Menin?s veiklos ir dail?s darb? fotoalbumas „Dešimt met? kartu“

[1]Dešimt met? – tai daug ar mažai? Matyt, viskas priklauso nuo to, su kuo lyginsime: jei m?stysime apie mums ?prastus ir kasdien matomus istorijos raidos procesus, tai dešimtmetis tebus vienas lašelis visame kult?rin?s ir politin?s istorijos vandenyne, jei š? skai?i? siesime su žmogaus gyvenimu, tada jis pasirodys ne toks ir menkas. Prisimenant istorij? galima manyti, kad per dešimtmet? galima labai lengvai sugriauti tai, kas buvo kurta šimtus ar t?kstan?ius met?, ta?iau per tuos pa?ius dešimt met? galima sukurti nauj? pasaul? (arba bent jau jo dal?, ir tai jau bus šis tas).
Tenka pripažinti, kad tikrai geras jausmas prie k?rybinio proceso prisid?ti patiems. Šiame  erzaciniame amžiuje tai neabejotinai sud?tinga, nes žmogaus gyvenimas ?prastai pažym?tas b?gimu iš stotel?s A ? stotel? B, nesižvalgant ir dažnai net nesidomint aplinka. Bet k?rybai to negana – jai reikia laiko.
Laikydama rankose iš pirmo žvilgsnio visai nedidel? vaik? dail?s darb? rinkin? „Dešimt met? kartu“, neju?iomis susim?stau, kaip gimsta id?jos, kaip jos vystosi, o tiksliau – yra vystomos, kiek žmoni? prie to prisideda. Kadaise, dar besimokydama mokykloje, ir aš tapau labai gražaus k?rybos proceso dalimi, nedidele dalele, kuri veikiausiai labiau, nei tada galvojau, nul?m? tolimesnius mano gyvenimo pasirinkimus. Prisimenu, kaip pirm? kart? atv?riau Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Raseini? skyriaus Vaik? dienos užimtumo centro duris, ir lygiai taip pat ryškiai prisimenu paskutin? kart?, kai jas užv?riau. Pasibaigus savanorystei nat?raliai ir visai nedvejodama ?stojau ? tuomet dar egzistavus? Lietuvos edukologijos universitet? ir… galiausiai t?siu pedagogin? veikl?.
Vartydama ne taip seniai pasirodžius? vaik? dail?s darb? album? atpaž?stu vardus ir pavardes t?, su kuriais dar teko pa?iai bendrauti, mokyti juos skaityti, pad?ti atlikti nam? darbus, mokyti vokie?i? kalbos, kartu žaisti, piešti ir šiaip – gyventi. Matydama piešinius, atliktus skirtingomis ir ak? patraukian?iomis savo ne?prastumu technikomis, aš iš ties? galiu džiaugtis, kad kadaise ir pati buvau šio nuostabaus proceso dalimi ir kad man iš?jus jis tebesit?sia. Tiesa ta, kad mums pasitraukus pasaulis nenustoja suktis, bet jei yra bent menkiausia galimyb? prie to sukimosi prisid?ti, nors ir labai trumpai, ja pasinaudoti visada verta, nes tai – ne?kainojama patirtis.
Vis dar laikydama rankose ir sklaidydama t? dešimties met? sunkaus, bet drauge malonaus darbo rezultat? – „Dešimt met? kartu“, labiausiai noriu tik?ti, kad šis dešimtmetis t?ra tik ilgo, labai gražaus ir neabejotinai prasmingo kelio pradžia.
Viktorija Valin?i?t?,
buvusi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Vaik? dienos užimtumo centro savanor?