Mano Ariogala

Siųsti Versija spausdinimui

Natas Čižikovas: kai nori – viskas įmanoma

Rudenį vis dažniau norom nenorom pradedame kalbėti apie šokius. Televizijos ekranuose taip dažnai matant ant parketo besisukančias poras, sunku netapti šokių ekspertu bei kritiku. Jau daugelis skiria ir turi savo mėgstamą šokio stilių. Užvaldžius šokių manijai, siūlome jums susipažinti su garsiausiu Ariogalos breiko šokėju, spėjusiu palypėti ir į Lietuvos breiko elitą – Natu Čižikovu, kuris mielai sutiko atsakyti į Vaivos Kveškevičiūtės klausimus.

– Nuo ko prasidėjo jūsų pažintis su breiku? Kada pradėjote mokytis šokti?

– Kai buvau mažas, maždaug 8-9 metų, Palangoje pamačiau ant batuto šokinėjančius vaikinus, kurie atlikinėjo įvairius triukus. Vėliau tie patys vaikinai nuėjo po tiltu ir
ant smėlio pradėjo šokti breiką. Visa tai mane labai sudomino, pradėjau jų klausinėti apie įvairias šio šokio subtilybes, prašiau pamokyti vieno kito judesio. Pirmieji mano bandymai sukėlė daug juoko, tačiau nepasidaviau ir po keleto metų pradėjau labai rimtai domėtis breiku. Pirmieji rimti bandymai – tuometinėje Ariogalos vidurinėje mokykloje veikusiame breiko būrelyje. Netrukus supratau, kad apie šį meną noriu žinoti daugiau nei ten šokę vaikinai, tad savo bandymus tęsiau namuose. Žinoma, nebuvo apsieita ir be mėlynių bei sumušimų, tačiau dėl to mano noras nei kiek nesumažėjo.

– Kokiuose festivaliuose jums teko dalyvauti? Ar turite bendraminčių?

– Būtent bendraminčių dėka prieš 5 metus ir buvo įkurtas pirmasis gatvės šokių būrelis Ariogalos vidurinėje mokykloje, dabartinėje gimnazijoje. Kai atsirado dar daugiau susidomėjusių breiku, nutarėme sukurti savo komandą „Soul-Squad“ (Sielos būrys).

Esame dalyvavę daugybėje šokių renginių, pavyzdžiui, „Šokių vizija“, „3 meno dienos“, „Can I Kick It?“, „Live in Kaunas Streets “, „In Beat Circle“ ir kituose. Šiuose konkursuose esame iškovoję 2-3 vietas, tačiau ateityje tikimės ir pirmosios. Iškovotos pergalės mūsų vardą įrašė į Lietuvos breiko žemėlapį, tapome žinomi visoje šalyje. Sėkmingą konkursą esame surengę Ariogaloje, kurį pavadinome „Happy Feet Contest“. Į jį buvo sukviesti breikeriai iš visos Lietuvos, o teisėjavo turbūt visiems iš televizijos gerai žinomų komandų, tokių kaip „Invisible Soul“, „Real Time Modify“, „Banzai“ atstovai. Norėjome šį renginį padaryti kasmetiniu, tačiau nepavyko gauti finansavimo. Tikimės, kad kitais metais pavyks vėl jį atgaivinti.

– Kaip į jūsų propaguojamą šokio stilių reaguoja rajono žmonės? Ar esate sutikęs skeptiškai nusiteikusių?

– Didelio palaikymo tikrai nesulaukiame ir beveik visą veiklą tenka vykdyti savo lėšomis. Mokyklos ne itin noriai skiria valandų breiko būreliams. Tai liūdina ne tiek mane,  kiek vaikus, kurie nori išmokti šokti breiką. Nežinau, ar tai valdžios kaltė, ar kieno nors kito.

– Kokių savybių reikia, kad taptum geru breiko šokėju?

– Svarbiausia reikia to norėti, pa-sitikėti savimi, šokant parodyti tvirtą charakterį, nes šokio aikštelėje susidūrus su priešininku, svarbiausia yra tavo stilius. Esminė taisyklė ta, kad varžovai vienas kito negali liesti, tad daug ką šokyje lemia nuotaika – tu gali parodyti, kad esi linksmas, liūdnas arba piktas. Savo oponentą gali paveikti, tarkim, parodydamas, kad jo šokis atrodo kvailas arba juokingas. Kartais atrodo, kad šokio metu varžovai susipyksta, rodo vienas kitam specifinius breikerių ženklus, tačiau po visko jie draugiškai atsisveikina ir išsiskirsto, nes visi supranta, kad tai tik šou.

– Ar breikas jums yra tik šokis, ar kur kas daugiau?

– Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad breikas tampa mano gyvenimu, tai tarsi kvėpavimas, be kurio negaliu gyventi. Tvirtai galiu pasakyti, kad tai neatsiejama mano gyvenimo dalis.

– Kiek Raseinių rajone yra propaguojančių breiką?

– Manau, profesionaliai šokančių be manęs daugiau nėra, kadangi beveik visi draugai, kartu šokę breiką, išvažiavo mokytis į kitus miestus, o keletas – į kitas šalis. Turiu jaunesnio amžiaus pasekėjų, kurie jau žengia profesionalumo link. Pavyzdžiui, Vismantas, kuris šiemet dalyvavo „Banzai“ klubo organizuota-me konkurse „Breikboom“ ir užėmė 2-ąją vietą Junior kategorijoje (1 prieš 1). Jis aplenkė tikrai labai stiprius varžovus. Tame pačiame konkurse Open kategorijoje aš pats užėmiau 3-ąją vietą.

– Ar turi idealą?

– Yra keletas, pavyzdžiui, Bboy’s Lilou, Morris, Ronnie. Jie yra tikri profesionalai. Kad ir kaip norėčiau, jų lygio tikriausiai neišeis pasiekti, nors aš tikrai stengsiuosi ir nenuleisiu rankų. Bboy’s Lilou iš Prancūzijos jau du kartus laimėjo pasaulio „Red Bull“ breiko čempionatą. Jis turi savo unikalų stilių. 2005 metais dalyvaudamas konkurse, iš pradžių atrodė nerimtas, tačiau pradėjęs šokti visus nustebino – parodė tai, ko niekas iki šiol nesugebėjo. Būtent tada jis laimėjo čempionatą. 2009 metais jis vėl atliko šį numerį ir iškovojo geriausio pasaulio breikerio vardą. Nors ir turiu daug idealų, tačiau nesistengiu atkartoti jų technikos. Kaip minėjau, breikas tuo ir įdomus, kad kiekvienas pasižymi savitu ir unikaliu stiliumi.

– Nuo kokio amžiaus geriausia pradėti šokti breiką?

– Manau, nuo 7 metų, tačiau tam reikia labai didelio noro ir užsispyrimo, kadangi viskas tikrai nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Daugelis atėję paprašo manęs parodyti kokį nors judesį, kurio aš mokausi jau daug metų. Kai iš kelių bandymų nepavyksta, viską meta. Aš to tikrai nenoriu ir stengiuosi visiems įteigti,
kad svarbiausia – darbas, užsispyrimas ir didelis noras, tik tuomet galima kažko pasiekti. Būdamas mažas aš irgi maniau, kad judesiai, kuriuos Palangoje atliko vaikinai,
yra man neįkandami, tačiau dabar juos atlieku labai lengvai. Kai nori– viskas įmanoma.

Pagaliau Ariogalos gyventojų prašymai išgirsti

Gintarė GREIČIŪTĖ

Praėjus daugiau kaip mėnesiui po grėsmingų straipsnių („Ekologinis kriminalas Ariogaloje“) nacionalinėse informavimo priemonėse, kuriuose Ariogalos miesto gyventojai kaltinami Dubysos upės teršimu, buvo imtasi priemonių – nors iš dalies sumažinti Dubysos upės taršą ir palengvinti kapinių priežiūrą.

Vandientiekio ir kanalizacijos problema ariogališkiams yra gana opi ir įsisenėjusi, dėl jos ne vienam teko peržengti valdininkų durų slenkstį su įvairiausiais prašymais
ir pažymomis, tačiau dažnai jie saugiai sugula ant valdininkų stalų.

Aktyvūs Ariogalos miesto gyventojai ne kartą kreipėsi į buvusius ir esamus Seimo narius, buvusį UAB „Raseinių vandenys“ direktorių, kad įvestų centralizuotą vandens
tiekimą į senąsias kapines. Tai ne tik palengvintų kapinių priežiūrą, bet ir sumažintų taršos pavojų, nes senosios Ariogalos kapinės yra šalia Dubysos upės.

