Meninės veiklos ir dailės darbų fotoalbumas „Dešimt metų kartu“

[1]Dešimt metų – tai daug ar mažai? Matyt, viskas priklauso nuo to, su kuo lyginsime: jei mąstysime apie mums įprastus ir kasdien matomus istorijos raidos procesus, tai dešimtmetis tebus vienas lašelis visame kultūrinės ir politinės istorijos vandenyne, jei šį skaičių siesime su žmogaus gyvenimu, tada jis pasirodys ne toks ir menkas. Prisimenant istoriją galima manyti, kad per dešimtmetį galima labai lengvai sugriauti tai, kas buvo kurta šimtus ar tūkstančius metų, tačiau per tuos pačius dešimt metų galima sukurti naują pasaulį (arba bent jau jo dalį, ir tai jau bus šis tas).
Tenka pripažinti, kad tikrai geras jausmas prie kūrybinio proceso prisidėti patiems. Šiame  erzaciniame amžiuje tai neabejotinai sudėtinga, nes žmogaus gyvenimas įprastai pažymėtas bėgimu iš stotelės A į stotelę B, nesižvalgant ir dažnai net nesidomint aplinka. Bet kūrybai to negana – jai reikia laiko.
Laikydama rankose iš pirmo žvilgsnio visai nedidelį vaikų dailės darbų rinkinį „Dešimt metų kartu“, nejučiomis susimąstau, kaip gimsta idėjos, kaip jos vystosi, o tiksliau – yra vystomos, kiek žmonių prie to prisideda. Kadaise, dar besimokydama mokykloje, ir aš tapau labai gražaus kūrybos proceso dalimi, nedidele dalele, kuri veikiausiai labiau, nei tada galvojau, nulėmė tolimesnius mano gyvenimo pasirinkimus. Prisimenu, kaip pirmą kartą atvėriau Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Raseinių skyriaus Vaikų dienos užimtumo centro duris, ir lygiai taip pat ryškiai prisimenu paskutinį kartą, kai jas užvėriau. Pasibaigus savanorystei natūraliai ir visai nedvejodama įstojau į tuomet dar egzistavusį Lietuvos edukologijos universitetą ir… galiausiai tęsiu pedagoginę veiklą.
Vartydama ne taip seniai pasirodžiusį vaikų dailės darbų albumą atpažįstu vardus ir pavardes tų, su kuriais dar teko pačiai bendrauti, mokyti juos skaityti, padėti atlikti namų darbus, mokyti vokiečių kalbos, kartu žaisti, piešti ir šiaip – gyventi. Matydama piešinius, atliktus skirtingomis ir akį patraukiančiomis savo neįprastumu technikomis, aš iš tiesų galiu džiaugtis, kad kadaise ir pati buvau šio nuostabaus proceso dalimi ir kad man išėjus jis tebesitęsia. Tiesa ta, kad mums pasitraukus pasaulis nenustoja suktis, bet jei yra bent menkiausia galimybė prie to sukimosi prisidėti, nors ir labai trumpai, ja pasinaudoti visada verta, nes tai – neįkainojama patirtis.
Vis dar laikydama rankose ir sklaidydama tą dešimties metų sunkaus, bet drauge malonaus darbo rezultatą – „Dešimt metų kartu“, labiausiai noriu tikėti, kad šis dešimtmetis tėra tik ilgo, labai gražaus ir neabejotinai prasmingo kelio pradžia.
Viktorija Valinčiūtė,
buvusi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Vaikų dienos užimtumo centro savanorė