didžiausia problema buvo popierius. Ne vienam numeriui yra tekę jį nupirkti ir už savo pinigus. Žinoma, mūsų laikraštis nebuvo profesionalus,  tačiau tikiu, kad „Dubysa“ padarė savo teigiamą darbą. Vietiniai žmonės suprato, kad ir mūsų rajone kai kas vyksta. Žinojo naujienas, artimas jiems.
    Kadangi Sąjūdis spaudžiamas Lietuvos laisvės lygos vis aiškiau ir tvirčiau pradėjo pasisakyti už visišką Lietuvos nepriklausomybę, tai Lietuvos komunistų partija, vadovaujama Algirdo Mykolo Brazausko, pasiduodama KGB spaudimui periodiškai pabandydavo uždrausti Sąjūdžio spaudą, savo komunistinėje „Tiesoje“ skelbdavo Sąjūdį ir Sąjūdžio aktyvistus smerkiančius straipsnius. Paprastai tai vykdavo po Sąjūdžio organizuotų akcijų: 1988 m. gruodį, kai Sąjūdis pareiškė, kad Sovietų Sąjungos konstitucija Lietuvoje negalioja, po Vasario 16-osios minėjimo 1989 m., kai Sąjūdis Kauno muzikiniame teatre priėmė Nepriklausomybės deklaraciją, ir po 1989 m. rugpjūčio 23 d. „Baltijos kelio“, kuriame Lietuvos komunistų vadovai nedalyvavo, nors praėjus daug metų melavo, kad dalyvavo.
    1988 m. gruodžio mėn. Lietuvos komunistai nusprendė uždrausti pagrindinį Lietuvos Sąjūdžio laikraštį „Sąjūdžio žinias“. Tuomet A.Pečiulis pasiūlė slapta atspausdinti „Sąjūdžio žinias“ Raseinių spaustuvėje. Apie tai A.Pečiulis rašo: „Giliai atmintin įsirėžė „Sąjūdžio žinių“ priedo spausdinimas. Šis laikraštis buvo išleistas 1988 m. prieš pat šv. Kalėdas. Laikraščio vedamasis buvo kardinolo Vincento Sladkevičiaus sveikinimas Lietuvai šv. Kalėdų proga. KGB kažką nujautė. Vilniuje „Sąjūdžio žinių“ leidimas buvo sustabdytas. Visi atsisakė jas dauginti. Porą dienų prieš Kalėdas į Raseinių „Raidės“ spaustuvę atvyko Sąjūdžio aktyvistai Laima Juozaitienė, Antalieptės klebonas Algirdas Dauknys, poetas Vaidotas Daunys, rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Šie žmonės buvo pasiryžę dar kartą paguosti Lietuvą žinia, kad Sąjūdis gyvas ir jo žodis egzistuoja. Paruošti laikraštį – parašyti, surinkti ir atspausdinti – reikėjo per 2 paras. „Sąjūdžio žinių priedas“ turėjo išeiti 10 tūkst. egzempliorių tiražu. Tai buvo labai daug mūsų mažytei spaustuvei. Jei pamenat, „Naujas rytas“ išeidavo 13 tūkst. egzempliorių tiražu. Ketvirtadienį laikraštis turėjo būti Vilniuje. Iškilo klausimas, kaip jį ten nugabenti. Bijojome, kad leidinys nebūtų konfiskuotas. Dalį laikraščio pagaminome ir išvežėme į Vilnių jau trečiadienį vakare. Likusią dalį ketvirtadienį ryte įdėjome į maršrutinį autobusą, kuris vyko į Vilnių. Pasisekė. Ketvirtadienį „Sąjūdžio žinių“ priedas buvo dar padaugintas Vilniuje ir kiek galima greičiau išplatintas Lietuvoje. Prisimenu, trečiadienį, spausdinant laikraščio antrąją pusę, spaustuvę netikėtai aplankė Glavlito atstovas (Maskvos cenzorius). Patikrino spaustuvės darbą. Įsivaizduokit padėtį – spausdinimo mašinoje sukasi nelegalus laikraštis. Glavlito atstovas prieina prie mašinos, pasisveikina su darbininku Vincu, manęs klausia, ar tai „Naujas rytas“, aš patvirtinu, kad taip. Jis lyg niekur nieko nusisuka ir išeina. Likau nesupratęs, kas dedasi. Nejaugi jis patikėjo manimi, net nepasižiūrėjęs į užsakymo numerį…
    Be žmonių aukų mes niekaip nebūtume padėję „Sąjūdžio žinioms“, neturėję „Dubysos“. Be galo esame dėkingi ilgamečiam Raseinių klebonui šviesios atminties Vytautui Griganavičiui, kuris „Dubysos“ leidimui kas mėnesį paaukodavo po 1 000 rublių, ir ariogališkei Genutei Dapkienei, ji tvarkė mūsų buhalteriją.