Spalio 18 dienos popietę susitiko UAB „Raseinių vandenys“ direktorius Raimedas Viršilas ir Raseinių krašto ateities sąjūdžio RASAI valdybos narys Steponas Nacius apžvelgti susidariusią situaciją ir aptarti vandentiekio įvedimo galimybes, kurios padėtų spręsti gyventojus kamuojančias problemas. Ariogališkiai gali atsikvėpti lengviau. R. Viršilo teigimu, „dabar yra aktyviai vykdoma studijos analizė ir iki lapkričio pabaigos į senąsias kapines turi būti įvesta vandentvarka, aišku, jei nesutrukdys pernelyg atvėsęs oras, ir jau kitų metų pavasarį bus leidžiama naudotis centralizuotai tiekiamu vandeniu. Darbai tiek kapinėse, tiek ir gatvėse (pastarieji vykdomi nuo Šv. Velykų) bus užbaigti iki gruodžio 15 dienos, ir gyventojams bus leidžiama prisijungti ir naudotis centralizuotomis vandentvarkos sistemomis. Tikimės, kad iki 2020 m. visi Ariogalos miesto gyventojai turės centralizuotą vandentiekį ir kanalizaciją“.

Susitikimo metu buvo nuspręsta, kad reikia glaudesnio bendradarbiavimo su vietos gyventojais, todėl į diskusijas būtina įtraukti ir seniūnaičius, kurie galėtų išsakyti gyventojų problemas ir lūkesčius. Atsižvelgiant į vietos gyventojų poreikius, būtų priimti racionalūs sprendimai.

Ariogala naujakurio akimis

Aistė BALTRUŠAITYTĖ
Į Ariogalą atvykau lygiai prieš metus. Mąsčiau, ką naujo atrasiu, kokie žmonės ir aplinka mane sups, kuo viskas skirsis nuo gimtojo miesto – Joniškio.  Esu moksleivė, todėl, žinoma, pirma pažintis su naujai atrastu, nepažįstamu kraštu prasidėjo mokykloje.

Natūralu, kad kiekvienam žmogui naujoje aplinkoje kyla baimė būti atstumtu, bet Ariogalos gimnazijoje man šito patirti neteko. Iš pradžių lydėję nepatiklūs žvilgsniai vėliau virto nuoširdžiomis šypsenomis, čia esantys žmonės yra draugiški ir malonūs.  Bėgant laikui susipažinau su mokyklos bendruomene, jostaisyklėmis bei tvarka prie kurių reikėjo prisitaikyti.  Norėdama plėsti savo pažinčių ratą, išmokti ko nors naujo, įstojau į Jaunųjų lyderių klubą, kuriame prisijungiau prie vykdomos veiklos ir naujų projektų. Galiu teigti, kad adaptacija mokykloje buvo sėkminga.

Kraštas ,,Už Raseinių, ant Dubysos“ (Maironis) vilioja savo kalnais ir pakalnėmis, slėniais bei  Dubysos sraunumu. Retas kuris sugebėtų atsispirti šiam grožiui. Dar ir dabar manau, kad  tiek daug neaplankiau, tiek daug nepažinau. Tai tikra dovana gamtos mylėtojams, žmonėms, mėgstantiems vandens teikiamus malonumus.

Šių metų pavasarį, artimiau susipažinusi su klasės draugais, sužinojau apie Ariogaloje egzistuojančią ir aktyviai veikiančią draugiją „Ariogalos vienybė“. Mane sudomino jos veikla, kuri susijusi ne tik su sportu, bet ir su jaunų žmonių motyvavimu. Gavusi šansą į ją įsilieti, taip ir padariau. Dalyvavau ne vienoje futbolo treniruotėje, stebėjau nemažai futbolo varžybų, tarp jų ir profesionalių žaidėjų.  Taip pat galėjau prisidėti prie Dainų slėnio gražinimo, už ką Ariogalos gyventojai turėtų
būti dėkingi draugijai. „Ariogalos vienybėje“ esančių žmonių dėka, mano  socialinė integracija į bendruomenę buvo baigta.

Idealių dalykų nėra, todėl ir Ariogala turi kur tobulėti. Šiose apylinkėse gausu aktyvaus  jaunimo, kuris, deja, turi nedaug galimybių save išreikšti. Dažnai tenka girdėti,
kad nėra jaunimui tinkamų susibūrimo vietų, tik vasarą gelbsti Dubysos pakrantės. O ką daryti kitais metų laikais? Daugelis miestų šią problemą išsprendė įsteigdami Jaunimo centrus. Neretai tenka girdėti, kad nėra ir kur sportuoti, namie nepatogu, o šaltuoju metų laiku į lauką juk neisi. Būtų puiku  turėti ir visiems prieinamą sporto salę. Šios naujovės tikrai padėtų išvengti blogų kalbų apie jaunąją kartą, kuri neva tik gatves „šlifuoja“.

Pradinis mano baimės jausmas virto į nenumaldomą norą viską pažinti ir įsilieti į šalia verdantį gyvenimą, įnešti į jį ką nors naujo. Dabar galiu teigti, kad Ariogala mano namai, kuriuose man gera. Nereikia bijoti to, kas nauja ir neatrasta.

Komentarų nėra