    Kadangi jau buvau aktyviai įsitraukęs į Šiaulių miesto ir Raseinių rajono Sąjūdžio veiklą, turėjau patirties rinkimuose į LTSR Aukščiausiosios Tarybos vakuojančias vietas, Lietuvos Sąjūdžio vadovybė manęs paprašė tapti Raseinių Sąjūdžio tarybos atsakinguoju sekretoriumi ir sustiprinti Raseinių Sąjūdžio veiklą: atgaivinti užgesusią „Dubysą“, pasirengti „Baltijos kelio“ akcijai ir, svarbiausia, pradėti rengtis lemiamiems rinkimams į LR Aukščiausiąją Tarybą. Tuo metu Sąjūdžio laikraštis „Dubysa“ buvo nustojęs eiti, Raseinių komunalinės tarnybos kiekvienos pasitaikiusios sovietinės šventės proga Raseinius „papuošdavo“ raudonomis vėliavomis. Dabar sunku patikėti, bet tai vyko 1989 m.
    Tapęs Raseinių Sąjūdžio tarybos atsakinguoju sekretoriumi, visų pirma kartu su A.Pečiuliu atgaivinome Sąjūdžio laikraštį „Dubysą“. Teko mums patiems daug rašyti ir įkalbinėti rašyti kitus. Visą savo veiklą nukreipėme akcijos „Baltijos kelias“ pasiruošimui. Visi rajonai „Baltijos kelyje“ statė šiai akcijai įamžinti kryžius, todėl mums taip pat reikėjo ką nors daryti. Laiko buvo likę tik kelios dienos. Čia mus išgelbėjo kalvis Alvydas Bertulis iš Milašaičių. Jis kryžių nukalė ir pastatė per 48 valandas. Raseinių rajono pastatytas kryžius yra labai originalus, tai iš metalo nukaltas kryžius – saulutė, įtvirtintas ant didžiulio lauko akmens. Pasirodo, statydami ženklą „Baltijos keliui“, pastatėme paminklą ten žuvusiam vienam iš „Didžiosios kovos“ partizanų apygardos vadų – Stiklui. Kas dalyvavo „Baltijos kelio“ akcijoje, niekada jos neužmirš – dalyvius iš Raseinių rajono vežė apie 60 autobusų. Trečdalis jų dėl neįtikėtinų kamščių, nes pajudėjo beveik visi Lietuvos žmonės, užstrigo pakeliui ir akcijos vietos nepasiekė.
    Artėjo 1990 m. rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. Sąjūdžiui žūtbūt reikėjo laimėti rinkimus. Tapti kandidatu į Aukščiausiosios Tarybos deputatus nuo Raseinių rajono aš pasiūliau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariui fizikui Petrui Vaitiekūnui, jis tuomet buvo atsakingas už Sąjūdžio bendradarbiavimą su Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos Liaudies frontais. Didžiausias Sąjūdžio spaudos platinimo centras buvo įsikūręs Fizikos institute P.Vaitiekūno darbo kabinete su intriguojančiu užrašu ant durų „Ką tu padarei fizikos srityje? NIEKO!“
    Kadangi P.Vaitiekūno veikla buvo labai aktyvi ir pavojinga, tai prieš jį buvo mestos didžiulės jėgos, kad sukompromituotų. Per vieną Lietuvos demokratų partijos vadovų Saulių Pečeliūną pavyko paveikti Raseinių politinius kalinius ir tremtinius, jie pareikalavo, kad P.Vaitiekūno kandidatūra būtų atšaukta ir Raseiniuose kandidatu į AT deputatus iškeltas būtinai tremtinys. Kadangi politiniai kaliniai ir tremtiniai tuo metu buvo įtakinga jėga, reikėjo su jais taikstytis. Pažeidžiant Raseinių rajono Sąjūdžio konferencijos sprendimus buvo iškeltas Arūnas Degutis, jį mums pristatyti atvežė Mečys Laurinkus, kuris jau tuomet daug kalbėjo apie „fundamentalią krizę“ Sąjūdyje, o ir dabar, tęsdamas seną įprotį, nuolat kalba apie krizę valstybėje ir politinėse partijose.
    Jeigu ne KGB veikla, Raseiniai būtų turėję signatarą, kuriuo ir dabar galėtų pagrįstai didžiuotis, nes P.Vaitiekūnas buvo ir Lietuvos užsienio reikalų ministru, ir vienintelis ES ambasadorius Kryme, kai Rusija iš Ukrainos atplėšė Krymą, jis ir dabar aktyviai konsultuoja Ukrainos vadovus, net atstovauja Ukrainai tarptautiniuose forumuose.
    KGB aktyviai veikė ir Raseinių Sąjūdyje, pavyzdžiu gali būti kova su a. a. monsinjoru Alfonsu Svarinsku. Kai JAV prezidento R.Reigano reikalavimu monsinjoras 1988 m. liepos mėn. buvo paleistas iš lagerio, Viduklė monsinjorą pasitiko su trispalvėmis. Monsinjoras buvo pritrenktas: jį pasitinka trispalvės, bet jis tremiamas iš Lietuvos. KGB buvo užvaldžiusi Viduklės Sąjūdžio grupę. Dalis vidukliškių taip nekentė grįžtančio monsinjoro, kad po mano straipsnio „Dubysoje“ apie monsinjoro ir JAV prezidento susitikimą nutraukė ryšius su Raseinių Sąjūdžiu. Dėl to man teko aiškintis prieš įsiutusius vidukliškius susirinkime. Bet buvo ir yra kita, drąsi Viduklė, kuri 1983 m. surinko tūkstančius parašų su reikalavimu sovietų vadovams suteikti laisvę monsinjorui. Apie tai galima paskaityti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 57 tome. Tai be galo drąsūs žmonės, nes kiekvienam tuomet pasirašiusiam KGB užvedė bylas. Sovietų valdžia nesiruošė lengvai trauktis. Mes kvėpavome laisve, o KGB ir GRU struktūros ruošėsi represijoms, sudarinėjo Sąjūdžio aktyvistų sąrašus. Ne veltui Lietuvos laisvės lygos lyderis Antanas Terleckas sakydavo: „Bet kuriuo momentu mes galim atsidurti KGB rūsiuose, kur rytais mus kels tautinė giesmė, o stiebuose plazdės trispalvės.“ A.Terlecko žodžiai visiškai pasitvirtino 1988 m. rugsėjo 12 d. per garsųjį „bananų balių“, kai sovietų vidaus kariuomenė, vadovaujama lietuvių vadų, brutaliai sumušė taikius demonstrantus.
    Deja, KGB talkininkavo ir dalis lietuvių, pvz., monsinjorą tardė LTSR prokuratūros ypatingų bylų tardytojas, būsimas signataras Egidijus Bičkauskas, už tai, kad monsinjoras buvo nuteistas 7 metams lagerio, jis buvo paaukštintas pareigose. Prieš rinkimus į LR Aukščiausiąją Tarybą E.Bičkauskas labai bijojo, ką monsinjoras pasakys apie savo tardytoją. Tuomet monsinjoras, kaip tikras krikščionis, man liepė perduoti E.Bičkauskui: „Jeigu jis, E.Bičkauskas, sąžiningai dirbs Lietuvai, tai monsinjoras neužsimins apie skriaudą, kurią jam padarė stropusis tardytojas.“ Taigi, sovietai lietuvius disidentus persekiojo, tardė lietuvių rankomis. Nuo partizaninio karo niekas nebuvo pasikeitę. O buvę tardytojai dabar gauna signatarų rentas.
    Taigi, anuomet KGB vadovavo Lietuvos komunistų partija, o kai kurie jos atstovai dabar rašo atsiminimus ir aiškina, kad ir jie dirbo Lietuvai. Štai birželio 14 d. sukaks 30 metų, kai 1988 m. Vilniuje mitinge tremtims paminėti nepalaužiamas partizanas a. a. Leonas Laurinskas-Liūtas pirmą kartą viešai iškėlė mažą trispalvę, tai A.Brazauskas pareiškė, kad kol kabos tas „skuduras“, jis nekalbės. Retorinis klausimas: ar tikram lietuviui gali taip apsiversti liežuvis?
    Raseinių šitos represijos nepasiekė, bet noriu pabrėžti, kad visų Lietuvos miestų KGB skyrių viršininkai, dažniausiai lietuviai, iš tarnybos imperijai pasitraukė tik po tragiškų 1991 m. sausio įvykių. Todėl visi turime suprasti, kad iki pučo pralaimėjimo Maskvoje 1991 m. rugpjūčio 19 d. visi vaikščiojome peilio ašmenimis. Euforija trispalvių jūroje buvo apgaulinga.
    Raseinių Sąjūdyje teko pažinti ir kartu dirbti su daugeliu nuostabių žmonių, Lietuvos patriotų, kurie pirmieji Lietuvoje ėmėsi partizanų palaikų perlaidojimo. Pirmasis Raseinių rajone tai organizavo Betygalos šviesuolis a. a. Antanas Juška. Po to Ariogaloje a. a. Vytautas Smitrius pastatė nuostabų paminklą. Ir ne tik Ariogaloje, jo pastatytas paminklas Vilniuje yra kol kas vienintelis paminklas Laisvės kovotojams. Viduklėje to ėmėsi Ildefonsas Garbaliauskas, jis ne tik perlaidojo Viduklės krašto partizanus, bet ir pirmasis Raseinių rajone pagerbė ir 1919–1920 m. vidukliškius savanorius. Nemakščiuose partizanų palaikų perlaidojimą organizavo Antanas Girčys, jis, būdamas eilinis istorijos mokytojas, visiems profesionalams istorikams įrodė, kad garsieji Pilėnai yra čia, Raseinių žemėje. Beje, kai kurie iš jų šį sunkų A.Girčio darbą nesigėdija savintis.
    Galiu paliudyti, kad beveik visi Raseinių Sąjūdžio žmonės 1991 m. sausio dienomis budėjo Sitkūnuose, Vilniuje prie Televizijos bokšto ir Aukščiausiosios Tarybos. Dievo apvaizda padėjo ir mes iškovojome Laisvę, šioje kovoje Sąjūdis atliko savo istorinę misiją. Todėl reikia branginti ir nenuvalkioti šio vardo.

    Antanas Kliunka,
    buvęs Raseinių rajono Sąjūdžio tarybos
    atsakingasis sekretorius

    Komentarų nėra